“Sektų” tema Lietuvoje pakankamai diskutuojama, eskaluojama ir girdima. Ar “diskutuojama” – tai tuo galima suabejoti, nes sunku pavadinti diskusija pokalbį apie reiškinį, kurio nesistengiama kaip nors apibrėžti.

Žmonijos civilizacijos istorijoje didelį vaidmenį vaidina veidrodžiai. Veidrodis pasirodo jau labai seniai, veidrodis yra jau Antikoje, veidrodį žino Egipto civilizacija ir dar ankstesnės civilizacijos – ir tai natūralu, nes veidrodis t.y. daiktas, gaminąs atvaizdus. Veidrodis parodo mūsų atspindį – ir tik aukštesnieji gyvūnai bei žmogus stabteli prie veidrodžio; žmogus kiek ilgėliau, nes žmogui būdinga reflektuoti. Tūlam asmeniui būdinga refleksija yra bendražmogiškas dalykas, todėl manau, kad ir akademinė diskusija, pokalbis, kurio vienas iš pagrindinių sandų yra sąmoningas refleksijos naudojimas, neišsiskiria nuo viso bendražmogiškojo konteksto.

Įdomu, kad nors žmonija visuose savo vystymosi laikotarpiuose veidrodžius mėgo, bet yra atvaizdų, yra ženklų, kurie atspindi mūsų ir pačios visuomenės mentalitetą ir nuostatas, patyrimus. Ir tie atvaizdai neatpažįstami kaip atvaizdai, jie neatpažįstami kaip tos visuomenės veiklos pavidalai. Žodžiai yra ne tik komunikacijos priemonė, ne tik priemonė susikalbėti ir pranešti kažkam kažką, žodžiai taip pat yra ir atvaizdas – mūsų vartojami žodžiai be abejo atspindi mūsų sąmonės būseną, sąmonės sveikumą, mąstymo ypatybes; žodžiai, kurie vartojami žiniasklaidoje, terminai, kurie paplitę ir labai dažnai girdimi, atspindi socialinį mentalitetą.

Taigi plačiai ir gausiai vartojamus žodžius galima apibrėžti kaip visuomenės mentaliteto atvaizdus. Tarp tų žodžių išsiskiria “žodžiai – baubai” – t.y. žodžiai, kuriais gąsdinama., žodžiai, kurie išreiškia visuomenės norą kontroliuoti kažką, kažką sustabdyti. Tie žodžiai atspindi mitologizuotą geismą represuoti, stumti į pakraščius tai, kas mažiau pažįstama – nuo tokių žodžių prasideda sociologams gerai žinomi marginalizacijos ir stigmatizacijos procesai. Taipogi galima demonizuoti atskiras žmonių grupes, ištisas šalis arba idėjas. Tokie žodžiai visuomet turi du požymius: išankstinis neigiamas nusistatymas, užkoduota negatyvi nuostata ir neapibrėžtumas.

Įvairiose epochose ir įvairiose visuomenėse tokių žodžių esama – tų žodžių vartojimas tuo platesnis, kuo labiau represyvus, baudžiantis, nustatinėjantis, kontroliuojantis mentalitetas paplitęs. Tokio žodžio pavyzdys daugelyje europinės kultūros visuomenių daugelį metų (ir iki dabar) buvo žodis “žydai”. “Žydai” visuomet yra už kažką atsakingi, kažką veikia, kažką valdo, perka ir pnš..Šis žodis vartojamas, neapibrėžiant, kas yra tie “žydai” – ar tai etninė grupė, ar tai yra kultūrinė forma, ar religija, ar tam tikrų organizacijų visuma… Žodis “žydai” savo pirmine reikšme reiškia paprasčiausiai tautą, turinčią savo gyvenseną – vaikus, senelius, kultūrą, papročius, religiją; bet kai šitas žodis vartojamas represyvia konotacija, “žydai” įgauna neapibrėžtumą ir išankstinę neigiamybę. Labai panašiai Lietuvoje šiandien atsitinka su žodžiais “Rusija, rusai”- mes labai dažnai skaitome apie “rusų pinigus”, apie “rusų įtaką”, tačiau neišskiriame, kas tie rusai: ar mes kalbame apie Kremliaus oficialiąją politiką, ar apie t.t. Rusijos partijų politiką, ar apie Rusijos stambiojo kapitalo politiką – šitas nerūpi, nes atrodo, kad žodis “rusai” viską paaiškina, tačiau pačios Rusijos visuomenėje ir politiniame gyvenime yra tiek jėgų ir interesų, kad vartodami šitą žodį mes noromis ar nenoromis iš tikrųjų “užtamsiname” tikrovę, kurią bandome išsakyti arba apie kurią bandome informuoti visuomenę .Tokių žodžių vartosena visuomet turi tokią “užtamsinančią” dimensiją, nes neapibrėžti žodžiai, kuriais gąsdinama, yra kartu žodžiai, trukdantys analizuoti, informuoti, reflektuoti.

Taip priartėju prie žodžio, kuriam skirtas mano pranešimas – prie žodžio “sektos”. Žodis “sekta” visuomet vartojamas kaip represyvaus mentaliteto atspindys. Nors paradoksalu – būtent šis žodis labai dažnai pristatomas kaip labai apibrėžtas ir netgi kaip mokslinis terminas. Pirmykštė šio žodžio reikšmė turi ryškiai neigiamą konotaciją. Pirmykštė jo reikšmė tokia – sekta t.y. grupė, kuri atsiskyrusi nuo “motininės religijos”, nuo pagrindinės religinės tradicijos. Taigi sekta šiuo atveju yra “pakraščio” fenomenas, o tai, kas yra “pakraštyje” yra neaišku, yra tamsu, yra blogai. Sekta visuomet siejama su religinėmis perversijomis, su orgijomis, su žudymais, su iškrypusiu gyvenimo būdu. Ir tie religiniai “pakraščio” fenomenai iš tikrųjų įvairiais laikais turėjo labai įvairių religinių praktikų, tad neigiama konotacija buvo pastiprinama pavieniais faktais. Tačiau lygia greta šie “pakraščio” fenomenai buvo demonizuojami – mes galime pasižiūrėti į ankstyvąją Bažnyčios istoriją ir pamatyti, kad kaltinimai krikščionims rėmėsi ne pažinimu, ne žinojimu, kas gi tie krikščionys, bet išankstine nuostata, kad tai slapta, uždara grupė ir vien todėl tikriausiai pavojinga. Kas nepažįstama, tas pavojinga. Taip reiškiasi represyvus mentalitetas pirminėje žodžio “sekta” reikšmėje.

Vėliau žodis “sekta” įgauna griežtesnį apibrėžtumą ir jau M. Veberio darbuose “sekta” apibūdinama kaip paprasčiausias religinės organizacijos tipas; tad žinomas skirstymas į sektą, denominaciją ir bažnyčią, pristatomas kaip sociologinis apibrėžtumas, kada stengiamasi išskirti tris skirtingus visuomenėje egzistuojančių religinių organizacijų tipus. Šiuo atveju drįsčiau teigti tokį dalyką: ir šitame tariamai sociologiniame “sektos” termino apibrėžtume, mes galime aiškiai išskirti aksiologinį pagrindą; atskaitos taškas čia be abejo yra sekuliarus – liberalus pasaulėvaizdis. “Sekta” siejama su autoritarizmu, fanatizmu, radikalumu, bažnyčia gi – su tuo, kas priimtina visuomenei, kas neagresyvu, su “drungnu” religingumu. Juk netgi toks posakis, kad į “bažnyčią gimstama, o į sektą įstojama” labai aiškiai rodo, jog iš tikrųjų turime reikalo ne su sociologine, bet su vertybine atskaitos sistema – “sekta” pavojinga, nes jos religingumas yra “aštrus”, sako šita klasifikacija. Bažnyčia tuo tarpu yra saugotinas muziejinis paveldas – ir todėl bažnyčia asocijuojasi su nekenksmingumu aplinkiniams. Ji gali koegzistuoti su kitais visuomenės institutais ir teigti savo paslaugas. Šita vadinamoji sociologinė paradigma šiandien jau duoda ir teisinių pasekmių – mes galime matyti garsųjį “sektų sąrašą” Prancūzijoje, į kurį įtrauktos ir kelios katalikiškos religinės bendruomenės, pasižyminčios radikalumu. Tai reiškia, kad sekta ir šiuo atveju suprantama kaip kažkoks “pakraščio” dalykas, kuriam netaikytinas joks apibrėžimas; apibūdinimas pateikiamas tik per negatyvų santykį, nors pats negatyvus santykis mėginamas pateikti kaip objektyvūs fenomeno aprašai. Iš tikrųjų tas fenomenas pristatomas per negatyvų santykį su liberalia, sekuliarizuota visuomene.

Ir, galiausiai, dabar paplitęs šio žodžio vartojimas. Jis aiškiausiai matomas Lietuvos žiniasklaidoje. Čia žodis “sekta” gali reikšti bet ką – iš esmės žiniasklaida visiškai nesismulkina ir nesiaiškina šito termino;paprasčiausiai, tai, kas yra mažiau žinoma Lietuvos religinėje panoramoje, tai, kas yra mažiau suprantama – tai įvardijama kaip “sekta”. Pavyzdžių yra labai daug, pateiksiu tik kelis – 1999m. lapkričio mėnuo, “Laikinoji sostinė” (“Sektų pinklėse”); “Lietuvos rytas”, 1999m. – “Sektos plauna smegenis ir pinigines”; “Lietuvos rytas”, 2001m. – “Sektantai terorizuoja Šeškinę”; “Sektų nariai narkomaniją gydo gražiais žodžiais ir vilionėmis” – “Respublika”, 2000m. rugpjūčio 16d., žurnalisto M. Peleckio straipsnis. Šiam autoriui savo pranešime norėčiau skirti daugiau dėmesio. M. Peleckio rašiniai, skirti “sektų” klausimui, yra tikrai labai dažni – jo publikacijose pateikiama panorama religinių bendruomenių (baptistai, metodistai, sekmininkai, krišnaitai ir t.t.), kurios visos beapeliaciškai įvardijamos kaip “sektos”. Viename savo rašinių , kuris vadinasi “Sektos niekieno netrukdomos veža vaikus į stovyklas”, aprašoma kaip minėtų bendruomenių nariai savo vaikus veža į tų bendruomenių atstovų įkurtas vasaros stovyklavietes… Aišku, kad rašinio pavadinimas suponuoja klausimą – kodėl netrukdo? Juk turbūt turėtų trukdyti, ar ne? Pavadinime užkoduota žinia – “sektos prievarta veža kažkieno vaikus – ir, be abejo, sektos yra blogis.”

Tokiu būdu žodis “sektos” šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje asocijuojasi su tokiais sinonimais kaip “pinigų plovimas”, “narkomanija”, “ginklų kontrabanda”ir pan. Labai įdomu, jog pasirodo straipsnių, kuriuose žiniasklaida piktinasi, kad teisėsaugos institucijos neatskleidžia “sektų” nusikaltimų. Piktinasi, nes patiems žiniasklaidininkams nekyla jokių abejonių , kad “sektose” slypi visi šie blogi dalykai. Kodėl aš kreipiu tokį didelį dėmesį į žiniasklaidą? Nes būtent per ją, per žiniasklaidą, šis žodis, kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas, padaro labai negerą darbą visuomenėje – ir tai akivaizdu šiandien. Tarkime, visai neseniai matėme didžiulį Lietuvos žiniasklaidos susidomėjimą įvairiais naujosios magijos reiškiniais ir nebuvo visai aiškus tokio susidomėjimo žanras – kartais jis buvo panašus į reklamą, kartais į informavimą, kartais į kritiką arba net kritinės analizės mėginimą. Toks žanro neaiškumas sudarė foną, kuriame minėti reiškiniai buvo pateikiami kaip neapibrėžtos, nesuprantamos tikrovės fenomenai. Tokiu būdu vartojami žodžiai, kurių reikšmės neapibrėžtos ir pačiame “naujųjų magų” žodyne: “biolaukai”, “energijos”, “kosminės energijos”.Taip vartojami žodžiai, kurie neturi skaidrios prasmės ir reikšmės, bet pavyzdžiui žodis “sekta” tokiame kontekste nėra vartojamas. Tokiu būdu visą šią kampaniją buvo galima priimti kaip daugiau ar mažiau įsisąmonintą socialinę reklamą – “blogasis” žodis čia nevartojamas.Kas dar svarbiau: naudojant žodį “sekta” ir priskiriant jį bet kam, niekuomet nėra paliečiami reiškiniai susiję su “naująja magija”. Taip “naujoji magija” tampa visuomenės susidomėjimo objektu – t.y. būtent tas religingumas, kuris tarpsta visuose visuomenės sluoksniuose; jis dažnai vadinamas New Age tipo arba individualiuoju religingumu. Vadinas, tai kas religiniame pasaulyje “bloga” yra tarsi “uždaryta” žodyje “sekta” – ir tuo pačiu tas žodis neleidžia pateikti kritiškos analizės įvairiam religinių fenomenų pasauliui, nes net pats to žodžio nebuvimas tekste jau leidžia daryti palankias išvadas apie tam tikrus reiškinius.

Kitaip tariant, represyviųjų žodžių, ir konkrečiai žodžio “sekta” neapibrėžtumas ne tik formuoja tam tikrą išankstinę nuostatą tarkim į marginalines religines mažumas, bet jis jis kartu neleidžia pažvelgti kritiniu žvilgsniu į problemas, kurios egzistuoja religiniame pasaulyje. Paprasčiau pasakius, yra religinių grupių, kurių destruktyvumas asmenybei yra tyrinėtinas, reiktų aiškintis jį;tačiau, kai visos nepažįstamos religinės grupės yra įvardijamos “sektomis”, tad atskirų tyrinėjimų laukas susiaurėja.

Bandymai apibrėžti “sektą” yra įvairūs. Dar 1998m. Europos vyskupų konferencijos tarybos organizuotoje teologinėje ir religijotyrinėje konferencijoje Vienoje šitas bandymas buvo ir jis pasibaigė be rezultatų, pasakant , jog nėra verta ir prasminga vartoti šitą žodį tiek religijotyrinėje, tiek teologinėje literatūroje, nes jis bei neigiamos nuostatos nepateikia nieko, kas galėtų padėti suprasti religinį pasaulį. Yra ir kitų bandymų apibrėžti šį žodį – pavyzdžiui, žinomas W. Hobscho bandymas, bandant išskirti religinės grupės destruktyvumo požymius ir kriterijus, kaip tuos požymius atpažinti. Tai rodo, jog ir akademinėje visuomenėje vyrauja nuomonė, jog “sekta” yra tiek neigiamo konotacijos įgavęs žodis, kad juo vertėtų vadinti destruktyvius religinius reiškinius.

Taigi, iš tikrųjų galimos dvi pozicijos:

a) pastanga, kad žodis “sekta” iš viso išnyktų iš bet kokios vartosenos, bet tai yra utopiška ir neįmanoma;
b) kiek įmanoma tiksliau tą žodį apibrėžti. Jei jis jau įgavo neigiamą konotaciją, tuomet jį reiktų vartoti tik tiksliai pagal t.t. kriterijus apibrėžtiems religiniams dariniams įvardinti.

Kai šitas daryti atsisakoma, kai atsisakoma apibrėžtumo, o pasiliekama prie išankstinio neigiamo vertinimo, tuomet “sektos” termino vartojimas, kaip ir kitų represyviųjų žodžių vartojimas, kartais tampa pavojingas pilietinės visuomenės brandai.Europos sąjunga čia ne išimtis – tarkim , diskusijoje su Prancūzijos “antisektinio” įstatymo kūrėjais, pastarieji niekaip nesuprato, kodėl gi reiktų apibrėžti žodį “sekta” jį vartojant įstatyme… Taigi noras valdyti ir demonstruoti galią iš tikrųjų skverbiasi per neapibrėžtumus. Galiausiai noras valdyti siejais su individualistiniu žmogaus teisių supratimu, kuris vis labiau ryškėja Europos sąjungos teisėje ir kelia iššūkį krikščionims, pilietinei visuomenei ir akademinei bendruomenei.

Br. Arūnas P. Peškaitis OFM
(el.p. peskaitis@hotmail.com)
psichologas, religijos mokslų magistras.

Pranešimas skaitytas 2003 m. balandžio 10-12 dienomis VU RSTC vykusioje konferencijoje “Religija ir demokratija: pasikeitimas patirtimi tarp rytų ir vakarų”

Views All Time
Views All Time
3796
Views Today
Views Today
1
0 0