Kodėl niekada niekada nereikia skirtis
Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai - ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą - galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai - mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai - staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai - tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis - mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.
