Šeima

Biblinė žmogaus samprata pagrįsti auklėjimo principai

pagal
man, woman and child holding hands on seashore

Mes laikomės nuostatos, kad žmogų pagal savo atvaizdą sukūrė Dievas. Būdamas pats pavyzdys, jis su savo kūriniais pavyzdingai ir elgiasi. Iš tos elgsenos pirmiausia matosi, kad Dievas žmogų traktuoja kaip laisvą asmenybę, galinčią nevaržomai priimti sprendimus. Tai daro žmogų atsakingą už savo veiksmus ir verčia taikytis su jais (Pr 2, 15-17; 3, 1-19). Kadangi dėl to ir mes žmogų laikome laisva asmenybe bei jį kaip asmenybę gerbiame, tai ir auklėjimo niekaip negalime priimti kaip tiesiog kondicinio proceso. Klasikiniame arba palaipsniškame kondiciniame auklėjime per mažai dėmesio tenka augančio vaiko savarankiškumui. Mūsų įstikinimu, auklėjimo procesas reikalauja iš vaiko nuolatinių naujų apsisprendimų. Ir tame procese reikia padėti vaikui priimti tokius sprendimus, kurie atitiktų Dievo valią. Planuodami auklėjimo kryptis bei tikslus, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip Dievas elgiasi su mumis, savo kūriniais. Iš Dievo elgesio galime pasimokyti, kaip elgtis su savo vaikais. Mokslinės pedagogikos šalininkai prieštarauja šiai mūsų nuostatai, tvirtindami, kad moksliniu požiūriu galima kalbėti tik apie empiriškai patikrinamus duomenis, todėl nemokslinės nuostatos neturėtų užimti pagrindinės vietos. Taigi būtent tai, ko mes laikomės - Biblija, Dievo Žodis, kaip neklaidingas ir neabejotinas autoritetas, - ir vadinama nemoksliškomis nuostatomis. Verta paklausti, iš kur gi atsiranda tie vadinamieji patikrinami duomenys? Ogi kritiškai įvertinus kokybines bei kiekybines analizes.

Meilei reikia ribų

pagal
a couple sits on a rock looking out over a lake

Kiekvienos įsimylėjėlių poros didžioji svajonė - darna. Kai pagaliau du pagrindiniai filmo herojai su kupina meilės aistra pažvelgia vienas kitam į akis ir susilieja pirmajam bučiniui, salė palaimingai atsidūsta. Tačiau tik retam filme pamatysi, kaip juodu pasiekia gilią ir brandžią bendro gyvenimo darną. Dauguma istorijų pasibaigia žymiai anksčiau, nei pora pamato: "Kažkas ne taip. Gal visai ne tą pasirinkau?" Nemažai porų būtent čia sustoja ir savo santykius nutraukia. Nieko nelaukdami, ima kurti naujas viltis susirasti tą tikrąjį ir net neįtaria, kad laimės raktą turi jie patys. Ryžto trūkumas kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu investuoti į trokštamos darnos sukūrimą, pasmerkia žlugti visus tolimesnius draugystės ieškojimus. Darnai kurti reikia savarankiškų, brandžių asmenybių. Nes tik brandžios asmenybės turi visas bendram dviejų suaugusių žmonių gyvenimui reikiamas savybes. Tik tokios asmenybės gali mylėti ir leistis būti mylimos, yra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, atviros savo vertybių skalės ribose, patikimos ir pakankamai pasitikinčios savimi, ištikimos sunkiose situacijose bei neblogai žinančios savo galimybes. Kuo mažiau brandos atsinešama į santuoką, tuo mažiau ši teikia pasitenkinimo. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Gaila, bet brandos nedaugėja su metais - yra nebrandžių pagyvenusių ir labai subrendusių jaunų žmonių.

Už šeimą

pagal
a group of people posing for a photo in front of a building

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu - jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.

Išgyventi be televizoriaus?

pagal
Mother and daughter watch television together on the bed.

Kokių tik jų nėra. Plokščiais ekranais, su visomis „Digital surround" sistemomis, naktiniu apšvietimu, imituojančių vaikiškus žaislus, atsparių drėgmei ir pakabintų vonios kambaryje arba šviečiančių nesuskaičiuojamais pikseliais per visą svetainės sieną... Televizorius - jau seniai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. O kartais - visas gyvenimas. Nes labai patogu, įdomu, naudinga. Laikas, praleistas prie televizoriaus, įgyja kitus išmatavimus. Televizorius praryja, susiurbia visą dėmesį, visą laisvalaikį ir net dalį būtino normaliam gyvenimui miego. Tuo pačiu suteikdamas galimybę sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mintimis pakeliauti, kažko išmokti, kažką pažinti, pasimėgauti kitų žmonių gyvenimo istorijomis ar išgyventi įvairius jausmus įsijautus į kino filmą. Nemažai pliusų. Tačiau yra žmonių, kurie savanoriškai atsisako televizoriaus. Arba įjungia jį labai retai ir normuoja praleistą prie ekrano laiką. Nes taip pat atranda pliusų, kai išsprūsta iš šio stebuklingo, visą pasaulį tiesiai į paširdžius transliuojančio ekrano įtakos. Kuo naudingas laiko, praleisto prie televizoriaus, ribojimas? 1. Jūs turėsite daugiau laiko. Pabandykite bent kelias dienas nejungti televizoriaus ir būsite apstulbinti suvokimo, kad iš tiesų nesate tokie mirtinai užimti, visai neturintys laiko, nuolat kažkur skubantys, vėluojantys, nespėjantys. Dar labiau priblokš suvokimas, KIEK DAUG laiko iš jūsų atimdavo tai, be ko jūs iš tiesų galite kuo puikiausiai gyventi.

Ar fizinė bausmė yra smurtas?

pagal
girl covering her face with both hands

"Bet kokia prievarta yra vaiko pažeminimas" - vadinasi, disciplina, bausmė yra smurtas? Šiandien ne ką mažesnę problemą už smurtavimo fenomeną kelia ir tai, kad per daug greitai dauguma griežtų auklėjimo priemonių pavadinamos smurtu ir prievarta. Prie vaiko tuoj ir piršto prikišti nebus galima, bet suaugusiems verčiau grąžinti mirties bausmę, taikyti daug griežtesnes įkalinimo bausmes (paskutinės apklausos rodo, kad labai daug Lietuvos žmonių pasisako už tai). "Teisė į auklėjimą be prievartos" laikoma savaime suprantama bei teisinga. (Beje, ir prieštaringoji ES Konstitucija smarkiai pabrėžia vaiko teises. Pvz., "Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę", II-24, tačiau pagrindinių teisių chartijoje pusiausvyra tarp tėvų ir vaikų teisių bei pareigų visiškai neišlaikoma. Apie tėvų teises - išskyrus II-14,3 - daugiau beveik nieko nepasakyta. Pvz., jokios teisės reikalauti paklusnumo ar drausmės; Lietuvos konstitucijoje gerai atspindėti abiejų pusių interesai, str. 38). Knygos "Užsispyręs vaikas" autorius J. Dobsonas, kalbėdamas apie problemą "mušti ar nemušti", taikliai pastebi: "Šiuo klausimu išsakyta daug daugiau kvailysčių negu visais kitais auklėjimo klausimais kartu paėmus". Tikra tiesa! Cituotasis "Veido" straipsnis, galima sakyti, gana nuosaikus, nors ir jis perša išvadą, kad tie, kurie taiko savo vaikams fizines bausmes, prisideda prie to, kad tautai važiuoja stogas, kitaip tariant, vaikas patiria didelę psichinę traumą.

Gera bloga žmona

pagal
women wearing green hoodie close-up photography

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. "Na, - pradėjo jis, - ji puiki motina, gera žmona..." Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos - juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: "Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus". Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol nelaiko savęs gera žmona: iš darbo grįžta, kai vaikai jau būna sumigdyti, kartą per mėnesį ištrūksta pasiausti su draugėmis, o įkaušusi mėgsta šokti ant stalo ir flirtuoti su svetimais vyrais. Jos vyras nuolat burba dėl neišplautų indų ir jos užimtumo, tačiau iš tiesų dėl jos yra pametęs galvą. Stereotipai neretai vyrams pakiša koją. Artimųjų dėka jie aiškiai įsivaizduoja, kokia turėtų būti gera žmona, tačiau su tokia moterimi pagyvenę keliolika metų staiga suvokia, kad norėtų visai ne to. Pažįstamas A. prieš kelerius metus savo būsimąją įsivaizdavo gana aiškiai. Ji turėjo būti labai graži, protinga, seksuali, jauna ir laisva, mokėti tris kalbas, skaniai ruošti, puikiai tvarkytis namus ir auklėti vaikus. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu aukštai iškeltą kartelę sugebėjo peršokti išsiskyrusi, vaiką auginanti, apkūnoka pardavėja, mananti, jog klonavimas - tai vienas iš daržovių konservavimo būdų.

Gyventi dėl vaikų

pagal
two children sitting on chairs

Europa pasisako už pažangą. Tautos žvalgosi aplinkui ir lyginasi tarpusavyje - ypatingai savo vidaus tvarkas. Pradėdama suprasti, kad iškilo iki šiol istorijoje nežinota problema: gimsta per mažai vaikų. Europa mažėja nė nespėjusi galutinai susivienyti. Daugiavaikių šeimų skaičius tirpsta, jaunimo nusikalstamumas ir psichikos ligos - auga kaip ant mielių. Vis labiau pastebima, kad daugybė tėvų ir net mokytojų su vaikais jau nebesusitvarko - tėvai dėl laiko stokos, o mokytojai dėl smarkiai padidėjusio nekontroliuojamų ir triukšmingų vaikų kiekio. Ką daryti? Besivienijančiai Europai šioje situacijoje atmintin grįžo ideologinė praeitų laikų taisyklė: šalin nesibaigiančias problemas keliančią šeimos instituciją su visu jose nė kiek ne mažiau problemų turinčiu individualiu auklėjimu! Atiduokime reikalą į motinos valstybės rankas, į vieną (dėl to teisingą), gerai organizuotą ir teikiančią vienodas galimybes visiems sistemą! Daugiau vaikų lopšelių kūdikiams! Daugiau darželių trimečiams-šešiamečiams! Ir visos dienos užimto bendrojo lavinimo mokyklų! Kuo daugiau siūlymo, reklamos ir uoliai kuriamų pavyzdžių, tuo noriau atskiros valstybės paklūsta šiems lozungams. O valstybei argi ne geriau: atpuola parama "motinystei"; moterys emancipuojasi, tampa naudingesnės ir našesnės ekonomikai, apčiuopiamai sumažėja rūpeščių ir pareigų vyrams. Kartkartėmis gimstančių vaikelių auklėjimas atiduodamas į išlavintų ir kompetentingų auklėtojų rankas, kurie vieninteliai gali garantuoti auklėjimo sėkmę.

Kiaulė taupyklė

pagal
pink and black ceramic piggy bank

"Mama, kur mano 10 litų?" - kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: "Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi". Dukra įsiplieskia - jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia - vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas - privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių - išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, - ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti - kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis - tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai - tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas - ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Pagrindiniai Valdorfo pedagogikos bruožai

pagal
brown letters on table

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu. Nuo pat įkūrimo 1919 metais, Valdorfo mokykla yra koedukacinė bendrojo lavinimo mokykla. Pirmąją mokyklą R. Steineris įkūrė Štutgarte, savo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui priklausiusio Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Greitai mokykla ėmė plėstis. Steinerio sekėjai į ją leisdavo savo vaikus, norėdami juos ugdyti pagal antroposofijos principus. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą dydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.

Perspektyviausia profesija

pagal
painting of woman near boy and girl

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? - daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės - žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Avinėli, pasipurtyk

pagal
stack of books on table

Piniginiai reikalai - pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. "Argi tai tavo reikalas? - klausia įsižeidęs. - Pasakyk, kiek reikia, - duosiu." Žmona nuo tokio "dosnumo" pasijunta it gavusi antausį: "Aš tau ką - brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! " Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. "Tu manimi nepasitiki..." - šniurkščioja viename kampe ji. "O tu bandai pakišti mane po padu", - nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

pagal
3 women and 2 men sitting on green grass field during daytime

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.