Po ilgų priespaudos metų ir sunkių kovų Lietuva 1918-1920 m. atkūrė ir įtvirtino nepriklausomą valstybę. Tačiau Europoje įsitvirtinę totalitarinės diktatūros atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga, remdamasi 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktu, 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo. Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova dėl jos niekada nesiliovė. Pasipriešinimas pradžioje buvo stichiškas ir neorganizuotas, nes Lietuvos vyriausybė 1940 m. įvykiams nebuvo pasirengusi pati ir neparengusi tautos.

Pirmosios pogrindinės organizacijos pradėjo kurtis dar 1940 m. rudenį. Svarbiausias jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Berlyne buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras K.Škirpa organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tikėdamasis atkurti Lietuvos nepriklausomybę su vokiečių pagalba. Lietuvoje 1941 m. gruodžio 26 d. įsikūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS).

Vokiečiams 1941 m. pradėjus Lietuvos okupaciją, LAF’as organizavo sukilimą. Raudonajai armijai traukiantis iš Kauno, LAF’o pastangomis čia 1941 m. birželio 23 d. per radiją paskelbta apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Laikraštis “Į laisvę” birželio 25 d. skelbė: “ATSTATOMA LAISVA LIETUVA. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę”.

Vokiškoji okupacija pasirodė ne geresnė už sovietinę. Neturėjusi veikimo laisvės J.Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo veiklą. Pradėjo organizuotis pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Įvairios pogrindinės organizacijos susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio steigiamasis susirinkimas įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. VLIK’as 1944 m. vasario 16 d. išplatino atsišaukimą su deklaracija, kurioje skelbiama: “Išlaisvinta Lietuva turi būti demokratinė respublika; Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus; Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus”.

1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupavo raudonoji armija. Jaunesnieji Lietuvos karininkai, tuomet buvę tėvynėje, sukūrė ginkluotą organizaciją – Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri vėliau įsijungė į partizanų gretas. VLIK’as, vokiečių gestapo persekiotas, po daugelio vadovų suėmimo pakriko dar iki Lietuvą užimant Raudonajai armijai. VLIK’o veikla buvo atnaujinta tik 1944 m. rudenį Vokietijoje. 1945 m. pavasarį perorganizavęs savo veiklą, VLIK’as daugelį metų užsienyje aktyviai įvairiomis įmanomomis priemonėmis siekė Lietuvos išlaisvinimo, palaikė ryšius su Lietuvos ginkluotu pogrindžiu.

Tuo metu okupuotoje Lietuvoje organizavosi intelektualinis ir ginkluotas pasipriešinimas. Pogrindyje 1946 m. birželio 6 d. Lietuvos partizanų vadų ir užsienio delegatų priimtas toks dokumentas:

“Siekdami tikslesnių bei vaisingesnių rezultatų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir didžiųjų demokratijos idealų įgyvendinimą, atkūrus Lietuvos valstybę, mes, žemiau pasirašę kovos ir pasipriešinimo organizacijų įgalioti, aktingai kovojančių ir siekiančių tų pat tikslų atstovai, steigiame Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį (BDPS). BDPS yra politinis kovos sąjūdis, išaugęs ilgų metų kovoje su Lietuvos okupantais ir viso pasaulio žmonijos priešais – fašizmu ir komunizmu (bolševizmu)”.

Ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę plėtėsi, nors pogrindžio kovotojai ir buvo “vienų vieni”. Siekdami geriau organizuoti pasipriešinimą ir prisitaikyti prie besikeičiančių kovos sąlygų, Lietuvos partizanų vadai, susirinkę į pasitarimą, 1949 m. vasario mėn. BDPS pavadino Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16 d. LLKS Tarybos priimtoje deklaracijoje nurodoma, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva bus demokratinė respublika, jos valdymas bus vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą seimą ir sudarytą vyriausybę. “Lietuvos valstybės atstatymas – ligi Seimo bus priimta ir paskelbta Žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija – vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m.Lietuvos Konstitucijos dvasią. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams”.

Organizuota ginkluota kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1953 m. buvo galutinai sutriuškinta, nors atskiri nedideli partizanų daliniai ir vieniši kovotojai dar išsilaikė keletą metų. Žuvo ar buvo sušaudyti ir visi 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją pasirašę laisvės kovotojai: J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila-Merainis, L.Grigonis-Užpalis, B.Liesys-Naktis, P.Bartkus-Žadgaila, V.Gužas-Kardas, A.Grybinas-Faustas.

Už Lietuvos nepriklausomybę užsienyje toliau tebekovojo buvę karo pabėgėliai, išeivijos lietuviai, kurių gretose buvo daug iškilių politikų, mokslininkų, menininkų, aktyviai veikė VLIK’as, kitos patriotinės organizacijos. Kai kuriose užsienio valstybėse – JAV, Anglijoje, prie Šventojo sosto tebeveikė Nepriklausomos Lietuvos ambasados.

Po J.Stalino mirties Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje susilpnėjo teroras, palaipsniui grįžo likę gyvi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Chruščiovinio “atlydžio” metu susilpnėjo represijos, tačiau išliko totalinis žmonių sekimas, ideologinė priespauda. Pralaimėjus ginkluotam pasipriešinimui, dauguma Lietuvos žmonių prisitaikė tuometinio gyvenimo reikalavimams. Lietuvos išlaisvinimu ir jos ateitimi besirūpinantys žmonės priėjo išvadą, kad ginklu iškovoti laisvę nepavyks, palaipsniui susidarė ir pradėjo veikti neorganizuotas, neformalus pasipriešinimas okupacijai, “organizacija be organizacijos”. Tokiu būdu lietuvių tauta pasirengė ilgametei politinei priespaudai.

Tačiau laisvės ir nepriklausomybės idėja visad buvo gyva, nuolat įvairiais būdais reiškėsi žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, ypač tautine priespauda, tai vienur, tai kitur vasario 16-ąją suplevėsuodavo tautinės trispalvės. Centrinėse Kauno kapinėse per Vėlines buvo giedamas Lietuvos himnas, žmonės puošdavo, pagerbdavo žuvusių savanorių kapus.

Savo tėvynės žymių datų minėjimas, įžymių praeities lietuvių prisiminimas ir pagerbimas, ekskursijos po Lietuvos istorines vietas, komunistų partijos ir KGB “pražiūrėtas”kraštotyrinis judėjimas, žygeivių kelionės po Lietuvą ir lietuviškas salas Baltarusijoje žadino žmonėse laisvės ilgesį. Ypač tai veikė jaunuomenę, gimusius karo ar pokario metais ir nepažinusius Nepriklausomos Lietuvos. Jaunimas ją idealizavo ir to idealo ilgėjosi. 1972 m. gegužės 13 d. Kaune reikalaudamas laisvės Lietuvai susidegino jaunuolis R.Kalanta. Per jo laidotuves kilo neramumai, kuriuose, skanduodami šūkius “Laisvę Lietuvai”, “Tegyvuoja Nepriklausoma Lietuva”, dalyvavo tūkstančiai kauniečių. Demonstrantus malšino LTSR milicija ir TSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Daug buvo sumuštų ir suimtų, keletas nuteistų. Visa tai žmonių atmintyje paliko gilų pėdsaką.

Aktyvus tikybos laisvės, o per ją ir Lietuvos nepriklausomybės siekimas kilo katalikų bažnyčios veikloje. 1972 m. pradėta leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”. Kunigas R.Grigas nurodo, kad pirmąjį Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numerį išleido jaunas kunigas jėzuitas S.Tamkevičius. Kronikos atsiradimą lėmė tuometinė lietuvių tautos ir bažnyčios padėtis, siekis Lietuvos žmonėms ir pasauliui parodyti tikinčiųjų persekiojimus ir jų kovą už savo teises. Vieni svarbiausių šios veiklos organizatorių ir vykdytojų, kunigo R.Grigo nuomone, buvo vyskupai V.Sladkevičius ir J.Steponavičius, kunigai S.Tamkevičius, A.Svarinskas, J.Zdebskis bei šimtai jų rėmėjų. Nežiūrint LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) pastangų jis taip ir neįveikė kronikos leidėjų, nors dėl jos leidimo ir platinimo buvo aukų, buvo suimta, įkalinta keliolika žmonių. Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė kunigų A.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus persekiojimai, suėmimas ir teismai.

1978 m. kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius ir J.Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris, be tikybos gynimo, pasisakė ir už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Suaktyvėjo tautinio išsivadavimo judėjimas ir kova už žmogaus teises. 1976 m. Helsinkio susitarimui remti susikūrė Lietuvoje visuomeninė grupė (Helsinkio grupė), kurios tikslas buvo stebėti, kaip TSRS laikosi Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto susitarimų. Šiai grupei priklausė buvę politiniai kaliniai V.Petkus (vienas jos kūrėjų), O.Lukauskaitė-Poškienė, kunigas K.Garuckas, filologas E.Finkelšteinas, Vilniaus universiteto dėstytojas T.Venclova. Vėliau grupę papildė buvę politiniai kaliniai B.Gajauskas, A.Statkevičius, kunigai B.Laurinavičius, V.Vaičiūnas, Vilniaus universiteto docentas V.Skuodis ir kiti. Į kovą prieš juos, ypač prieš buvusius politinius kalinius, KGB nurodymu įsitraukė ir komunistinė spauda, kuri juos visaip šmeižė, menkino.

Buvęs politinis kalinys A.Terleckas ir jo bendraminčiai 1976 m. pradėjo leisti pogrindinį laikraštį “Laisvės šauklys”. 1978 m. jie įkūrė pogrindinę organizaciją Lietuvos laisvės lygą (LLL). Jos svarbiausias tikslas buvo ugdyti nepriklausomybės idėją ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. LLL nariai V.Bogušis, P.Cidzikas, kunigas R.Grigas, L.Protusevičius, R.Ragaišis, J.Sasnauskas, V.Šakalys, A.Terleckas, J.Volungevičius bei kiti rinko leidiniui medžiagą, platino pogrindinę spaudą.

LLL parengė ir priėmė keletą reikšmingų politinių pareiškimų, bendravo su kitų šalių disidentais. Vienas svarbiausių tokių dokumentų buvo Estijos disidentų parengta “Jungtinė deklaracija”, kurią 1979 m. pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinio išsivadavimo kovotojai. Deklaracija buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą ir likviduoti jo pasekmes – šių šalių okupaciją. Politologas A.Štromas teigė, jog šiuo dokumentu “Pabaltijo disidentai iš esmės perėmė estafetę iš savo pirmtakų partizanų ir apsiėmė nenuilstamai tęsti kovą už nepriklausomybę, tačiau šį kartą – vien taikaus pasipriešinimo būdu”.

Pogrindinę spaudą ėmėsi leisti ir liberalioji inteligentija, 1975 m. pasirodė žurnalas “Aušra”, kuris reiškė įsitikinimą, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus nepriklausomybę, smerkė Lietuvos rusifikavimą, kvietė taikaus protesto forma priešintis Maskvos vykdomai politikai, puoselėti nacionalinę kultūrą.

Disidentas V.Skuodis 1978 m. parengė ir išleido savo redaguotą pogrindinį žurnalą “Perspektyvos”. 1979 m. vasario 16-osios išvakarėse disidentas P.Pečeliūnas išleido žurnalą “Alma Mater”, skirtą Vilniaus universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Disidentas gydytojas A.Statkevičius išleido žurnalą “Šalin vergiją!” Pasirodė pogrindiniai leidiniai “Dievas ir Tėvynė”, “Rūpintojėlis”, “Pastogė” bei kiti. Tačiau ilgiau išsilaikyti liberalios spaudos leidėjams nepavyko, patys žymiausi jų 1979-1980 m. buvo suimti ir įkalinti. Plačiai nuskambėjo disidentų A.Terlecko, P.Pečeliūno, V.Skuodžio, žurnalisto G.Iešmanto bei kitų, leidusių ir platinusių pogrindinę pasaulietinę spaudą, suėmimas ir teismų bylos. Formavosi dvi pogrindinės veiklos ir spaudos kryptys: kovojanti už tikinčiųjų teises ir siekianti Lietuvos valstybingumo atkūrimo, kurioje reiškėsi tautiškosios ir demokratinės liberaliosios nuostatos.

Tautinio išsivadavimo kovotojų veikla dėl KGB persekiojimų ir represijų buvo ribota, jų pastangos skleisti ir ugdyti Lietuvos žmonėse nepriklausomybės atkūrimo idėją bei visa pogrindinė spauda buvo žinoma gana siauram žmonių ratui. Dauguma Lietuvos žmonių tomis sąlygomis augino duoną, tiesė kelius, statė namus, mokyklas ir fabrikus, siekė būti geri savo darbo specialistai, stengėsi susikurti normalias egzistencijos sąlygas. Jie augino ir mokė vaikus, šeimoje diegdami svarbiausius doros ir pareigos tėvynei principus. Be šių žmonių atėjus laikui galėjo ir nebūti kam prisikelti nepriklausomam gyvenimui… Visuomenėje veikė nerašytas ir garsiai nesakomas principas: išlikti lietuviais, nepamiršti laisvės ir nepriklausomybės idealų, tyliai boikotuoti Maskvos pastangas ištrinti tautos atmintį, nutautinti. Nemaža naujai susiformavusios Lietuvos inteligentijos dalis, nors ir prisitaikė prie komunistų partijos politikos, tačiau stengėsi suteikti jai “žmonišką veidą” ir pirmiausia žiūrėjo Lietuvos interesų. Laisvos minties dvasia tebebuvo gyva Vilniaus universitete, pažymėtinos rektorių J.Bulavo, J.Kubiliaus pastangos išlaikyti Universitetą lietuvišku, diskusijos prof. E.Meškausko vadovautoje Filosofijos katedroje ir kt. Patriotiškai nusiteikusių žmonių buvo ir kitose aukštosiose mokyklose. Stiprėjo iniciatyva kovoti už kultūros paveldą, lietuvių kalbos kaip svarbiausio tautinio tapatumo elemento išsaugojimą.

Tėvynės meilę žadino Vilniaus universiteto profesoriaus Č.Kudabos, kitų vestos ekskursijos, skatinę pažinti savo istoriją ir kultūrą, knygos su cenzūros “pražiūrėtais” tekstais, dramos, poezijos kūriniai. Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas”, “Katedra”, kurios spektaklių metu publika su ašaromis akyse kartojo “Lietuva, Lietuva”, buvo geriausios patriotizmo, laisvės siekio pamokos. Patriotizmą ugdė vaikų dainų televizijos konkursas “Dainų dainelė”. Plačiai garsėjo Lietuvos mokslininkai, menininkai, sportininkai. Lietuvos žemės ūkis ir daugelis pramonės šakų pirmavo Tarybų Sąjungoje ir tai taip pat kėlė žmonių pasitikėjimą, savo vertės pajautimą. Sportininkų, ypač Kauno “Žalgirio” krepšininkų pergalės nebuvo vien tik sportiniai pasiekimai – tai ugdė tautinę savigarbą, kėlė galingą patriotizmo bangą. Visi šie okupacijos sąlygomis pasiekti laimėjimai ir pergalės priminė, kad Lietuva gyva ir pirmai progai pasitaikius prisikels nepriklausomam gyvenimui.

1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją “perestroiką” – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje, ypač Maskvoje ir Leningrade, organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla. Įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės.

Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis “sąstingis”. Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, pasak prof. B.Genzelio, gero gyvenimo mėgėjas, “tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo”, nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. “Centro” atsiųstas LKP CK antrasis sekretorius N.Mitkinas sakė: “Aš J.Ligačiovo pavedimu atvažiavau padaryti Lietuvą internacionaline”, – prisimena akad. L.Šepetys.

Tačiau “perestroikos” vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai. Ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai įkūrė klubą “Talka”, o besirūpinantys gamtos apsauga klubą “Žemyna”. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors “tarp eilučių” buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. “Žinijos” draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas “Istorija ir kultūra”. Prie žurnalo “Kultūros barai” veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės. Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais.

Visa valdžia tebepriklausė komunistų partijos nomenklatūrai. Be jos ir saugumo komiteto (KGB) “palaiminimo” nebuvo galima užimti vadovaujančių pareigų ūkio, ypač švietimo, mokslo ir kultūros srityse, išvykti į užsienį, reikėjo praeiti valdžios filtrą ginant mokslinį darbą. Tiesa, pokario metų stalinistinius komunistinius veikėjus aukščiausiuose valdžios postuose keitė pokario metais išaugusi karta, kuriems klasių kova ir buržuazijos agentų ieškojimas nebuvo svarbiausias tikslas, jie daugiau rūpinosi tik savo gerove, miesčionėjo. Dauguma žymiausių švietimo, mokslo ir kultūros veikėjų buvo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) nariai. Pamažu keitėsi negatyvus daugelio žmonių požiūris į priklausymą komunistų partijai. Ir iš komunistų atsirasdavo vis daugiau tokių, kurie vis garsiau prabildavo apie savų nacionalinių vertybių išsaugojimo būtinumą. Akademikas J.Minkevičius apie tą laikotarpį rašė, kad LKP buvo gana daug inteligentiškų įvairių sričių specialistų, kurie daugelyje sričių išlaikė vietinį savarankiškumą. “Partiniam mentalitetui žymia dalimi buvo būdinga sveikas protas, kritiškumas, skepticizmas, humoras ir net ironija kaip dogmatizmo bei ideologinio fanatizmo, politinio bukumo bei paklusnumo priešnuodžiai”. Tačiau toli gražu ne visi komunistai buvo tokie. Vilniaus gatvėmis tebevaikščiojo ordinais apsikarstęs ir buvęs Rainių žudynių dalyvis ir MGB budelis, pokario metais MGB rūmų rūsyje šaudęs myriop pasmerktus politinius kalinius.

Tarp intelektualų vyko diskusijos “ką daryti?” Tuo tarpu TSRS demokratėjimo procesu nusprendė pasinaudoti, išeiti į viešumą pogrindyje veikę disidentai. Dalis jų po bausmės atlikimo jau buvo grįžę į Lietuvą.

Disidentai V.Bogušis, P.Cidzikas, N.Sadūnaitė, A.Terleckas ir kiti jų bendraminčiai 1987 m. sumanė Vilniuje, prie paminklo poetui A.Mickevičiui, surengti mitingą pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą, nulėmusį Lietuvos laisvės praradimą. Savo sumanymo jie neslėpė. Rugpjūčio 11 d. apie numatomą demonstraciją per radiją pranešė “Amerikos balsas”. Valdžios atstovai susirūpino: garsiai skelbiamo viešumo sąlygomis taikyti anksčiau naudotas represijas netiko, o nereaguoti į tokį, jų nuomone, akiplėšišką žingsnį nebuvo galima. KGB nusprendė prieš demonstracijos organizatorius panaudoti psichologinį spaudimą. Rugpjūčio 19 d. “Tiesa” paskelbė “pasikalbėjimą” su A.Terlecku, kuriame nurodė, kad A.Terleckas jokio kvietimo į demonstraciją nepasirašė. “Iš Vašingtono perduotos naujienos kūrėjai su baustų už antitarybinę veiklą žmonių vardais ir pavardėmis elgiasi, kaip nori. Gal anksčiau tai ir pasiteisindavo, bet dabar mūsų šalyje laikai kitokie…”, rašė “Tiesa”.

Tačiau mitingo organizatoriai neišsigando. Rugpjūčio 23 d. po pamaldų Šv. Onos bažnyčioje minėti disidentai ir dar kelios dešimtys žmonių, prisisegę juodus kaspinus, atėjo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Čia jau buvo susirinkę ir rinkosi keli šimtai kitų mitingo dalyvių. Prie paminklo plevėsavo trys juostos – geltona, žalia ir raudona, simbolizuojančios tautinės vėliavos spalvas. Pagrindinę kalbą apie Ribentropo-Molotovo paktą ir jo pasekmes pasakė N.Sadūnaitė. Ji, kaip ir kiti kalbėtojai, reikalavo laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Skambėjo šūkiai “Laisvės, laisvės, laisvės”. Mitingo dalyviai sugiedojo “Lietuva brangi”, “Marija, Marija”, “Tautinę giesmę”. Mitingo organizatorių nuomone, jame dalyvavo apie du-trys tūkstančiai žmonių. Mitinge buvo gausu milicijos ir KGB atstovų, tačiau jie kalbėtojams netrukdė, tik viską fotografavo ir filmavo. Kai kuriems disidentams tą dieną buvo nutraukti telefono ryšiai su užsieniu. Ribentropo-Molotovo paktas buvo paminėtas ir pasmerktas ir Rygoje bei Taline.

Rugpjūčio 24 d. JAV dienraščiuose “New York Times”, “Washington Post” ir kitur pasirodė išsamūs straipsniai apie mitingus bei demonstracijas Vilniuje, Taline ir Rygoje. Lietuva ir jos Baltijos kaimynės susilaukė pasaulio demokratinės visuomenės dėmesio. Vilniaus demonstracijos dalyviai ir kalbėtojai R.Grigas, N.Sadūnaitė, V.Jančiauskas, R.Puzonas, V.Bogušis buvo suimti, bauginami, vežiojami po miškus, psichologiškai ir fiziškai terorizuojami, tačiau įkalinti nebuvo.

Per Lietuvą nuvilnijo tuometinės valdžios suorganizuoti “protesto” susirinkimai ir mitingai, smerkiantys disidentų mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius ir dalyvius. Lietuvos ir Maskvos spaudoje pasirodė straipsnių apie jų “kenkėjišką, antiliaudinę” veiklą. Lietuvoje ELTA išplatino pranešimą “Provokacija nepavyko”, laikraščiai spausdino mitingo organizatorius ir dalyvius “smerkiančius” straipsnius. Vilniaus jaunimo teatro darbuotojų profsąjunga KGB nurodymu suorganizavo susirinkimą “apsvarstyti ir pasmerkti” čia dirbusį V.Bogušį. Ryškėjo valdžios nesugebėjimas realiai vertinti besiklosčiusios situacijos, jos bejėgiškumas. Nė vieno mitingo organizatorių ir dalyvių “nepasodino”, ir tai žmones drąsino nebijoti viešai reikšti savo nuomonę. Tai buvo žmonių sąmonės lūžio pradžia, Sąjūdžio preliudija.

Tų pačių metų lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, Kaune be valdžios sankcijos, nepaisydami trukdymų, prie Maironio paminklo ir jo kapo susirinkę keli tūkstančiai žmonių paminėjo jo gimimo 125-ąsias metines. Vienas šio renginio organizatorių buvo kun. R.Grigas. Susirinkusieji deklamavo Maironio eilėraščius, dainavo jo žodžiais sukurtas dainas, giedojo religines giesmes. Kalbėtojai reikalavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, skambėjo šūkiai “Laisvės! Laisvės!” Mitingą stebėję milicijos ir KGB pareigūnai jam netrukdė, tik fotografavo ir filmavo. Maironio minėjimai, skatinę žmonių patriotinius jausmus, įvyko ir kitose Lietuvos vietose.

Totalitarinį kūrybos laisvės gniuždymą labiausiai jautė kūrybinė inteligentija. Filosofas R.Ozolas savo dienoraštyje rašė: “Kadangi valstybė visiškai subiurokratėjusi ir apmirusi, žmonės nusišalino nuo jos, valstybinį gyvenimą palikdami niekšų ir banditų siautėjimui. Kultūrinis darbas tapo pagrindine opozicijos priemone. Tačiau ir jis, kontroliuojamas ir normuojamas, trokštamų idėjų ar darbų negalėjo visuomenei pateikti, todėl tapo iš esmės tik fundamentalia autsaiderizmo forma. Mes turim iš jo išeiti ir grįžti į valstybinį gyvenimą: jokios esminės problemos esmiškai neišspręsi, spręsdamas ją nevalstybiškai”.

1987 m. lapkričio 13-14 d. vyko LTSR Dailininkų sąjungos suvažiavimas. Jame buvo ne tik išsakyta daug kritikos sąjungos vadovybei, bet kritikuota ir esanti totalitarinė santvarka, varžanti kūrybos laisvę. Sąjungos pirmininku demokratiškai išrinktas B.Leonavičius. Dailininkų sąjunga palaipsniui tapo laisviau mąstančios inteligentijos susibūrimo vieta.

Tuo metu, lapkričio 14 d. mirė LKP CK pirmasis sekretorius P.Griškevičius. Jo pareigas užėmė kitas komunistų partijos funkcionierius, pilka asmenybė R.Songaila, pasak A.Brazausko, žmogus, kuris “niekur nepaliko gilesnio pėdsako”. Šis valdžios pasikeitimas Lietuvos politiniame gyvenime jokių permainų neatnešė, tačiau ideologinė priespauda po truputį aižėjo. Lapkričio 26 d. Mokslų Akademijos salėje vyko diskusija “Istorinė tiesa”, kur žodžio paprašė ten dalyvavęs vienas rugpjūčio 23-iosios minėjimo organizatorių A.Terleckas. Diskusijai vadovavęs prof. B.Genzelis žodį A.Terleckui suteikė, o šis išsakė drąsų ir netradicinį istorijos ir valstybingumo vertinimą. Diskusijos dalyviai žymiojo disidento kalbą sutiko ramiai, išskyrus vieną garsų istoriką, išvadinusį A.Terlecką provokatoriumi… Tokios, daugiausia “gorbačiovinės perestroikos” ir viešumo rėmuose vykusios diskusijos buvo savotiškas savidrąsinimo procesas, tačiau tai dar toli gražu ne visiems suteikė drąsos tiesos sakymui.

Laikraščio “Gimtasis kraštas” redaktorius A.Čekuolis redakcijoje surengė disputą “Daugiau tikrų švenčių”, kuriame buvo siūloma legalizuoti Kalėdų, Velykų, kitas religines ar šiaip populiarias šventes. Laikraštis 1987 m. gruodžio 1 d. numeryje išspausdino Lietuvos geologų laišką LTSR prokurorui dėl V.Skuodžio ir jo bendražygių – G.Iešmanto ir P.Pečeliūno – teistumo panaikinimo.

Oficiali LTSR valdžia tebebuvo monolitiškai priešiška bet kokioms laisvės ir nepriklausomybės apraiškoms. 1988 m. vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-metis. LTSR valdžia, KGB jau iš anksto pradėjo “ruoštis” šiam jubiliejui, žiniasklaidos priemonėse pradėjo savo propagandinę kampaniją. “Tiesa” ėmė spausdinti straipsnių seriją “Ideologinių diversijų užkulisiai”. LKP CK 1988 m. sausio mėnesį šio jubiliejaus “pasitikimui” įsteigė net specialią antrojo sekretoriaus N.Mitkino vadovaujamą komisiją. Sausio 27-28 d. sukviestiems Lietuvos vyskupams ir Vilniaus bažnyčių klebonams valdžia nurodė nedalyvauti jokiuose Nepriklausomybės minėjimuose ir įspėti tikinčiuosius, kad ir jie niekur nedalyvautų. Maskvos “Pravda” sausio 29 d. paskelbė LKP CK nutarimą, kuriame nurodyta “stiprinti kovą prieš buržuazinį nacionalizmą bei klerikalinį ekstremizmą”. Lietuvos dienraščiuose skelbtas LKP CK kreipimasis, kuriame įspėjama: “Bet koks vasario 16-osios paminėjimas šventvagiškas tarybiniam žmogui, tai antitarybinis aktas. Religiniai fanatikai stengsis išprovokuoti sambūrius, padėti gėles prie buržuazinių veikėjų kapų, gali būti atsišaukimų ir t.t. Mobilizuoti darbo žmones, kad nebūtų nacionalistinių prietarų atgaivinimo”. LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila “Tiesoje”paskelbė LKP požiūrį į Lietuvos valstybingumą, kuriame nurodė, kad Lietuvos valstybingumas sietinas tik su 1918-1919 m. “socialistine revoliucija” ir tik antikomunistai stengiasi išaukštinti “Lietuvos tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. pasirašytą dokumentą, vėliau pavadintą nepriklausomybės aktu”.

Vasario 10-22 dienomis Lietuvoje buvo tikras “karo stovis”. Valdžios atstovai gąsdino aktyvesnius patriotiškai nusiteikusius žmones nedalyvauti jokiuose Vasario 16-ajai skirtuose renginiuose. Į kovą prieš Lietuvos nepriklausomybės minėjimą buvo pasitelkti ne tik KGB, bet ir milicija, draugovininkai, Vidaus reikalų kariuomenė. Disidentai – N.Sadūnaitė, A.Terleckas, P.Cidzikas ir kiti nepatikimieji – buvo laikomi namų arešte, daugeliui išjungti telefonai. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai vasario 10 d. buvo iškviesti į LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą – iš jų buvo reikalaujama, kad bažnyčiose nevyktų jokių Vasario 16-osios minėjimų, demonstracijų.

Aistras dar labiau įkaitino JAV prezidento R.Reigano 1988 m. vasario 11 d. paskelbtas pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. ir sovietinę jos okupaciją 1940 m., apie tai, kad JAV niekada nepripažins Lietuvos okupacijos bei aneksijos.

LTSR valdžia, prieš Vasario 16-ąją, prieš patį Lietuvos valstybės egzistavimo faktą organizavusi plačią ideologinę kampaniją, tuo išpopuliarino Vasario 16-osios reikšmę net ir tiems, kurie ją jau buvo pamiršę ar ir negirdėję, nes mokyklose ši data buvo nutylima. Nepaisant visų valdžios pastangų užgniaužti laisvės ir nepriklausomybės atminimą, žmonės neišsigando. Kaune vasario 14 d. po šv. Mišių Bazilikoje žmonės rinkosi prie Maironio kapo, kur juos užpuolusi milicija mušė guminėmis lazdomis.

Valdžia nusprendė rengti privalomuosius mitingus, nukreiptus prieš Vasario 16-ąją ir jos minėjimo organizatorius. Tokiame 1988 m. vasario 15-ąją surengtame gana gausiame mitinge Vilniuje, Gedimino aikštėje, Vasario 16-ąją, JAV prezidento R.Reigano pareiškimą, jo “kišimąsi į lietuvių liaudies reikalus” smerkė ir žymus rašytojas, ir garsus Lietuvos sportininkas, ir kiti žinomi žmonės. Šio mitingo iliustruotas reportažas pasirodė dienraščiuose. ELTA vasario 16-ąją paskelbė pranešimą, kuriame nurodė: “Lietuva turi tikrą, neišgalvotą savo valstybingumo atkūrimo datą – tai 1918 metų gruodžio 16 diena, Laikinosios revoliucinės vyriausybės manifestas, paskelbęs Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką”.

Vasario 16-ąją iš ryto KGB suėmė V.Bogušį, N.Sadūnaitę, A.Terlecką, A.Tučkų ir iki vėlyvo vakaro išlaikė KGB rūmuose. Vilniaus gatvėse praeiviams buvo draudžiama rinktis į didesnius susibūrimus. Gatvėse, aikštėse patruliavo sustiprinti KGB, milicijos, Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės ir draugovininkų būriai, jų postai buvo ir prie žinomesnių Nepriklausomos Lietuvos veikėjų kapų. Nors ir kokios buvo represinių įstaigų pastangos, vasario 16-ąją Vilniuje, Gedimino aikštėje, susirinko nemaža žmonių, kurie giedojo Lietuvos himną, Maironio “Lietuva brangi”, kitas patriotines dainas. Jiems pradėjus žygiuoti Lenino (dabar Gedimino) prospektu, milicija demonstrantus skaldė į mažesnes grupeles, mušė guminėmis lazdomis, daug žmonių dėl sumušimo pateko į ligonines. Vis dėlto Vilniuje buvo padėtos gėlės prie J.Basanavičiaus kapo, daug žmonių klausė Mišių Šv. Mykolo bažnyčioje, trijose vietose jaunuoliai iškėlė tautines vėliavas. Susidūrimai su milicija įvyko ir Kaune bei kitose vietovėse.

Tai buvo paskutinis tokio masto totalitarinės valdžios siautėjimas, tačiau žmonių jis neišgąsdino – priešingai, daugelį privertė susimąstyti “kas yra kas?”

Komunistinė totalitarinė sistema pradėjo aižėti ir kitose Pabaltijo respublikose. Balandžio 13 d. paskelbęs savo deklaraciją susikūrė Estijos liaudies frontas, suradęs kontaktą su Estijos TSR valdžia.

Po savaitės, balandžio 20 d., Lietuvos dailininkų sąjungoje susirinkusiam intelektualų būriui filosofas ir garsus sportininkas olimpietis A.Juozaitis, tuomet palaikęs ryšius su Estijos liaudies fronto kūrėjais, skaitė pranešimą “Politinė kultūra Lietuvoje”. Joje filosofas išreiškė daug kritikos esančiai totalitarinei valdymo sistemai, kritikavo Lietuvos istorijos klastojimą, tautinę ir kultūrinę priespaudą. Jis atvirai kalbėjo apie Vasario 16-osios reikšmę Lietuvos istorijai, smerkė valdžios represijas vasario mėnesį. “Laukti nebeįmanoma, nes socialinis bejėgiškumas atvedė visus mus prie pražūties”, – sakė kalbėtojas. “Jeigu klausantis nekilo noras mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link”, – baigė A.Juozaitis. Vėliau jis prisipažino buvęs pasiruošęs viskam: jeigu kaip – atsidurti ir KGB.

Tai buvo pirmoji vieša, drąsi, rizikinga jaunojo intelektualo kalba apie būtinumą siekti laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos, uždegusi daugelį jo klausytojų. Daugeliui atrodė, kad kalbėtoją už jo mintis turėtų nedelsiant čia pat suimti, tačiau jis nevaržomas išėjo į namus. V.Landsbergis knygoje “Lūžis prie Baltijos” pastebi, kad prieš dešimt metų A.Juozaitį už tokią kalbą būtų uždarę į kalėjimą arba psichiatrinę, o dabar tokio pavojaus jau nebuvo. “Jaunasis filosofas liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu”.

Laisvės protrūkis pradėjo reikštis ir komunistinės ideologijos tvirtovėje – spaudoje. “Komjaunimo tiesa” 1988 m. balandžio 14 d. atspausdino istoriko A.Augaus straipsnį “Iliuzijų kvaitulys”, kuriame stalinines represijas, žmonių trėmimus jis teisino tuo, kad pokario “banditai” priešinosi, anot autoriaus, teisėtai tarybų valdžiai. Šio “istoriko”teiginius tame pačiame laikraštyje balandžio 20 d. atspausdintame straipsnyje “Akla praeities nostalgija” sukritikavo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas S.Pečiulis, įrodinėdamas, kad pokario pasipriešinimą sukėlė ne “užsienio diversinių centrų rezidentai”, kaip įrodinėja tarybiniai istorikai, o netikusi santvarka. Panašaus pobūdžio sovietinį totalitarizmą kritikuojantys straipsniai nebuvo naujiena progresyvioje Maskvos, Leningrado, kitų Rusijos miestų spaudoje, tačiau Lietuvoje šis straipsnis buvo graibstomas iš rankų į rankas. Prieš jauną mokslininką S.Pečiulį buvo mesta “sunkioji artilerija” – laikraštis “Tiesa”balandžio 30 d. numeryje paskelbė LKP istorijos instituto darbuotojo J.Jermalavičiaus straipsnį “Vienpusiškai be atsakomybės”, kuriame autorius kaltino S.Pečiulį imperialistinės propagandos stereotipų kartojimu, smerkė, kad jis “toleruoja buržuazinių nacionalistų terorą prieš darbo žmones pokario metais”.

Apie pokario ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje, “stribų”bei emgėbistų terorą 1988 m. birželio 11 d. “Literatūroje ir mene” pasirodė drąsus ir emocionalus rašytojo R.Gudaičio straipsnis “Mes – iš peršautų dainų krašto”. Tai buvo pirmas “liaudies gynėjų” nuvainikavimas tuometinėje Lietuvos spaudoje. “Juo tamsesnis, primityvesnis gynėjas – tuo labiau gyrėsi savais žygdarbiais ir galybe, tuo labiau stengėsi žmogelį baltom meškom pagąsdinti, klasinio sąmoningumo nesąmoningam elementui įpūsti (…) Iš visų asilų baisiausias, kaip žinoma, ginkluotas, drebinąs stubas žvilgsniu iš padilbų, kumščiu, automato buože”. Šis straipsnis sukėlė tokį sąmyšį LKP vadovybėje, kad antrasis sekretorius N.Mitkinas pareikalavo sunaikinti visą laikraščio tiražą, nors iš kitų CK darbuotojų (“bus dar blogiau…”) pritarimo nesulaukė.

Tačiau slaptais KGB archyvais pasinaudojęs kitas istorikas dideliame, per tris “Tiesos” birželio 17 -19 d. numerius spausdintame straipsnyje “Pokario metų kančia” toliau, kaip ir J.Jermalavičius, aiškino: “Kodėl nacionalistai tęsė okupacijos metais pradėtas tikrai beprasmes žudynes? Kodėl reikėjo sukurti liaudies gynėjų būrius?” Autorius siūlė pokario kovas vadinti ne pasipriešinimu okupacijai, o “pilietiniu karu”, aiškino, kad “paprastų Lietuvos artojų” tarp partizanų nebuvo.

Šitaip vis užkliūdama už aklos propagandos, kelią į viešumą skynėsi istorinė tiesa apie pokario metus.

Spaudą tebecenzūravo Glavlitas, tačiau pasirodydavo vis drąsesni straipsniai. Laikraštyje “Gimtasis kraštas” gegužės mėnesį 19-25 d. atspausdinamas A.Čekuolio straipsnis apie “Tautišką giesmę” -Nepriklausomos Lietuvos valstybės himną. Birželio 25 d. “Komjaunimo tiesa” apie “Tautišką giesmę” atspausdino jauno istoriko G. Rudžio straipsnį “Ne kiekvienai dainai – toks likimas”, prie kurio buvo ir giesmės tekstas. Rašytojų tribūna – “Literatūra ir menas” paskelbė seriją drąsių, poleminių straipsnių. Rašytojas V. Petkevičius straipsnyje “Pasiutusių miltų – pasiutus ir košė” (1988 07 02) apie pokario “žaliukus” ir “stribus”, apie komunistų partiją rašė: “Mes turime pripažinti visas savo klaidas, nes kito kelio išbristi iš mūsų šalį apėmusios stagnacijos, dviveidiškumo ir ekonominės negalios – jau nebėra. Jei mes to nepadarysim, istorija ir mus išmes į šiukšlyną”. Žurnalo “Pergalė” skaitytojus sukrėtė 8-ajame numeryje atspausdinti D.Grinkevičiūtės šiurpūs atsiminimai apie tremtį “Lietuviai prie Laptevų jūros”.

Tuo tarpu vis demokratėjančioje Rusijos spaudoje buvo daug publikacijų apie stalinizmo represijas. Idėja pagerbti stalinizmo aukas kilo ir Lietuvoje. Ją nusigriebė tarybinė Vilniaus valdžia ir gegužės 21 d. surengė oficialų J.Stalino aukų minėjimą prie paminklo Z.Aleksai-Angariečiui. Jame dalyvavo valdžios sukviestas nedidelis žmonių būrelis. Visai kitaip rytojaus dieną – gegužės 22-ąją Gedimino aikštėje vyko Lietuvos laisvės lygos suorganizuotas mitingas. Milicija visus praėjimus į aikštę buvo uždariusi, tačiau vis tiek susirinko keli tūkstančiai žmonių. Aikštėje buvo giedama “Tautiška giesmė”, sklido patriotinės dainos. Kalbėtojai disidentai atskleidė stalininių represijų mastą ir aplinkybes, poetas M.Karčiauskas siūlė aikštėje stalinizmo aukoms pastatyti paminklą. Keletas demonstrantų milicijos buvo apstumdyti.

Vis labiau savo veiklą plėtė įvairių entuziastų įkurti klubai, susivienijimai, kūrėsi nauji. Nuo jų neatsiliko ir valstybinės organizacijos. Lietuvos pedagoginio tyrimo institute veikė žymių lituanisčių M.Lukšienės, L.Tupikienės, V.Zaborskaitės vadovaujami mokslininkai, tyrinėję, kūrę ir propagavę tautinės mokyklos idėją. Gegužės mėnesį Mokslų Akademijoje buvo sudaryta akademiko E.Vilko vadovaujama komisija Lietuvos TSR konstitucijos pakeitimams parengti.

1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, “kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų”, – prisimena B.Genzelis. Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją. Tuo metu paminklosaugos, gamtosaugos baruose garsėjo jaunieji mokslininkai ir kultūrininkai Z.Vaišvila, V.Radžvilas, G.Songaila, P.Vaitiekūnas, A.Medalinskas bei kiti, aktyviai įsijungę į kūrimą bendros organizacijos, kuri siektų Lietuvos nepriklausomybės.

Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai – I.Raigas ir D.Bronšteinas. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su I.Raigu Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje. Susitikime mokslininkas papasakojo apie Estijoje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam, Z.Vaišvilos prisiminimu, nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.

Įdomios diskusijos mokslo, kultūros, kitais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais vykdavo ir Verkiuose esančiuose Mokslininkų rūmuose. 1988 m. birželio 2 d. čia vyko planinis renginys – diskusija “Ar įveiksime biurokratiją?”. Diskusijoje dalyvavo originalia ir drąsia mąstysena garsėję mokslininkai – K.Antanavičius, B.Genzelis, J.Minkevičius, K.Prunskienė, Z.Vaišvila, filosofai A.Juozaitis, R.Ozolas bei kiti (apie 200 žmonių). Kalbėtojai analizavo Lietuvos ekonominę padėtį, klestintį biurokratizmą ir pataikavimą Maskvai. Diskusijos dalyviai siūlė estų pavyzdžiu ir Lietuvoje kurti vienijančią organizaciją, galėsiančią pasipriešinti biurokratų režimui. Nutarta tai daryti rytojaus dieną – birželio 3-ąją, Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje, kur jau buvo numatyta panaši vieša diskusija. Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis prisimena, kad įvairiuose pasitarimuose “buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti”.

Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės “perestroikos”dvasią. Vakare MA Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių – pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai J.Bulavas, A.Buračas. B.Kuzmickas ir R.Rajeckas.

Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine”, – prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa”. Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.

Atmosfera kaito. Pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas. A.Medalinskas, Z.Vaišvila susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. “Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras”. A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus.

“Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus”, – “Sąjūdžio žinių” 2-ajame numeryje rašė S.Lapienis ir Z.Vaišvila. A.Skučas pasiuntė į salę lapą popieriaus, kviesdamas užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.

Po karštų diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.

Naujai sudarytos Iniciatyvinės grupės nariai iš karto susirinko pasitarti į mažesnę salę, esančią už Didžiosios. Nutarta bent kartą per savaitę rengti pasitarimus. Siekiant maksimalios demokratijos, kad atsakomybė už Sąjūdžio veiklą nebūtų užkrauta ant kieno nors vieno pečių ir apsisaugoti poveikio per vieną, nutarta jokio grupės pirmininko nerinkti.

Taip 1988 m. birželio 3-ąją buvo realizuotos daugelio žmonių, bendraminčių grupių pastangos. Šiandien, nuo šio įvykio praėjus daugiau negu dešimčiai metų, kai kurie teigia, kad ne kas kitas, o tik jie įkūrė Sąjūdį arba kad būtent jie lėmė, jog Sąjūdis buvo toks, o ne kitoks. S.Pečiulis į “Respublikos” klausimą, kaip atsirado Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atsakė, jog jis brendo pamažu. “Iš pradžių formavosi žemutinio lygio opozicija – Sadūnaitė, Terleckas, Grigas, daugelis kitų kalėjusių žmonių. Vėliau tas pačias idėjas pradėjo reikšti kūrybinių sąjungų atstovai”. “Pradžią Sąjūdžiui davė kurį laiką prie “Žinijos” veikęs filosofų klubas, Žaliųjų ir paminklosaugos judėjimai”, – interviu “Respublikai” sakė prie jo ištakų buvęs G.Songaila. “Negalima pamiršti Lietuvos Mokslų Akademijos ir kūrybinių sąjungų vaidmens”. Iš tikrųjų Sąjūdis – ilgų priespaudos metų visos tautos iškentėtas, išsvajotas, darbu ir kova, palankiai susiklosčius aplinkybėms sukurtas reiškinys. Jo fenomeno neturi teisės savintis nė viena organizacija ar asmenybė.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento, apie pusė jos narių buvo komunistų partijos nariai. Tuo metu dar išvis buvo baiminamasi ryšių su buvusiais ar esančiais “liaudies priešais”. Prof. B.Genzelis pastebi, kad iki 1987 m. ryšių su žinomais disidentais vengė ir inteligentija. “Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis. (…) Nepasakyčiau, kad kas nors iš mano aplinkos žmonių tikėjo, jog imperija pati pasileis, bet objektyvi istorinių procesų analizė bylojo, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga (…). Manau, panašiai galvojo daugumas būsimų sąjūdininkų. Keistai šiandien skamba balsai tų, kurie tais lemiamais metais tylėjo arba net viešai pasisakė prieš nepriklausomybės gaivintojus, o šiandien jau kaltina Sąjūdžio vadovybę nenuoseklumu, bailumu”.

Mūsų geopolitinė padėtis ir istorija rodo, kad lietuvių tauta valstybingumą išsikovojo ne ginkluotoje kovoje, nors jokiu būdu negalima jos neigti, ignoruoti laisvės kovotojų pasiaukojimo bei didvyriškumo ir jų indėlio į visuomenės atgimimą. Istorija lėmė, jog laimėjo žodis, dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas. Taip palankioms aplinkybėms atsiradus 1918-1920 m. buvo atkurtas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas.

Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę rinko beveik tik vilniečiai, jos autoritetą pripažino visa Lietuva. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų darbo kolektyvuose, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigose. Miestuose ir miesteliuose prasidėjo mitingai, į kuriuos buvo kviečiami respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą pasirodė spaudoje.

Vilniuje birželio 7 d. “Talkos” klube (niekas daugiau nedrįso įsileisti) įvyko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jame suformuluoti bendrieji veiklos principai, numatyta artimiausia veikla, sudaryta komisija LPS laikinajai programai parengti. Grupės nariai pasiskirstė veiklos sritimis, buvo tariamasi apie Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimą. Posėdyje svečio teisėmis įsiprašė dalyvauti ir LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas S.Imbrasas.

Birželio 13 d. pasirodė dauginimo aparatu platintas nelegalus, J.Malinausko ir A.Medalinsko pasirašytas leidinys “Sąjūdžio žinios”, informavęs apie susitikimą su Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariais Respublikinio agroskaičiavimo centre. Tos pačios dienos “Sąjūdžio žinių” antrame numeryje S.Lapienis ir Z.Vaišvila paskelbė atvirą laišką “Vakarinių naujienų” korespondentei, kritikavusiai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimus. Vėliau “Sąjūdžio žinias” pradėjo redaguoti A.Juozaitis ir A.Skučas. Leidinys, platintas per Sąjūdžio struktūras, buvo labai populiarus.

Birželio 14-ąją paminėti didžiųjų 1941 m. trėmimų sukaktį Sajūdžio iniciatyvinės grupės nariai susirinko LTSR Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto salėje. Dalis jų nuėjo vakare į Lietuvos laisvės lygos surengtą šios sukakties minėjimą Vilniuje, Gedimino aikštėje. Šiame mitinge pirmą kartą buvęs politinis kalinys L.Laurinskas virš minios iškėlė tautinę trispalvę, mitingo pabaigoje jo dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.

Po trijų dienų, birželio 17-ąją, Rašytojų sąjungos klube įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovų susitikimas su LKP CK sekretoriumi L.Šepečiu, kuriame dalyvavo ir LKP CK skyrių vedėjai S.Imbrasas bei J.V.Paleckis. Pasikeista nuomonėmis apie Sąjūdžio veiklą, ruošimąsi TSKP XIX-ajai visasąjunginei konferencijai, kurią M.Gorbačiovas rengė jo pradėtai “perestroikai”paremti. Gegužės pabaigoje LKP CK buvo paskelbusi kandidatų į šią konferenciją sąrašą. Kandidatai į ją nebuvo renkami, o parinkti LKP vadovybės. Tai sukėlė intelektualų pasipiktinimą.

Netrukus, birželio 20-ąją, įvyko LKP CK posėdis, kuriame pirmasis sekretorius R.Songaila pranešė apie Maskvos priekaištus dėl trūkumų “darbo žmonių idėjinio politinio, ypač internacionalinio auklėjimo darbe(…). Tai rodo, kad nepakankamai efektyviai dirba CK biuras, asmeniškai drg. L.Šepetys, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas CK narys A.Česnavičius”. L.Šepetys įspėtas ryžtingiau pertvarkyti ideologinį darbą. Protestuodamas prieš tai jis atsistatydino. A.Brazauskas prisimena, kad tuometinė LKP vadovybė “nesuprato, kokie procesai prasidėjo. O kai kas ėmėsi “spręsti”problemas draudimu manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį”. Tačiau laisvės džinas iš butelio jau buvo paleistas.

Birželio 21 d. įsikūrė Latvijos tautos frontas. Tą pačią dieną prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos įvyko pirmoji Sąjūdžio organizuota, nesankcionuota demonstracija, protestavusi dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo žiniasklaidoje, paskelbusi apie organizuojamą mitingą Gedimino aikštėje.

Sunerimusi LKP vadovybė nusprendė asmeniškai susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Toks susitikimas įvyko birželio 23 d. Jame dalyvavo ir Ministrų Tarybos pirmininkas V.Sakalauskas, TSKP XIX konferencijos delegatai. Susitikime R.Ozolas išdėstė Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes ir jo tikslus. Be jo kalbėjo ir kiti iniciatyvinės grupės delegatai, buvo reikalaujama Sąjūdžio pripažinimo ir įteisinimo.

Rytojaus dieną, birželio 24-ąją, Vilniuje, Gedimino aikštėje, vykstantiems į Maskvą TSKP XIX sąjunginės konferencijos delegatams Sąjūdis surengė palydėtuves. Prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Tai buvo pirmas masinis Sąjūdžio organizuotas renginys. Virš minios matėsi V.Lenino, M.Gorbačiovo portretai, Sąjūdžio simbolis – Gediminaičių stulpai, o netrukus suplazdeno ir Lietuvos tautinės vėliavos… Mitingą vedė A.Juozaitis. Jame dalyvavo tik šeši delegatai, dauguma jų dalyvauti tokiame renginyje neišdrįso.

Pirmasis kalbėjo iniciatyvinės grupės narys prof. V.Landsbergis. “Esame čia susirinkę labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu. Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie čia yra, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir Respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje”, – pradėjo kalbėtojas. Jis pabrėžė, kad konferencijos delegatai nėra “čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais”. V.Landsbergis toliau nagrinėjo spaudoje skelbtus pasiūlymus konferencijos delegatams, aiškino Sąjūdžio tikslus.

Mitinge pasisakė ir kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Prof. K.Prunskienė kalbėjo apie ekonominio suvereniteto klausimus, rašytojas V.Petkevičius pasisakė prieš LKP CK antrąjį sekretorių N.Mitkiną, reikalavo paleisti iš tremties žurnalistą G.Iešmantą. Iš konferencijos delegatų kalbėjo LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos CK pirmasis sekretorius A.Macaitis.

TSKP XIX sąjunginė konferencija svarstė “perestroikos”, viešumo, ūkio, tarpnacionalines problemas, tačiau ji, pasak A.Brazausko, “nieko Lietuvai nedavė – nei permainų, nei ko nors kito. Neįvyko jokių pokyčių nei partijos veikloje, nei ūkiniame gyvenime, nei santykiuose tarp respublikų ir Maskvos”.

Sąjunginės partinės konferencijos delegatams grįžus iš Maskvos, susitikimo su jais pretekstu Sąjūdžio iniciatyvinė grupė liepos 9 d. organizavo mitingą Vingio parke. Į jį rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Plazdėjo tautinių vėliavų jūra, virš minios iškelti šūkiai skelbė “Sąjūdis – liaudies valia ir viltis!”, “Lietuvai – suverenitetą!”, “Songaila – tautos gėda!” ir panašiai.

Mitingą pradėjo A.Juozaitis, pakvietęs pirmininkauti V.Petkevičių. Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie valdžios biurokratizmą, žmonių beteisiškumą, apie tai, kas labiausiai rūpėjo čia susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai ir visai Lietuvai. Jų kalbas nuolat lydėjo ovacijos, šūkiai “Lietuva! Lietuva!” Pasinaudojant XIX-osios konferencijos delegato LKP CK sekretoriaus A.Brazausko kalba, nuo Vingio estrados stogo nusileido didžiulė tautinė trispalvė. Straipsnio apimtis neleidžia atpasakoti kalbų turinio, neįmanoma parodyti to nepakartojamo jausmo, kurį išgyveno mitingo dalyviai. “Įvyko tai, ko daugelis nebesitikėjo išvysti. Įvyko STEBUKLAS”, – rašė “Sąjūdžio žiniose” žurnalistė B.Balikienė. “Prieš porą savaičių Gedimino aikštėje susirinko 20 000. Čia, Vingio parke, – 100 000. Kur kitąkart rinksimės? Lietuvoj! Nes nebėra tokios aikštės, kuri daugiau sutalpintų. Ir nebėra ko laukti”. Mitingo dalyviai Sąjūdžiui suaukojo 28 650 rublių.

Mitingas Vingio parke Vilniuje, 1988 m. liepos 9 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Mitingas parodė, kad niekaip negalima ignoruoti Sąjūdžio, už kurio nugaros jau buvo tūkstantinės minios. Tiesa, mitinge nebuvo pakviestas kalbėti disidentas A.Terleckas ar kas nors iš likusiųjų gyvų laisvės kovotojų, partizanų, kurių, be jokios abejonės, čia dalyvavo. Tačiau visi suprato, jog įvyko lūžis ir Lietuvos nepriklausomybė – tik laiko klausimas.

Viešai skelbiamos Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo idėjos, tautiniai simboliai vilniečiams jau tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu provincijos partinius funkcionierius kalbos apie stalinines represijas, viešai keliama tautinė trispalvė dar vis šiurpino. “Žemynos” ekologijos klubas liepos 20 d. pradėjo masinį dviratininkų žygį per Lietuvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, propaguoti Sąjūdį ir jo idėjas. Dviratininkai važiavo iškėlę lietuviškas trispalves, pasipuošę tautiniais simboliais. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie keliavo, organizavo mitingus, juose dalyvavo ir Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Čia skambėjo aistringos kalbos, plevėsavo vėliavos, už kurias dar taip neseniai, prieš kelis mėnesius – vasario 16-ąją buvo galima žmogų suimti ir teisti. S.Griciaus ir V.Pikšrio vadovaujami žalieji surengė žygį Neries upe, sustojimuose rengdami susitikimus su žmonėmis, mitingus. Vietinė valdžia buvo sutrikusi, nežinojo kaip elgtis. Beveik visur, kur vyko mitingai, kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Kaune iniciatyvinė grupė susikūrė greitai po vilniškės – birželio 10 d. Liepos 19 d. Sąjūdžio grupė įsikūrė Šiauliuose, liepos 22 – Alytuje, liepos 25 – Jonavoje ir t.t. Liepos 30 d. Kaune įsikūrė “Tremtinio” klubas, pirmininku išrinkęs gydytoją A.Butkevičių. Liepos pabaigoje prasidėjo Sąjūdį propaguojantis A.Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą.

Liepos-rugpjūčio mėnesiai – tai Sąjūdžio organizavimosi metas visoje Lietuvoje. Neginkluotas pasipriešinimas okupacijai tapo masiniu. Liepos 26 d.

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, protestuodama prieš numatomą priimti įsaką dėl susirinkimų, mitingų laisvės apribojimų, surengė nesankcionuotą mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos. Valdžia reikalavo, kad iniciatyvinės grupės nariai susirinkusiems patys lieptų skirstytis, tačiau Sąjūdžio atstovai nepakluso. Tuomet oficialieji valdininkai patys reikalavo, kad žmonės išsiskirstytų. Aplink esantys kiemai buvo pilni milicijos ir VRM kariuomenės, pasiruošusios panaudoti jėgą, tačiau šį kartą valdžia jėgos dar nenaudojo ir po mitingo žmonės išsiskirstė.

LKP CK dėl gorbačiovinės “perestroikos” vis dar nežinojo, kaip elgtis su kasdien besiplečiančia Sąjūdžio veikla. Maskva, norėdama išsiaiškinti padėtį vietoje, pasiuntė į Lietuvą TSKP CK sekretorių A.Jakovlevą, kuris čia išklausė ne tik LKP nomenklatūrininkų, bet rugpjūčio 9 d. susitiko ir su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Iš A.Jakovlevo pritarimo panaudoti prieš Sąjūdį jėgą bei represijas LKP CK dogmatinio sparno atstovai negavo, ir tai daug lėmė tolimesnę Sąjūdžio veiklą.

Tuo metu dar nemažai už politinius įsitikinimus įkalintų žmonių tebebuvo kalėjimuose arba tremtyje. Disidentas P.Cidzikas Vilniuje, Gedimino aikštėje, pradėjo bado streiką, reikalaudamas paleisti politinius kalinius. Vėliau prie jo prisijungė A.Andreika. Disidentai be kompromisų reikalavo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, išvesti tarybinę armiją. Lietuvos laisvės lyga skelbė, kad daugeliu klausimų (ekologijos, mokslo, kultūros ir pan.) jos ir Sąjūdžio tikslai panašūs, tik skiriasi požiūris į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taktiką. Tačiau kovos už valstybingumo atkūrimą iniciatyva palaipsniui perėjo Sąjūdžiui.

“Sąjūdžio žinios” rugpjūčio 5 d. numeryje paskelbė prof. B.Kuzmicko straipsnį “Viešumo istorinei tiesai!”, kuriame autorius kvietė parodyti tikrąsias Ribentropo-Molotovo pakto aplinkybes ir pasekmes. “Visuomenė laukia viešumo ir objektyvumo”, – rašė autorius. Šiame numeryje atspausdinti ir Ribentropo-Molotovo slaptieji protokolai. Rugpjūčio 21 d. šie protokolai paskelbti ir oficialiame leidinyje “Literatūroje ir mene”.

Views All Time
Views All Time
10074
Views Today
Views Today
1
0 0