(Kalba sakyta Kovo 11-osios minėjime Los Andžele)

Du šimtai metų svetimųjų jungo, ir tik trys dešimtmečiai laisvės – vergovės pančių žaizdoms užgydyti, dvasiškai sustiprėti ir išsiugdyti viltį, kad mes daugiau nebevergausime. Su tokia viltim minime ir 1990-ųjų kovo 11-osios Akto dešimtmetį, minime būdami laisvi! Ir galim pasidžiaugti, kad mūsų žaliame lopinėly pasaulio žemėlapyje yra Lietuvos sostinė Vilnius bei Klaipėdos kraštas. Ir kad čia gyvena 85 procentai lietuvių.

Taip jau susiklostė likimas, kad jūs, mieli tėvynainiai, laisvi čia gyvenote net penkiasdešimčia metų ilgiau negu mes tėvų žemėj, kurios vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapių. Su savo patirtim ir išlavintu mąstymu jūs galite įžvelgti nemaža klaidų, kurių mes nesugebam išvengti atkurtoj savo valstybėj. Žmonės dar nespėjo lašas po lašo išspausti iš savęs vergystės nuodų, kaip yra sakęs rašytojas Čechovas. Ir dar prisiminkim, kad per visas šio amžiaus okupacijas esam netekę beveik trečdalio savo tautos – pačių narsiausių, stipriausių, atkakliausių. To brangiausio mūsų genofondo dalis esate ir jūs, savo nepažemintu darbu, nevaržomu protu pelnę garbingą vietą po Amerikos saule. Mus tebejungia lietuviška kilmė, gimtoji kalba, rūpinimasis mūsų Tėvynės ateitim ir, teisybės dėlei pasakysim, tas pats lietuviškas polinkis skaldytis… Aistringas noras įrodyti Dievuliui, kad Jo margam pasauly lietuviai būna patys margiausi.

Daugelis iš čia esančių geriau už mane prisimena prieškario Lietuvą ir žino, kaip mes po Molotovo ir Ribentropo suokalbio praradome nepriklausomybę ir be šūvio įsileidom sovietų kariuomenę. Kaip tada patriotiškai išauklėtai jaunajai kartai buvo atimta galimybė priešintis.

Jūs girdėjote, skaitėte – žinote, kas dėjosi, jums pasitraukus iš Lietuvos. Man belieka kai ką pridurti ir papildyti, ką mačiau, ką sužinojau apie mūsų kovas už nepriklausomybę, kurios prasidėjo sukilimu Kaune 1941 metų birželį, o paskui įvairiais būdais, įvairia forma vyko iki pat 1990 metų. Ir dabar tebevyksta.

Prisiminkime gen. Plechavičiaus rinktinės vyrus, prisiminkime Lietuvos šaulius, kurių buvo kiekviename kaime ir miestelyje, prisiminkime gimtinėje likusius karius ir karininkus, policininkus, mokytojus, pavasarininkus, tautininkus, jaunalietuvius… Pasiturinčius ūkininkus, auginančius po kelis sūnus, ir šiaip kaimo patriotus, dar pradžios mokykloj lyg priesaiką išmokusius eiles:
Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę
Bailiai lyg kūdikis apleis…

Visi jie bolševikų okupuotoje Tėvynėje buvo palikti be vado, be kovos taktikos, be išmintingo patarimo, kaip jiems laikytis, kaip išlikti per tuos vergovės metus ir dešimtmečius. Griebtis ginklo ar klusniai krautis maišelį kelionei į Sibirą? Ieškoti šėtono, kuriam gelbstint gyvastį būtų galima parduoti sielą?..

Karo pabaigoj žmonės dar vylėsi, kad Vakarų valstybės, nugalėjusios fašistų Reichą, privers Raudonąją armiją atsitraukti iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, nes jų prijungimas prie Sovietų Sąjungos buvo laikomas neteisėtu. Laukdami tokio logiško pasaulio galingųjų sprendimo Lietuvos žmonės, ypač į okupantų armiją šaukiami vyrai, ėmė slapstytis rūsiuose ir miškuose. Dauguma jų griebėsi ginklo tik tada, kai čekistų būriai, suradę šauktinius, ėmė juos be gailesčio šaudyti, deginti trobesius, kankinti namiškius.

Beveik dešimtį metų po karo trukusi partizaninė kova – pati tragiškiausia mūsų istorijoj. Metraščiuose randamas pasakojimas apie herojišką Pilėnų žūtį šimteriopu aidu kartojosi visoj Lietuvoj. Vienų išniekintus kūnus numesdavo miestelių aikštėse, – į žuvusiųjų vietą stodavo kiti. Jie tikėjo, kad nelygioje kovoje pralietas kraujas nesusigers į tėviškės žemę be atgarsio, kad galingieji Vakarai pagaliau sulaikys kruviną Stalino kumštį. Su tokia blėstančia viltim žuvo mažiausiai 20 tūkstančių miško brolių bei ryšininkų. Dešimteriopai daugiau buvo ištremta, šimtai sušaudyta, dešimtys tūkstančių nuteista ilgai Gulago katorgai.

Kokie blankūs ir supilkėję tie žodžiai – ištrėmė, sušaudė, žuvo arba nusižudė, susprogdino, kad nepatektų į baudėjų rankas… Beginkliai kaimo vaikinai kartais būdavo valkčiais prikabinami prie arklių ir velkami tol, kol visas kūnas virsdavo viena žaizda. Partizanų veiklos tyrinėtojas Romas Kaunietis surinko liudijimų, kaip skrebai ir emgėbistai besislapstančius vaikinus suguldydavo plikus ant ledo, o motinas versdavo žiūrėti, kaip nuo šalčio gęsta jų gyvybė. Buvo ir tokių sadistų, kurie paimtus gyvus, sužeistais viduriais partizanus sumesdavo draskyti alkanom kiaulėm. Ryšininkes merginas prievartaudavo, pakabindavo už kasų ir daužydavo lazdomis, kol tos netekdavo sąmonės. O paskui atgaivina – ir vėl…

Iš lagerių grįžęs partizanų ryšininkas Albertas Pakas knygoje “Aukštaitijos partizanų prisiminimai” pasakoja: “Kada Amerikos prezidentu išrinko Trumeną, “Tiesoje” radome vieną sakinį: “Jei Dievas padės, aš sutvarkysiu visą pasaulį”. Tada nunešiau pas partizanus šitą laikraštį, perskaičiau – vyrai ant kelmų šoko laimingi, sakė: “Valio! Nebereiks mums bastytis po miškus, mes būsime išlaisvinti nuo raudonojo maro”. Žmonės turėjo didelę viltį, kad išliks gyvi. Ir labai tikėjo Amerika.”

Toj pačioj knygoj skaitau: Vyčio apygardoj partizanauti išėjo ir žuvo keturi iš penkių brolių Katliorių. Keturi broliai Mazeliai žuvo per vienus metus. Vienas po kito išėjo į mišką ir žuvo penki broliai Sauliūnai. Jauniausiam po karo tebuvo 13 metų. Keturi broliai Kapšiai… Ir daugelis kitų. Visų namiškiai buvo žiauriai kankinami, paskui ištremti. Vyrai, merginos ryšininkės nuteistos lagerių bausmėm – dažniausiai 25 metams.

Gamtoje vykstančioj kovoj žūsta patys silpniausi, žiopliausi ir paliegę gyvūnai. Čia buvo atvirkščiai. Žuvo patys šauniausi. Mūsų fotomenininkai yra pastebėję, jog dabar Lietuvos kaime retai kur besutiksi tokių gražių, sveikų vaikinų kaip tie, kurie žvelgia į mus iš partizanų nuotraukų.

Gal ir mes galėjom labiau pasimokyti iš gamtos – juk ten gyvūnas, neturintis geluonies, aštrių ragų ar dantų, leidžiasi į kojas, griebiasi mimikrijos (mimikrija – individo supanašėjimas su aplinkos daiktais, kitais gyvūnais arba augalais, padedantis jam apsisaugoti nuo priešų – red.), kaip įmanydamas stengiasi maskuotis, išlikti nepastebėtas ar neatpažintas… Kam partizanams reikėjo valkstytis Lietuvos karių ar šaulių uniformom? Ar vertėjo jų rėmėjams dalinti pasižymėjimų raštus, jeigu tie raštai arba apdovanojimų sąrašai vis pakliūdavo į baudėjų rankas?

Girdėjau karčiai juokaujant, kad žydas moko savo vaikus sakydamas: „Būkite tokie patys gudrūs kaip lietuviai po laiko…”

Suėmus ir sušaudžius partizanų vadus Joną Žemaitį, o vėliau ir V. Ramanauską-Vanagą, baigėsi ginkluota lietuvių kova prieš okupantus. Reikėjo kad ir apgraibom ieškoti kitokių kovos ir tautos išlikimo metodų.

Sovietinių rinkimų farse 99,9 proc. rinkėjų balsuoja už vieną kandidatą, kurio net nepažįsta, ir už visagalę partiją “su draugu Stalinu (Chruščiovu ar Brežnevu) priešakyje”. Visoj imperijoj vyksta totalinės veidmainiavimo lenktynės – kas mokės geriau jiems įsiteikti. O gal tokią netikėtą sovietų santvarkos pūdymo formą mes galėjom pasirinkti iš pat pradžių?

Chruščiovas, siekdamas populiarumo, lyg ir demaskavo Stalino kultą, bet netrukus įvedė tankus į sukilusią Vengriją, į aptuštėjusius lagerius ėmė sodinti pirmuosius disidentus. Iš visų Gulago pakampių sugrįžo dalis tremtinių ir kalinių, bet savo Tėvynėj jie vis dar buvo ujami ir persekiojami. Apsigyvendavo Latvijoj ar Karaliaučiaus srityje – vis jau arčiau gimtinės, arčiau Lietuvos.

Chruščiovą pakeitęs Brežnevas nepaklusniuosius paskelbė šizofrenikais ir priverstinai ėmė “gydyti” jų maištaujantį protą. Tačiau Prahos pavasario vieversiai vėl atnešė mums viltį.

Per tuos tamsiausius okupacijos dešimtmečius iš esmės nepalūžusi išliko Lietuvos katalikų bažnyčia. Kai tik Rusijoj pasirodė pirmieji pogrindiniai savilaidos leidiniai, pas mus ėmė plisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos”. Pradėjo eiti “Aušra”, “Laisvės šauklys” ir kiti periodiniai pogrindžio leidiniai. Retas kuris lietuvis tada nemėgino klausytis kad ir slopinamo “Amerikos balso”, “Laisvosios Europos”, BBC, “Vokiečių bangos” ar Vatikano radijo.

Kada nors ir mes, lietuviai, padėsime vainikus prie paminklo Aleksandrui Solženycinui! Už jo “Archipelagą Gulagą” ir kitas knygas. Jeigu Prahoje protestuodamas nebūtų susideginęs Janas Palachas, jo pavyzdžiu gal nebūtų pasekęs kauniškis Romas Kalanta.

Rašytojų gerai įsisavinta “Ezopo kalba”, Jono Jurašo ir Povilo Gaidžio spektakliai, J. Marcinkevičiaus ir J. Grušo istorinės dramos, disidentų judėjimas Lenkijoj, mūsų kitaminčių ryšiai su rusų demokratais, lietuvių patriotų Vakaruose nuolat gaivinama mūsų valstybės laisvės byla, Lietuvoj įkurta “Helsinkio grupė”, A. Terlecko Laisvės lyga, 40-ies patriotų pareiškimas, reikalaujantis pripažinti niekiniais slaptuosius Molotovo ir Ribentropo protokolus, – tie ir dar kiti nepaminėti žali laisvės daigeliai stiprino viltį, kad anksčiau ar vėliau mes vis dėlto atkursim nepriklausomą Lietuvą. Kantrybės, kantrybės, kantrybės! Išminties ir kantrybės.

1988-ųjų birželį Vilniuje įkuriamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Tegul Maskvos ortodoksai tuo tarpu mano, jog tai tik mūsų noras padėti Gorbačiovo “perestroikai”. Lietuvos komunistai Maskvoje prašo tik savarankiškos ekonomikos tvarkant respublikos ūkį. Tačiau per pirmąjį tų pačių metų spalio mėn. Sąjūdžio suvažiavimą jau pasigirsta reikalavimas grąžinti Lietuvai nepriklausomybę. Valstybės simbolius mes, galime sakyti, jau atsikovojom.

1989 m. vyksta pusiau laisvi rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Lietuviai išrenka nemaža Sąjūdžio veikėjų, kurie savo drąsa ir susiklausymu jau kelia Gorbačiovui nerimą. Jie reikalauja Stalino ir Hitlerio pakto slaptųjų protokolų. Jų paieškai sudaroma komisija. Kantrybės, kantrybės! Išminties ir kantrybės… Mes jau matėm nekantraujančių gruzinų žudynes Tbilisyje ir dar žiauresnes Azerbaidžano sostinėj Baku, kur buvo išžudyta apie pusantro tūkstančio taikių gyventojų.

1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, minint Molotovo ir Ribentropo sandėrio dieną, Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonės suplaukia į Baltijos kelią, kad susikabinę rankom nuo Vilniaus iki Talino parodytų Maskvai ir pasauliui, ko gi jie trokšta, ko siekia – partiniai ir nepartiniai, inteligentai, miestiečiai ir valstiečiai. Tame kelyje lietuvių dalyvavo daugiau negu pusė milijono. Visi netilpo nuo Vilniaus iki Latvijos sienos. Dar prisijungė ilga šaka nuo Kauno iki Ukmergės.

Šioj vietoj galėtume pasakyti: “O žavioji akimirka, sustok!” Baltijos kelyje mes norim pabūti kartu su visais bendraminčiais tautiečiais, juk mus tada vienijo ne tik broliškai viens kitam ištiestos rankos, bet ir tie patys troškimai, kuriems joks nuotolis neturi reikšmės. Kalifornijos lietuviai tikriausiai būtų užėmę atstumą nuo Vilniaus iki pat Kauno.

Šiandien mums derėtų paminėti nors dalį tėvynainių, dalyvavusių įvairiose organizacijose, draugijose ir sambūriuose. Susipainiočiau mėgindamas juos visus išvardyti. Man kur kas patogiau vadovautis LIETUVIŲ CHARTOS pirmuoju nuostatu, kur pasakyta, kad “pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą PASAULIO BENDRUO-MENĘ” kaip įvairūs medžiai – lietuvišką girią.

Daugelis čia esančių mūsų tautiečių neapsiribojo kuria nors viena veiklos sritimi – jų pavardės ir veidai kaip tie baltakamieniai beržai šviečia ir eglynuose, ir ąžuolynuose. Savo sula jie girdė kiekvieną ištroškusį.

Įsivaizduokime tą istorinę dieną kaip herojišką simfoniją…… Antai iš Arkikatedros varpinės nusileidžia Bernardas Brazdžionis, ilgai skambinęs, raginęs lietuvį burtis prie lietuvio… Jis ištiesia ranką žmonai Aldonai, kitą – Antanui Skiriui, kuris didesnę gyvenimo dalį ir savo išteklius paskyrė Kalifornijos lietuvių spaudai, atverdamas baltas lankas Brazdžionio, Alės Rūtos, Danutės Mitkienės, Juozo Švaisto, Juozo Tininio, Jurgio Gliaudos, Prano Visvydo, publicistikos virtuozo Bronio Railos avelėms… Skaitantis lietuvis liko išganytas ir išsaugotas Lietuvai
.
Palaiminta Šv. Kazimiero lietuvių parapija, suteikusi prieglobstį šeštadieninei mokyklai, “Spindulio” šokėjams ir dainininkams, Dramos sambūriui, Lietuvių dienoms, Kaziuko mugėms ir daugeliui kitų renginių. Ačiū šios parapijos prelatams Kučingiui ir Olšauskui, visiems Dievui ir Tėvynei tarnavusiems kunigams.
Antai nuo sienos į mus žvelgia šaunioji Ona Razutienė, tartum karalienė savo dinastijai išauginusi dukterį Danguolę…

Po Kalifornijos saule trumpesni šešėliai, – nei palmės, nei namai, nei augaloti vyrai neužgožia darbščiųjų moterų. Čia, sakytum, iš naujo suklestėjus Marijos Gimbutienės mitologinė moterų karalystė. Kaip gražiai jų veidais būtų syžydėjęs Baltijos kelias!

Rūta Lee, Angelė Nelsienė, Liucija Mažeikienė, Violeta Gedgaudienė, Janina Čekanauskienė, Giedra Gudauskienė, Liucija Baškauskaitė, Žibutė Brinkienė, Gražutė Sirutienė, kuriai neseniai paskirtas Gedimino ordinas… Būtų mano valia, – apdovanočiau visas čia paminėtas. Dar Eleną Devenienę, Liudą Avižonienę, Marytę Sandanavičiūtę, Dalilę Polikaitienę, Alfą Pažiūrienę, Emą Dovydaitienę, Genutę Plukienę, Danguolę Navickienę, Reginą Gasparonienę… Visų nesuminėsiu – neužtektų ne tik ordinų ir medalių, bet ir gėlių Dzūkijos darželiuos su jų lelijom ir pinavijom.

Atsiprašydamas daugelį čia nepaminėtų mūsų sesių žingsniuosiu paskui seniausią Lietuvos šaulį Kazį Karužą, stebėdamasis, kaip nepailsta jo saliutuojanti ranka. Mes jau kažkur apie Vievį. Negaliu nestabtelėti pamatęs Danguolę ir Joną Navickus. Netrukus jie išras stebuklingus virtinius, koldūnais vadinamus. Tie “koldūnai” galės net kuprotą ištiesinti, suluošintiems vaikeliams grąžinti viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Šalimais – jų draugai, jau kitokių gudrybių meistrai – Mindaugas Gedgaudas, Alvydas Kliorė… “Sveikas, Algirdai!” – šaukiu profesoriui Avižieniui, pasišovusiam atkurti Vytauto Didžiojo universitetą ir tapti pirmuoju jo rektoriumi. O štai, artimųjų apsupti, mums jau pažįstami Los Andželo “dainuojantys inžinieriai” – Emanuelis Jarašūnas, Rimantas Dabšys, Antanas Polikaitis ir Bronius Seliukas, tėviškai paėmęs už rankos lietuviškai drovią kompozitorę Raimondą Apeikytę. Jie dar gegužės mėnesį atvežė į Lietuvą iki tol draustą ir galingą ginklą – patriotinę dainą. Ar tik ne jų dėka bus kalbama apie dainuojančią lietuvių revoliuciją? (Šiandien mes juos dar išgirsim…)

Arčiau Kauno išsirikiavusi mūsų svarioji, mūsų šaunioji “artilerija”… Antanas Mažeika, Albinas Markevičius, Vytautas Vidugiris, Juozas Kojelis, Alfonsas Pažiūra, Karolis Miklovaitis, Zigmas Brinkis, Zigmas Viskanta, Rolandas Giedraitis, Albinas Sekas, Edmundas Arbas, Gediminas Leškys, Petras Maželis, Paulius Jasiukonis, Algimantas Žemaitaitis, Aloyzas Pečiulis, Vytautas Šeštokas, Algirdas Kanauka…

Žinau, kad visų nesuminėsiu. Jaučiuosi kaltas ir džiaugiuosi, kad jūsų tiek daug. Tik dar norėčiau gražiai padėkoti Lietuvos filantropams Julijai, Emiliui, Augustui Sinkiams, Antanui Mikalajūnui, Monikai Lembertienei… Kitų net nepažįstu, bet žinau, kad Lietuvoj daugelis šeimų yra sulaukusios vienokios ar kitokios Amerikos lietuvių paramos.

Laikas, istorija ir šaulių vadas mane verčia skubėti – Kaune prie Laisvės statulos su savo šeima mūsų laukia garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas, kuriuo galėtų didžiuotis ne tik Lietuvos diplomatinis korpusas.

Dešimt metų – rodos, nemažas laiko tarpas, tačiau neseniai sužinojom, – kai kur Sibire mūsų tremtiniai iki šiol netikėjo, kad Lietuva galėtų būti visiškai laisva, kad ten nebėra rusų armijos, kad mes turime savo kariuomenę, pinigus, kontroliuojame sienas ir gyvename kur kas geriau negu vakarykščiai okupantai.

Gabrielius Žemkalnis, pernai vadovavęs kelionei į tolimiausias lietuvių tremties vietas, susijaudinęs pasakojo, kaip jie ten norintiems grįžti išdavinėjo lietuviškus pasus. Eilėn atsistojo iš ligos patalo pakilęs vėžiu sergantis senas žmogus – jis sakėsi norįs numirti, vėl pasijutęs laisvos Tėvynės laisvu žmogumi.

Žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis čia būdamas išdalija save. Kiekvienas esame tarsi lietuviška kraičio skrynia – “kuparėlis” su ruginės duonos, lino drobių, rūtų ir vaško kvapu. Nebeatseksim, kas, kada ir kuo mus apdovanojo. Tik žinom, kad daug ką esam gavę iš tėvų, iš protėvių, iš gimtosios žemės ir debesuoto tėviškės dangaus. O kam, kur ir kokiom vertybėm išdalinsime save?

Kalbu apie tuos, kurių šioj salėje nėra ir galbūt niekad nebuvo. Jų lietuvišką kilmę išduoda apgenėta pavardė ir žinoma nuostata: kur man gerai, ten ir tėvynė. Kaip mums pasimokyti iš žydų, kuriems daug kur gerai, jie šimtus metų neregėję Abraomo žemės, jos neužmiršta, visomis išgalėmis stiprina Izraelio valstybę.

Estų beveik dvigubai mažiau negu latvių, o latvių – perpus mažiau negu lietuvių. Bet grįžusių į savo Tėvynę ten kur kas daugiau negu mūsų tautiečių. Čia jau iš tikro, kaip sakydavo žmonės, – kas nuo ryto žvengia, tas lig vakaro neįstengia… Ką gi – jeigu jie čia laimingesni, tebūnie jiems lengva Amerikos ar Australijos žemė. Tačiau daugelis jaučia, kad tarnavimas tautai, Tėvynei įprasmina patį gyvenimą.

Bet mes galbūt per ilgai užtrukom prie Baltijos kelio, kuriuo žengdami turim nusigauti iki 1990-ųjų kovo 11-osios.

1918-aisiais tarp vasario 16-osios Akto signatarų nėra Maironio, Vaižganto, Krėvės… Tačiau niekas turbūt neabejoja, jog tie rašytojai, kultūros veikėjai visa širdim pritarė tam žingsniui. Praėjus septyniems dešimtmečiams susidarė kitokia padėtis. Drąsesni laisvai mąstantys menininkai, susidurdami su bolševikinės ideologijos absurdu, išmoko kalbėti užuominom. Jų kūrybą žmonės įgudo lukštenti kaip rusai saulėgrąžas: šusteli burnon visą saują, greitomis permala – grūdelius ant danties, o lukštus – tfiu tfiu tfiu sau po kojom… Ne, vakariečiai šitaip nemokėtų.

Prieš dešimtį metų kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą pasirašė rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą laimėję Sąjūdžio remti kandidatai – politiniai kaliniai ir tremtiniai, atstovaujantys ir tiems, kurie mūsų Trispalvės Gedimino bokšte jau nebeišvydo. Balsavo UŽ ir Lietuvos komunistų partijos atstovai, kurie 1989 metų pabaigoj pareiškė atsiskirią nuo maskviškės SSKP, nors tie atsiskyrėliai kurį laiką dar buvo Maskvos finansuojami. Jie nežadėjo rinkėjams greito atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos ir neprisidėjo ruošiant kovo 11-osios Aktą. Slaptuose archyvuose rastas dokumentas: LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas 1989 m. vasario 4 dienos rašte M. Gorbačiovui pasiūlo planą, kas darytina, kad daugiau “suvereniteto” gavus Lietuva jau teisėtai būtų prijungta prie atnaujintos Sovietų Sąjungos.

Tų, kurie ryžtingai ir su išmanymu ėmėsi sunkaus, be galo atsakingo darbo, 1990-aisiais atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, irgi buvo ne daugiau kaip dvidešimt ar trisdešimt. Tarp jų pirmiausia paminėčiau V. Landsbergį, R. Ozolą, Egid. Jarašiūną, V. Čepaitį, Č. Stankevičių, K. Motieką, Br. Kuzmicką, K. Lapinską, A. Abišalą, M. Laurinkų, L. Sabutį…

Mes, literatai, kaip tie pavasario paukščiai skardendami „budinom svietą”. Kūrėme Sąjūdžio grupes ir agitavom balsuoti už Baltijos kelią, kuris išvestų mus iš to prakeikto socialistinio lagerio. Iš mano politinių straipsnių labiausiai pravertė vienas sakinys: ATGIMUSIAI LIETUVAI – NEPRIKLAUSOMYBĘ, NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI – DEMOKRATIJĄ, DEMOKRATINEI LIETUVAI – ŽMONIŠKĄ GYVENIMĄ! Tai buvo Sąjūdžio remiamų kandidatų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Steigiamąjį Seimą rinkimų programos esmė, nors ir nujautėm, jog tai nebus lengvas procesas, nes ir kilniausiu aktu demokratinės mąstysenos, laisvės ir atsakomybės suvokimo žmonių širdyse ūmai neįžiebsi. Neišdeginsi per okupacijos dešimtmečius įskiepyto vergiškumo ir baimės. O demokratija, nors ir paversta konstitucine nuostata, visuotinės gerovės savaime nesukuria.

Taigi 1990-ųjų vasarį Sąjūdis laimėjęs rinkimus sudarė labiau prityrusių politikų komisiją Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktui paruošti. Komunistų partija, kaip sakiau, šiame darbe nedalyvavo, išskyrus tuos, kurie iš pat pradžių nuėjo su Sąjūdžiu. Buvo ir tokių, kurie tebelaikė save komunistais, o mūsų pasitikėjimas jiems vėliau neišėjo į gera.

Kovo 6 d. Komisija pagaliau baigė darbą, nusprendus remtis 1918 metų vasario 16-osios Aktu. Rodos, iš tiesų jau septynis kartus viskas buvo pasverta, pamatuota, tačiau didžiulė atsakomybė mus vertė dar ir dar kartą viską apsvarstyti. Kada mums geriausiai paskelbti Valstybės atkūrimo aktą ir ištesėti rinkėjam duotąjį pažadą?
M. Gorbačiovas, sunerimęs po to Baltijos kelio, siuntė į Vilnių vieną po kito savo emisarus, stiprino saugumo komitetą, pagaliau ir pats atvykęs ėmė grasinti: “Nikuda vy ne uidiote!” (Niekur jūs neišeisit!) Sąjūdžio pasamdytas ekspertas V. Klimaitis (tada dar nežinojom, kad jis KGB agentas “Kliugeris”) aistringai įrodinėjo, kad ir Strasbūre Europarlamentas mano, jog Lietuva gali tikėtis tik konfederacijos su Rusija. Ne vienas Vakarų politikas mus ragino savo tikslo siekti “step by step”. “Stepas po Stepo”, – šaipėsi žmonės, prisimindami, kaip mes 50 metų žingsniavom, palikdami kruviną pėdsaką.

Mūsų ketinimus sekė grėsmingas KGB, nuo Maskvos neatsiskyrę komunistai kurstė Lietuvos rusus ir lenkus, ragino Gorbačiovą panaudoti prieš mus Sovietų armijos prievartą.

Mus skubino ta aplinkybė, kad kovo 12 d. (pirmadienį) SSRS Aukščiausiojoje Taryboje, kurioje turėjo dalyvauti ir mūsų “liaudies deputatai”, Gorbačiovas tikėjosi būti išrinktas Sovietų Sąjungos prezidentu ir gauti įgaliojimus nepaklusnioj Lietuvoj įvesti tiesioginį, represinį valdymą, kurio taip troško Maskvai ištikimi kolaborantai.
Be to, toj pačioj sesijoj Maskvoj turėjo būti patvirtintas sovietizuotų respublikų išėjimo iš Sąjungos “mechanizmas” – tikriau sakant, nebeįveikiama įstatyminė užtvara.
Nemaža dalis “liaudies deputatų”, tapusių mūsų Aukščiausiosios Tarybos nariais, įrodinėjo, kad jiems neverta pyktis su Gorbačiovu – jiems esą būtina bent jau pasirodyti Maskvoj, o mūsų Nepriklausomybės aktą paskelbti vėliau. Bet ar tada nebus mums per vėlu?

Visą tą prieštaravimų kamuolį reikėjo išpainioti iki kovo 10-osios, iki naujai išrinktų mūsų parlamento deputatų sesijos. “Būti ar nebūti”, skelbti ar neskelbti jau paruoštą Valstybės atkūrimo aktą – svarstėme iki pat juodos nakties. Tiksliau – iki kovo 11-osios paryčių.

Atlikę visas privalomąsias procedūras, V. Landsbergį išsirinkę Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, istorinį Aktą patvirtinom tik kovo 11-osios vakarą. Apie 23 val. V. Landsbergis skelbia vardinio balsavimo dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo rezultatus: Abišala – UŽ, Akstinavičius susilaikė, Aksomaitis – UŽ, Ambrazaitytė – UŽ ir t.t.

Už šį Aktą balsavo 124 deputatai. Prieš nebalsavo niekas. Susilaikė šeši (beveik visi Vilnijos krašto lenkai, kuriuos Maskva kurstė sudaryti savo autonominę sritį).
Mums giedant Lietuvos himną, didžiulė trispalvė mūsų vėliava uždengia posėdžių salės gobeleną su Tarybų Lietuvos herbu. Mes verkiam ir džiūgaujam. Landsbergis kalba (cituoju stenogramą):
– Gerbiami deputatai, Lietuva jau laisva! Dvasioje, teisėje laisva. Galėtume sušukti: Latvija bus laisva! (Deputatai skanduoja šiuos žodžius.) Dabar – Estija bus laisva! (Skanduojami ir šie žodžiai.) Ir visos kitos, kurios dar nelaisvos. (Plojimai) Tęsiame darbą… (Citatos pabaiga).

Balsavusieji UŽ pasirašė po ką tik priimtu Aktu, ir šitaip atsirado 124 kovo 11-osios Akto signatarai, apie kuriuos kalbant, matyt, vertėtų prisiminti Mato evangelijoj minimą Kristaus palyginimą apie vynuogyno darbininkus. Vieni atėjo darbuotis nuo ankstaus ryto, kiti gerokai vėliau, treti visai jau vakarop… Tačiau visi galiausiai gavo žadėtąjį dinarą. Gyvenimas vėliau parodė dar daugiau keistybių. Tinginiai ar net vynuogyno vagys ėmė savintis darbščiųjų talkininkų dinarus ir gerą vardą.
Atleiskite mums mūsų klaidas, nes mes buvome pirmieji. Mums buvo skiriami rūsčiausi Kremliaus ultimatumai, pro Lietuvos parlamento rūmus ne kartą žlegėjo tankų vilkstinės, Gorbačiovas mėgino uždusinti mus ekonomine blokada, grasino atplėšti Klaipėdos ir Vilniaus kraštus… Naujojoj Vilnioj net buvo įkurtas specialus bankas, turėjęs vykdyti finansinę destrukciją ir reikalingų žmonių papirkinėjimus.

Manyčiau, jog didele dalimi dėl tų priežasčių 1990-aisiais buvo priimtas jus užgavęs pilietybės įstatymas, nepripažįstantis dvigubos pilietybės ir nedarantis išimties politiniams pabėgėliams, mūsų tautiečiams. Mes ir taip buvome kaltinami nacionalizmu, o Vakarų valstybės, kaip žinote, neskubėjo mūsų paremti ir pripažinti.
Baltijos kelias ir mūsų pergalė 1991 m. sausį – tai du stebėtini Lietuvos žmonių žygiai, vainikuojantys ilgą ir tragišką mūsų kovą už laisvę. Šį kartą mes buvom ginkluoti tik daina ir malda. Ir sutartinai skanduojamais žodžiais: LIE-TU-VA! LIE-TU-VA BUS LAIS-VA!

Šiais metais minint devintą kartą Laisvės gynėjų dieną, viena pagyvenusi moteris pasakojo, kaip ją sūnus tąsyk mokė nenulenkti galvos, kad koks sužvėrėjęs desantininkas nesmogtų jai buože per sprandą. “Stovėk, iškėlus galvą, žiūrėk jam tiesiai į akis – tada galbūt jis neišdrįs…”

Daugumas taip ir darė – jie pačiai mirčiai žvelgė į akis, nepabūgo nei šarvuočių, nei tankų, spjaudančių ugnim. Nei sužvėrėjusių desantininkų, vadinamų ALFA dalinių, atskraidintų iš Pskovo.

Tolesni įvykiai parodys, kad kovo 11-osios Aktas buvo paskelbtas pačiu laiku. Mes padrąsinom latvius ir estus, kurie buvo pasiryžę, jų žodžiais tariant, kovoti už savo laisvę iki paskutinio lietuvio…

Kai tų pačių metų rugpjūčio 19 d. Maskvoje prasidėjo bolševikinis pučas (kai kas mano, kad su paties Gorbačiovo žinia), tada jau prie mūsų parlamento rūmų nebebuvo tokios tirštos gynėjų minios. Lemtingąją naktį kartu su Landsbergiu rūmuose liko nakvoti gal dvidešimt ar trisdešimt deputatų. Radijas skelbė, kad Latvijos Aukščiausioji Taryba jau užimta, kad Gorbačiovas areštuotas, pučistus remiantys tankai jau Maskvoje netrukus išsklaidys protestuojančius žmones.

Laimė, kad viskas pakrypo kitaip. Mes nugalėjom, laimėjom, tačiau daugelis jau spėjo patirti, kad laisvė uždeda nelengvą atsakomybės naštą. Lietuvos medis, taip gausiai, taip stebuklingai žydėjęs, laukiamų gerovės vaisių nesubrandino. V. Landsbergis nesugebėjo lauko akmenų paversti duona, kumpiais ir kitokiom gėrybėm. Kartais mes patys nebesuprantam, kas gi čia daros? Mus tarsi mėgina okupuoti kitokia bjaurastis, kai darosi gėda, nemadinga siekti amžinųjų vertybių, aukotis kieno nors labui ar dėl savo Tėvynės, kai populiarus filosofas skelbia: “Patriotai yra idiotai”…

Pasaulyje, sakytum, aštrėja nepaskelbtas karas tarp šviesos ir tamsos, tarp “senamadiško” padorumo ir vis labiau plintančio cinizmo. Peršami įvairūs būdai didžiausiam žmogaus turtui – jo protui nuslopinti. Mes ten, Lietuvoj, jau įpratom gyventi triukšmingoj pliuralizmo maišalynėj, o juk vis dėlto sudarom savo Tėvynės, savo tautos mozaiką – “Lietuvą, ašarą Dievo aky”… Deja, kone kiekvienas trokšta užsikarti kuo aukščiau, pasiglemžti kuo daugiau, užsiropšti pačiam Dievuliui ant galvos… O mozaikai juk reikia ir pilko laukų akmens, ir žydro dangaus lopinėlio.

Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji – tai mūsų įveiktas skersasis vargas, o išilgas tebevingiuoja pagal tą kelią tarsi prišiukšlintas griovys. Bet… Akys baisininkės, rankos darbininkės – taip seniau save drąsino lietuviai. Taip ir drąsinkim viens kitą, kad mums užtektų kantrybės, vienybės ir šaunaus ryžto išsaugoti tą skaudžiai apdegintą ir nugenėtą Lietuvos medį. Mes jau matėm savo akimis, kaip jis sugeba atgyti, išsprogti ir gražiai sužydėti.

Pasveikinkim viens kitą ir visi kartu pasidžiaukim – jau dešimtį metų turim atkurtą nepriklausomą savo valstybę! Saugokim ir stiprinkim Lietuvą! Mylėkim Tėvynę ne tik už jos grožį, bet ir už patirtas kančias, už herojišką jos prisikėlimą. Dar kartą pasakykime sau: “Lietuva bus LAISVA!” Ir tęskime darbą.

Views All Time
Views All Time
8191
Views Today
Views Today
1
0 0