Šeima

Šiandien Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse išyra maždaug pusė visų šeimų ir daugelyje jų yra vaikų. Skyrybos gali jiems labai pakenkti emociškai, bet yra būdų padėti mažiesiems tai išgyventi. Šiame straipsnyje skaitykite apie tai, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Visų pirma, nelaukite iki paskutinės minutės ir nesislapstykite – turite pripažinti, kad niekaip neišvengsite skausmingų skyrybų pasekmių visiems šeimos nariams. Be to, jei vis dar nesate visiškai tikri dėl skyrybų, atžaloms apskritai nieko apie jas neužsiminkite. Žinią praneškite susirinkus kartu visai šeimai, svarbu, kad dalyvautų abu tėvai. Geriausia tai daryti laisvą dieną, kuomet galėsite visą laiką skirti vaikams, nes jiems reikės Jūsų paramos, kad jaustųsi saugūs išgirdę pribloškiančią naujieną. Svarbiausia kalbėti tik tiesą. Paaiškinkite, kodėl skiriatės, kokie gyvenimo pasikeitimai laukia vaikų, ar jie gyvens tuose pačiuose namuose ir su kuriuo iš tėvų, kada, kaip ir kur galės bendrauti su tuo iš tėvų, kuris išeina. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Aiškindami skyrybų priežastis pateikite konkrečius vaikams suvokiamus motyvus, kurie įrodytų, kad tai ne vaikų kaltė, tačiau nesileiskite į detales, nes per daug informacijos tik sutrykdys atžalas. Kalbantis su vaikais apie skyrybas svarbu būti sąžiningam ir atviram, tačiau nekritikuoti sutuoktinio.

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Toliau pasigilinsime į skirtingo amžiaus vaikų raidą, lemiančią jų reakciją į skyrybas, bei veiksmingiausius būdus jiems padėti. Kūdikiai gali jausti namuose kylančią įtampą, tėvų energijos bei emocijų pasikeitimus gresiant skyryboms, bet nesupranta to priežasties. Jei konfliktai tampa kasdienybe, vaikai pasidaro nervingi, sudirgę ir daug verkia. Kartais kūdikiai, kurių tėvai skiriasi, vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Taip pat jiems gali pasireikšti fiziniai simptomai: skrandžio sutrikimai, apetito praradimas. Kūdikiui augant konfliktiškoje aplinkoje jam padėti galima kuo daugiau laikant ant rankų ir sakant meilius žodžius, nes tai ramina. Šiame amžiuje formuojasi vaiko ryšiai su tėvais, kurie yra labai svarbūs, kadangi padeda mažyliui jaustis saugiam bei sumažina ateities baimę. Kuo daugiau laiko skiriama kūdikiui, tuo tvirtesni būna tie ryšiai, sąlygojantys tolesnį emocinį vystymąsi. Vieno iš tėvų išėjimą palengvinsite, jei išlaikysite įprastą vaiko režimą, apsupsite mažylį jo pamėgtais žaislais ir kitais daiktais. Šiame gyvenimo laikotarpyje vaikai ima suvokti save kaip atskiras asmenybes, intensyviai domisi aplinka ir yra itin kalbūs. Tėvų skyrybos jiems gali būti labai sunkus išgyvenimas, ypač jei tenka keisti gyvenamąją vietą.

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių sveikatos, mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų. Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedanti iš kelių etapų. Jau prieš skyrybas tarp sutuoktinių tarp sutuoktinių būna daugiau konfliktų ar tarpusavio bendravimo sunkumų. Dveji treji metai po skyrybų – kritinis periodas, kai pasikeitus šeimos sudėčiai, keičiasi vaiko kasdieninis gyvenimas: įprasti pomėgiai, šeimos tradicijos, laisvalaikio leidimas, kartais finansinės galimybės ir kitos sąlygos. Taigi įtakos problemų atsiradimui turi ne tik pačios skyrybos, kiek visi kiti su jomis susiję dalykai. Skyrybų procesas gali prasidėti dar prieš tėvams išsiskiriant. Todėl vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Kai kurie psichologai taip pat pabrėžia, kad tėvai, kurių santuoka vėliau baigiasi skyrybomis, dažniau susiduria su įvairiais sunkumais: alkoholizmu, narkomanija, fizine ar emocine prievarta, nesutarimais dėl lyčių vaidmenų ir kitais nesklandumais. Šitų dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą patvirtina išsamūs tyrimai.

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai - ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą - galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai - mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai - staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai - tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis - mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

„Mano tėvai skiriasi“. Tokią frazę paskutiniu metu girdime vis dažniau ir dažniau. Kokios viso to priežastys? Kodėl žmonės, kurie prisiekia amžiną meilę Dievo akivaizdoje, vėliau nutaria, jog jiems ne pakeliui? Kas nutinka, dėl ko nepakanka vietos po vienu stogu? Prieš porą dienų teko kalbėtis su savo drauge, kuri daugiau nei 10 metų yra išsiskyrusi ir viena augina paauglę dukrą. Ištekėjo ji būdama labai jauna, galvą apsuko gražuolis vaikinas, kuris netikėtai jai pasipiršo. „Sutikau, nes jį mylėjau. Atrodė, jog tai mano gyvenimo meilė, mano žmogus. Susilaukėm vaikučio, o vėliau prasidėjo barniai. Pykomės dėl visko: aš norėjau savaitgalius leisti namuose, jis norėjo žvejoti. Aš - nuvažiuoti pas tėvus, jis - iki išnaktų dirbdavo. Vaiką prižiūrėjau viena. Gyvenome toli nuo artimųjų, todėl niekas neateidavo į pagalbą. Geriausias variantas mums abiems atrodė skyrybos.“ Tokiais atvejais sunku ir įsivaizduoti, kad šeima galėtų gyventi kartu. Atsiranda trintis, nesusikalbėjimas. Galų gale, nebesutampa interesai. Ištekėjusi ir pagimdžiusi, moteris surimtėja, pasikeičia jos pažiūros į ją supantį pasaulį. Vyrui tai gali pasirodyti keista, mat linksmybės ir vakarai draugų kompanijoje taip lengvai išnykti iš jo pasaulio negali. „Viena auginu dukrytę. Matau, kaip jai trūksta tėčio. Jie kartais susitinka. Jis turi kitą šeimą, sūnelį, tačiau Margaritos neatstumia ir ją myli“. Tik ar pakanka mergaitei meilės bei šilumos? Tipiška situacija.