Šeima

Vestuvės rytuose šiandien švenčiamos kaip ir seniau. Ritualą sudaro trys dalys: jaunosios „išėjimas" iš gimtų namų, pervažiavimas į vyro namus, atvykimas. Jaunoji turi būti saugoma nuo blogos akies ar blogų dvasių. Vykstant į vyro namus, jaunosios veidą uždengdavo, o vežiman dėdavo peilį ir t. t. Rytuose vyravęs dekoras veikė visos Suomijos architektūrą ir meną, ypač XIX a. pabaigoje vadinamojo „tautinio romantizmo" laikotarpiu. Tautinis kostiumas labai anksti neteko prasmės ir atsigavo tik tautinio atgimimo metu. Šiandien tai tik simbolinė švenčių detalė. Tiesa, skirtumai jaučiami ir nacionalinėje rytų ir vakarų Suomijos virtuvėje. Pavyzdžiui, rytuose buvo reguliariai kepamas didelis minkštos duonos kepalas, ta pati duona vakaruose buvo kepama du kartus metuose, bet kieta ir apvalios formos. Tai labiau priminė džiūvėsį, mat ir laikoma duona buvo neįprastai — palubėje.

Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose vestuvės anksčiau buvo pati didžiausia šventė. Vestuvės trunkdavo gana ilgą laiką. Jos turėjo daugybę papročių, apeigų, dainų, oracijų. Iš kitų šeimos švenčių jos išsiskiria ir vestuvininkų išdaigomis, pokyliu. Prieš susituokdami jaunieji privalėdavo išsiaiškinti, ar tarp jų nėra giminystės ryšio. Vyras tais laikais negalėjo vesti anksčiau, negu sulaukė 14 metų amžiaus, o mergina - 12. Tačiau tuokdavosi kiek vyresni. Buvo įprasta, kad mergaitės tekėdavo ne jaunesnės kaip 17-18 metų. Vestuvės prasidėdavo piršlybomis, kurios Žemaitijoje turėjo kelis etapus. J. Pabrėža aprašo „zalietas", t. y. žiedynas. Jos būdavo ir prieš ūkvaizdžius, ir po jų. Prieš „zalietas" jaunikis su jaunąja apsikeisdavo dovanomis, susitardavo, kada paduos užsakus, dalyvaujant piršliui, susigerdavo. Tai buvo svarbus vestuvių etapas, turėjęs vos ne pačių vedybų prasmę. Todėl nenuostabu, kad po „zalietų" jaunieji save laikė vedusiais ir gana dažnai tą naktį miegodavo kartu. Atsitikdavo ir taip, kad jungtuves bažnyčioje nukeldavo net tolimesniam laikui. Toks paprotys gyvavo Rytų Prūsijoje, taip pat žinomas ir kai kuriose kitose kaimyninėse tautose.

Vestuvės anksčiau dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi. Puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai.
Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru. Piršlys dažniausiai dėvėdavo puošnią aukštą kepurę. Svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis. Piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems. Pvz., jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti ant suolo, kaip reikės bučiuotis. Šiuolaikinėse vestuvėse piršlys ir svočia atlieka liudininkų funkciją – pasirašo kaip liudininkai, patvirtinantys santuoką (santuokų rūmuose ar bažnyčioje). O vestuvių puotos metu jie tebėra vakaro organizatoriai. Jų užduotis – linksminti visus susirinkusiuosius. Nemažai tradicinių piršlių užduočių, mokymų yra išlikę iki šių dienų, nors jie gerokai pakitę, pritaikyti šiai dienai.

Pati svarbiausia akimirka mergaitės gyvenime - vestuvės. Mergaitė tam ruošiasi nuo mažens. Ji žino, kad per vestuves išaiškės jos dorovingumas, t.y. ar mergaitė tebėra skaisti. Todėl kiekviena save gerbianti mergaitė stengiasi nesuklupti. Nekaltybės išsaugojimas iki vestuvių nepaprastai svarbus reiškinys, lemiantis moterų ateitį, santykius su vyru ir jo tėvais. Dukters nekaltybės įrodymas per vestuves - garbė jo motinai. Jei ji jau praradusi nekaltybę, tai baisus pažeminimas laukia jos šeimos ir artimųjų. Tokios merginos niekas nenori vesti, ji yra smerkiama. Kadangi Lietuvos čigonai išpažįsta katalikybę, jaunieji tuokiasi bažnyčioje. Nuotaka vilki balta suknele, kuri simbolizuoja skaistumą. Jaunikis vilki kostiumu ir baltais siuvinėtais marškiniais, pasipuošęs auksinėmis grandinėlėmis bei žiedais. Romų vestuvės yra dvejopos: tėvams pritarus ir tėvams prieštaraujant. Pirmuoju atveju jaunikis su tėvais atvažiuoja pasipiršti ir, gavę būsimos nuotakos bei jos tėvų pritarimą, pradeda ruoštis vestuvėms. Antruoju atveju jaunuoliai myli vienas kitą, bet tėvai nepritaria jų sąjungai. Pabėgimas traktuojamas kaip nepagarba vyresniems, ypač - tėvams. Kadangi pabėgusi mergina praranda nekaltybę, čigonai tai laiko jos "sugadinimu".

Nepalo tautelėje. Prie jaunojo namų durų paaukojama višta. Prieš įžengiant į šiuos namus, pirmiausia atsistojama ant plunksnuočio kraujo, nes tai turėtų apsaugoti nuo piktų jėgų. Vietoj sutuoktuvių žiedo jaunasis įteikia išrinktajai apyrankę ir raudonos pudros plaukams. Tik tada, kai jaunosios motina paima iš jaunojo rankų maistą, tampama vyru ir žmona. Filipinų salose. Būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei užmirštama karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota, bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.