1918 metų Vasario 16-toji

Iki 1918 m. Vasario 16-sios nepriklausomybės akto paskelbimo būreliui aktyviausių Lietuvos šviesuomenės žmonių teko nueiti vinguriuotą, daug pastangų ir taktikos pareikalavusį, diplomatijos baruose kelią.

Didžiojo 1914 metų karo Lietuva buvo nuniokota, ūkis sugriautas, sutrikdytas visuomenės gyvenimas. Daugelis ūkininkų ir beveik visa inteligentija buvo išblaškyta.

Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir be pragyvenimo lėšų, ėmė ieškoti būdų kaip jiems pagelbėti. Buvo įkurti komitetai nukentėjusiems nuo karo šelpti: Vilniuje – Pirmininkas A. Smetona, iždininkas – J. Kymantas, nariai – kun. Degutis, kun. Dogelis, kun. Kukta, kun. Jezukevičius, dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, F. Bugailiškis, A. Janulaitis, St.Kairys, D. Malinauskas,J. Mašiotas, E. Vileišienė, dr. A. Vileišis, A. Šleževičius, A. Žmuidzinavičius; Rusijoje – (Dūmos atstovas) M. Yčas, J. Balčikonis, P. Leonas, kun. Olšauskas,St. Šilingas.

Kartu su šalpos darbu slapta buvo brandina ma mintis apie laisvos Lietuvos atstatymą, todėl intensyviai buvo propoguojama lietuvių tautos savarankiškumo idėja ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir užsienyje gyvenančių lietuvių tarpe, iškeliant viešumon lietuvių skirtingumą nuo lenkų. Visi sparčiai ruošėsi dideliams darbams. Šalpos organizacijos peraugo į organizacijas, besirūpinančias nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.

Nors okupacinė vokiečių valdžia nenorėjo leisti kokių nors susirinkimų, vis dėl to 1917 m. rugpjūčio mėn 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Šie išrinko Vykd. K-to biurą: A. Smetoną, J. Šaulį, kun. Stankevičių, M. Biržišką, P. Klimą. Šiam biurui pavyko išsirūpinti leidimą ir 1917 m. rygsėjo 18 d. sušaukti Vilniuje konferenciją. Į ją atvyko 214 delegatų. Konferencija tęsėsi 5 dienas. Su pakilia nuotaika visa konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose. Konferencijos programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų (foto 1psl.).

Taryba stengėsi pasiekti, kas tik buvo galima, susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Po sunkių derybų su Vokietijos kanclerio atstovu ir karo vadovybe 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimą, kad įgaliota lietuvių tautos ir Vilniaus konferencijos nutarimu skelbia Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra kada nors buvę su kitomis valstybėmis, pasižadėdama bendradarbiauti su Vokietija. Vokietijai neskubant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė jau mums žinomą savo nutarimą atkurti Nepriklausomą valstybę.

1990 metų kovo 11-toji

Antrasis pasaulinis karas nutraukė mūsų Nepriklausomos valstybės žengimą į demokratijos suklestėjimo aukštumas ir pilietinės visuomenės suklestėjimą.

Lietuva per savo gyvavimo dvidešimtmetį, pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, jos piliečių sumanumu, atkakliu darbu, pasiekė neblogų rezultatų ekonomikoje ir kitose gyvenimo srityse, tačiau rietenos valdžioje tarp vyrų, kurie 1918 m. vasario 16 d. sugebėjo vieningai dirbti Lietuvos labui, užtemdė jų protus, jog jie ne-sugebėjo susiorentuoti ir atspėti dviejų grobuonių planus, nors reikia pripažinti, kad Lietuva neturėjo resursų pasipriešinti.

1940 m. birželio 15 d. teko antrą kartą pradėti kovas dėl nepriklausomybės ir jos tęsėsi 50 metų. Šios kovos pareikalavo keletą šimtų kartų didesnių aukų nei pirmosios. Jeigu 1918 metų išsivadavimo kovoms žadino ir organizavo tautą Lietuvos šviesuomenė, tai šį kartą subrendusiai tautai teko pačiai spręsti taktinio pasipriešinimo kovų problemas, nes Lietuvos šviesuomenė buvo represuota ir įzoliuota. Šios pasipriešinimo kovos epogėjus buvo 1941 m. birželio 22 d. sukilimas, pasibaigęs Kauno išlaisvinimu ir laikinosios vyriausybės sudarymu, tačiau Vokietija jos nepripažino, nes prieštaravo jos grobikiškiems planams. Jos valdžia įvedė savo tvarką, išvaikiusi Lietuvos lai-kinąją vyriausybę. Šio sukilimo reikšmės reikšmės lietuvių tautos kovose už išsilais-vinimą postkomunistinės Lietuvos val-džios taip pat nenori pripažinti, nusišne-kant iki to, kad tai buvusi ne kova prieš sovietinius okupantus ir jų talkininkus, o kaip talkinimas vokiečiams, susidorojant su žydais. Tai – netiesa. Istoriniai doku-mentai liudija, kad lietuvių tauta nenorėjo vergauti nei rusams, nei vokiečiams. Tik jėgos buvo nelygios ir nepalankios to meto sąlygos.

Tokioms kovoms lietuvių tautą įkvėpė 1918 metų uždegto laisvės aukuro ugnis, kuri ruseno mažytėmis ugnelėmis kiekvieno doro lietuvio širdyje, kur jie bebūtų. Ši ugnelė žadino lietuvį pasirinkti partizano dalią, suteikė stiprybės ištremtiems į lagerius ir kankinamiems KGB kalėjimuose, žadino viltį engiamiems sovietinės sitemos ir suvarytiems į kolchozus žmonėms.

Jeigu nebūtų buvę 1918 m. savanorių uždegto laisvės aukuro, ant kurio savo auką sudėjo karo frontuose žuvę 1444 ir nuo įvairių fronte gautų sužeidimų 1812 mirę savanoriai, jeigu nebūtų šios laisvės aukuro ugnies sustiprinę virš 2000 žuvusiųjų 1941 metų sukilimo dalyvių, be jokios abejonės, niekas nebūtų išdrįsęs skelbti 1990 m. kovo 11-ją Nepriklausomybės atstatymo akto, dėl kurio paskelbimo ilgai buvo dvejojama. Kad jis buvo paskelbtas turime nulenkti galvas prieš a.a. tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimą, kurio kategoriškam raginimui “šiandien arba niekada” pakluso tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas ir tokiam St. Lozoraičio ragininmui pritariantys, nors ir kinkas drebinantys, deputatai.

Ambasadorius Stasys Lozoraitis, gerai išmanydamas diplomatijos virtuvę, įžvelgęs sovietinės imperijos žlugime palankiai besiklostančias mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymui aplinkybes, be abejo, remdamasis pokario metų dešimčių tūkstančių žuvusių partizanų krauju, šimtų tūkstančių ištremtų ir nukankintų sovietiniuose lageriuose, avansu pasirašiusiųjų po tokiu, dėl nepriklausomybės atstatymo, nutarimu, reikalavo nedelsti ir skelbti tokį nutarimą. Taigi, tautos išrinktiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatams nebuvo kur trauktis.

Už aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo 1990 m. Kovo 11-ją iš 133 deputatų balsavo 124, susilaikė 6, balsavime nedalyvavo 3.

Šį dokumentą, pagal tuo metu galiojusią tvarką privalėjo pasirašytu LR AT pirmininkas ir sekretorius. Kiti norėdami apsigaubti didvyriškumo aureole, šį dokumentą išmargino savo autografais, tituluodami save “signatarais”, tikriausiai, galvodami, kad ateityje už šį “žygdarbį” galės save apdovanoti gausybe privilegijų. Tačiau tie, kurie taip negalvojo buvo vėliau atstumti savo “bendražygių”.

Po tokiu dokumentu būtų pasirašęs kiekvienas doras lietuvis, negalvodamas apie užmokestį, deja šiandien įžūlieji “signatarai”, apiplėšė Lietuvos žmones, pasiskirdami didžiulius atlyginimus, pensijas, žemės sklypus ir kt.

Tikroji kova už nepriklausomybės atstatymą vyko 1991 m. sausio mėnesį, kai Lietuvos žmonių minios saugoda-mos strateginius objektus sausio 13-ją kraujo auka pasirašė po šiuo nutarimu. Tik tada Kovo 11-ji įgavo prasmę.

Views All Time
Views All Time
7496
Views Today
Views Today
1
0 0