1918 metų Vasario 16-toji ir 1990 metų kovo 11-toji
Jeigu nebūtų buvę 1918 m. savanorių uždegto laisvės aukuro, ant kurio savo auką sudėjo karo frontuose žuvę 1444 ir nuo įvairių fronte gautų sužeidimų 1812 mirę savanoriai, jeigu nebūtų šios laisvės aukuro ugnies sustiprinę virš 2000 žuvusiųjų 1941 metų sukilimo dalyvių, be jokios abejonės, niekas nebūtų išdrįsęs skelbti 1990 m. kovo 11-ją Nepriklausomybės atstatymo akto, dėl kurio paskelbimo ilgai buvo dvejojama. Kad jis buvo paskelbtas turime nulenkti galvas prieš a.a. tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimą, kurio kategoriškam raginimui “šiandien arba niekada” pakluso tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas ir tokiam St. Lozoraičio ragininmui pritariantys, nors ir kinkas drebinantys, deputatai. Ambasadorius Stasys Lozoraitis, gerai išmanydamas diplomatijos virtuvę, įžvelgęs sovietinės imperijos žlugime palankiai besiklostančias mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymui aplinkybes, be abejo, remdamasis pokario metų dešimčių tūkstančių žuvusių partizanų krauju, šimtų tūkstančių ištremtų ir nukankintų sovietiniuose lageriuose, avansu pasirašiusiųjų po tokiu, dėl nepriklausomybės atstatymo, nutarimu, reikalavo nedelsti ir skelbti tokį nutarimą. Taigi, tautos išrinktiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatams nebuvo kur trauktis.