| |

Dovydo šaka

Sektos įkūrėjas, bulgarų imigrantas Victor Houteff septintos dienos adventistu tapo 1919 metais, kai dalis sektos, nesėkmingai laukusios apokalipsės 1844-iais, narių, dar tikėjo, kad Apokalipsė greitai įvyks, o pačioje sektoje vyko gana intensyvūs religiniai ginčai. 1930 metais Victor Houteff ėmė skelbti idėją, kad Apokalipsė įvyks, bet tik po to, kai atsiras bent nedidelė visiškai nuo nuodėmių apsivaliusių krikščionių, būtent jie ir bus išgelbėti. 1935 sekta įkūrė stovyklą Waco vietovėje, Kalifornijoje. 1942 galutinai atskilo nuo Septintos dienos adventistų. Iki Victor Houteff mirties 1955 sekta veikė gana pasyviai įtraukdama į savo veiklą naujus narius, dažniausiai – jau esamus Septintos dienos adventistus, įgydama pasekėjų užsienio šalyse. Nuo 1955 sektai vadovauti ėmė Victor Houteff našlė Florence, kuri perkėle sektos stovyklą tokiau nuo Waco miesto ir paskelbė apie Apokalipsę, kuri turėtų ateiti 1959 m. balandžio 22d. Keli šimtai sektos narių pardavė savo turtą ir laukė pasaulio pabaigos, o jai neatėjus, pasimetė ir paliko sektą. Kartu su Florence Houteff liko tik keliasdešimt sektos narių. Po Florence Houteff mirties 1962, sektos vadovavimą perėmė Benjamin Roden, kuris vėliau pasiskelbė Karaliaus Dovydo įpėdiniu. Jam mirus 1978, sektos valdymą perėmė jo našlė Lois Roden, kuri ėmė skelbti, kad regėjimuose patyrė, jog Dievas yra kartu ir vyras ir moteris, kad šventoji Dvasia yra moteris ir kad Jėzus Kristus atgims moterimi.

| |

Saulės šventykla (sekta)

Saulės šventykla (pranc. Ordre du Temple Solaire, l’Ordre International Chevaleresque de Tradition Solaire, angl. Temple of Sun, Order of the Solar Temple) – buvusi slapta organizacija, besiremianti mitu apie tebeegzistuojantį Templierių ordiną. Manoma, kad organizaciją 1984 m. Ženevoje įkūrė Joseph di Mambro ir gydytojas homeopatas Luc Jouret. Pagarsėjo 1994-1995, po kelių masinių sektos narių savižudybių bei žudynių Šveicarijoje bei Kanadoje (manoma, kad viso žuvo 74 žmonės, tikslių duomenų nėra, nes kai kurios iš mirčių negali būti vienareikšmiškai susietos su sekta). Šiuo metu, skirtingais vertinimais, sekta gali turėti nuo 150 iki 500 narių. Priskiriama sektoms žudikėms. “Peronnik” (sektos nario Robert Chabrier pseudonimas) savo knygoje „Pourquoi la Resurgence de l’Ordre du Temple? Tome Premier: Le Corps” (Kam reikalingas templierių atgaivinimas? I dalis: Kūnas), 1975, rašo, kad sekta remiasi dvasinių dalykų pirmenybe prieš laikinuosius, turi padėti žmonijai pasiruošti didžiajam „pasikeitimui”, ruoštis Antrajam Jėzaus Atėjimui ir suvienyti visas krikščionių bažnyčias bei islamą. Manoma, kad sekta tikėjo artėjančia apokalipse bei galimybe sektos nariams persikelti į Sirijų.

| |

Liaudies šventykla

Liaudies šventykla (angl. Peoples Temple) – viena iš apokaliptinių sektų, tikėjusių pasaulio pabaiga dėl branduolinio karo. Sektą, kaip judėjimą, siekiantį socialinio teisingumo, 1953 m. įkūrė Jim Jones. Gana ilgą laiką sekta veikė kaip antirasistinė organizacija, padedanti narkomanams, benamiams ir pan., labiausiai plito JAV (Kalifornijoje) bei Brazilijoje. Kaip labdaringa organizacija, gaudavo didelį finansavimą iš JAV vyriausybės. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje didelė dalis sektos narių persikėlė į Gajaną, kur įkūrė Jonestown miestą. 1978 metais, lapkričio 18 d. Jonestown miestą aplankius JAV kongresmenui Leo Ryan, dalis žmonių panoro palikti sektą. Apsauginiai sušaudė panorėjusius sektą palikti narius, nušovė kongresmeną Leo Ryan bei jį lydėjusius žurnalistus. Tą pačią dieną sektos lyderis Jim Jones įsakė sektos nariams nusinuodyti, tie kurie priešinosi, buvo sušaudyti. Žuvo daugiau nei 900 sektos narių. Sekta priskiriama žudikiškoms.

| |

Rojaus vartai

Rojaus vartai (angl. Heaven’s Gate ) – eklektiška krikščioniškos kilmės sekta, įkurta 1975. Įkūrėjas – Marshall H. Applewhite. Sekta priskiriama žudikiškoms, apie veiklą Lietuvoje žinių nėra. Pasaulyje gali būti išlikę keli ar keliolika sektos narių. 1997 sektos 39 nariai (21 moteris ir 18 vyrų, nuo 26 iki 72 metų amžiaus) nusižudė, nusinuodydami sektos išlaikomoje viloje, Sante Fe. Savižudybės vyko tris dienas, pirmą ir antrą dieną nusinuodijo po 15 žmonių, likusieji 9 nusinuodijo trečią dieną. Policija įvykio vietoje prievartos pėdsakų nerado. Visi nusižudę sektos nariai buvo specifiškai apsirengę (juodi treningai ir „Nike” firmos sportiniai bateliai), turėjo po nedidelę kuprinę ir smulkių pinigų. Sektos nariai paliko savo giminėms ar draugams žinutes. Applewhite įtikino sektos narius nusižudyti, kad jų sielos galėtų patekti į kosminį ateivių laivą, kuris neva slėpėsi už pro Žemę praskrendančios Hale-Bopp kometos. Sektos nariai patys tikėjo esantys ateiviais. Rojaus vartai buvo slapta New age religija. Kokia buvusi jos religinė praktika žinoma menkai. Prieš prisijungdami prie grupės daugelis narių išparduodavo savo nuosavybę, kad atsikratytų priklausomybės nuo žemiškųjų dalykų. Daugelį metų grupė gyveno izoliacijoje JAV vakarinėje dalyje. Sektos tikėjimui didelę įtaką padarė mokslinė fantastika ir filmai. Sektos vadovai užsiėmė programavimo verslu, kitomis kompiuterių technologijomis (valdė firmą, pavadintą „Higher Source”).

|

Kas yra sekta?

Tereikia žodžiui “sekta” atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos “pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus”; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios… Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino. Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, “sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios…”, – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad “sekta” ne juridinė sąvoka. Visgi šiandien su žodžiu “sekta” siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas.

|

Sektos Rusijoje

Vakar vakare su žmona viešėjom pas mano mamą. „Bevartydamas” TV kanalus (ieškojau History Channel kanalo, kuriame tuo metu buvo rodoma laida „Įvykiai, sudrebinę pasaulį) užkliuvau už ukrainiečių CTB kanalo laidos apie Scientologiją ir kitas „sektas” Rusijoje. Ir likau žiūrėti… Negalima praleisti tokių puikių dabartinės demagogijos pavyzdžių. Čia nupaišyčiau šypsenėlę, jei nebūtų liūdna kažkiek. Pagrindinės laidos mintys tokios: „sektos visiškai užvaldo žmogų, padaro jį bevaliu vergu”, „faktiškai visi sektantai vartoja narkotikus”, „sektos – pagrindinė pinigų plovimo vieta”, „Sektos labai labai baisios” Ir visiškai jokio bandymo išsiaiškinti, kas yra kas. Rusijoje yra, žinoma, ir šarlatanų, grupių, kurios tik siekia pralobti iš abejotinos vertės kursų ar kitokios pasiūlos. Tačiau toje laidoje viskas buvo gražiai suplakama į vieną: charizmininkai krikščionys, scientologai, satanistai… Laidoje kalbėjo kažkoks privatus detektyvas, besispecializuojantis žmonių, pakliuvusių į „sektą”, ieškojimu ir ištraukimu (vakarų terminais tariant – deprogramuotojas). Jo pagrindinė mintis – kad tai beveik užtikrinta, jog sektos plauna pinigus (nors nieko konkretesnio negalėjo pasakyti); kad į sektą pakliuvusį žmogų reikia ištraukti; kad jie yra visiškai užvaldyti. Kad juos tenka kartais ir jėga ištraukti. Na, deprogramavimas – prievartinis žmogaus ištraukimas iš „sektos” – atrodo diskredituotas tik vakaruose.

|

Kodėl atsiranda religinės sektos?

Kapitalistinė formacija, kurioje dabar atsidūrėme prieš savo valią, turi ne tik savo ekonominius, politinius, bet ir ideologinius egzistavimo principus, kur ypatingą vietą užima religija. Ji aktyviai tarnauja kapitalistinei santvarkai ir formuoja jos ideologiją. Ieškant naivuolių, neretai nusišnekama iki to, kad religijos egzistavimą mėginama susieti su lietuvio genais. Kvailiau nieko nesugalvosi. Tačiau atsiranda naivuolių, kurie tuo patiki. Todėl dar egzistuoja Bažnyčia ir katalikų tikėjimas.Tačiau nežiūrint visų Bažnyčios pastangų ir buržuazinės Vyriausybės palaikymo, religingumas mūsų visuomenėje nuolat blėsta. Žmonės vis dažniau nusivilia religiniu tikėjimu. Nors gyventojų surašymo metu surašinėtojai surinko apie 80% gyventojų, užsirašiusių katalikais, nereiškia, kad jie visi yra tikintys. Netikinčių yra daugiau tarp jaunimo, kurių nepavadinsi bolševikais. Jie, būdami pakankamai išprusę, geba aiškiai matyti religijos beprasmiškumą ir todėl ją atmeta. Vieni atmeta, kiti ieško dievo kituose tikėjimuose, kitose tikėjimo formose, manydami, kad tik per dievo malonę jie galės išspręsti savo problemas, dėl kurių atsidūrė skurde ar moralinėje neviltyje. Todėl formuojasi vis naujos religinės sektos. O kai šie naivuoliai nuklysta į sektą, kad išsigelbėtų iš nevilties, „teisuoliai”, ypač katalikiškoji dvasininkija, pradeda šaukti, kad tai labai blogai. Kodėl blogai? Kam blogai? Bažnyčiai ar tam nusivylusiam žmogeliui? Manau, kad blogai visiems.

|

A. Dvorkino “Sektos”: apžvalga ir kritika

Aleksandro Dvorkino knyga “Sektos: totalitarinių sektų apžvalga” yra neabejotinai didžiausios apimties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išleista knyga naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tematika. Iš anksčiau šia tematika lietuvių kalba išleistų knygų galima paminėti tokias kaip Antano Paškaus “Dievai, dvasios ir žmonės “Naujajame amžiuje” (1993), Alano Gomeso “Sektos, kultai ir Biblija” (2000), Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio “Šiuolaikinis religingumas” (2000). Visų šių knygų pozicija NRJ atžvilgiu yra kritiška, visos parašytos remiantis vienu ar kitu krikščionišku požiūriu. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros šia tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, knygoje jie nedviprasmiškai vadinami “totalitarinėmis sektomis”. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą, ji priskirtina antikultinės literatūros žanrui, kuris Vakarų pasaulyje paplito po II pasaulinio karo pradėjus sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių. Keli žodžiai apie autorių. Aleksandras Dvorkinas, gimęs 1955 m. Rusijoje, yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato “sektų” klausimų specialistų. Jis yra Maskvoje įkūręs Šv. Ireniejaus Lioniečio informacijos ir konsultavimo centrą. Šis centras teikia informaciją apie NRJ ir pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų. Knygą galima sąlygiškai suskirstyti į tris dalis.

|

Kas yra sektos ir ar jos tikrai kelia grėsmę Lietuvai?

Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas” vargu ar naudingas, jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų. Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne. Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai, nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio. Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis. Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais poreikiais.

|

Sektos gyvuoja įstatymų sudarytose spragose

Jau kurį laiką žiniasklaidoje netyla diskusijos apie netradicines religines bendruomenes (NRB), jų veiklą bei poveikį visuomenei. Šias kalbas skatina gana spartus tokių bendruomenių, dar vadinamų sektomis, plitimas. Dauguma sektų yra negausios, tad žymesnė jų įtaka visuomeniniam gyvenimui nepastebima. Šalia jų egzistuoja ir tokios bendruomenės, kaip “Tikėjimo žodis” ar “Jehovos liudytojai”, kurios vienija gausų pasekėjų būrį. Dalį jo dažnai sudaro ir jaunimas. Tokios bendruomenės disponuoja pakankamai dideliais resursais, kurių dėka gali sėkmingai vystyti veiklą. Daugelis priežasčių skatina žmones nusigręžti nuo tradicinių religijų ir įsitraukti į NRB gretas. Kodėl taip elgiamasi, turėtų atsakyti mokslininkai ar dvasininkai, tačiau konkretūs atsakymai nėra pateikiami. “Tikėjimo žodžio” bendruomenės nariai į susitikimus-pamaldas renkasi du kartus per savaitę. Įėjimas laisvas visiems norintiems. Prie salės – stalai, ant kurių brošiūros, raginančios aukoti, sandoriai-pasižadėjimai, įpareigojantys bendruomenės narius kas mėnesį mokėti tam tikrą pinigų sumą. Tikintieji ne tik moka bažnyčiai dešimtinę, t.y. 10% nuo asmens pajamų, bet ir aukoja kiekvienų pamaldų metu. Susitikimų vietoje nėra jokios religinės simbolikos, kuri leistų atpažinti kultą. Tai niekuo neišsiskirianti salė su garso aparatūra, už kurią taip pat renkamos aukos.