| | |

Stačiatikiai

Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių Bažnyčios. Tarp jų didžiausia ir įtakingiausia yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchija. Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų – Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti.

| | |

Laukaitytė, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje

Politiniai XX amžiaus kataklizmai (pasauliniai karai, okupaciniai režimai) neatpažįstamai pakeitė Lietuvos konfesinį žemėlapį. Vienos religijos sunyko, kitos buvo priverstos išgyventi neįtikėtino masto „eksperimentus“. Visas jas palietė globalūs sekuliarėjimo procesai. Kita vertus, konfesines permainas lėmė ir pačios Bažnyčios, naudodamosi palankia politine situacija. Prerogatyva čia, žinoma, priklausė valstybinėms religijoms, kurių XX a. Lietuvoje būta dviejų, – katalikybei ir stačiatikybei. Ilgaamžė permaininga jų kova XX a. galutinai išblėso, palikdama gilų pėdsaką abiejų religijų istorijoje ir tautų sąmonėje. Būdama ne tik agresyvių imperijų, skirtingų politinių sistemų, bet ir didžiausio pasaulyje stačiatikybės regiono pakraštyje, lietuvių visuomenė religiniam identitetui linkusi skirti ypatingą reikšmę. Tapatinimasis su katalikybe, „Vakarais“ padėjo jai išsaugoti tautinį bei konfesinį vienalytiškumą, katalizavo laisvinimosi iš svetimų kultūrų sąjūdžius. Kaip tokioje kultūriniu ir konfesiniu požiūriu užsiangažavusioje visuomenėje jaučiasi kitos tautos ir religijos? Negausios Lietuvos mažumos lietuviams mažai pažįstamos. Tik dabar imta gilintis į netradicines socialinės, mažumų istorijos temas. Vis daugiau istorikų, sociologų, etnologų domisi nevyraujančiomis tautomis ir religijomis, kasmet daugėja akademinių jų praeities tyrimų.

|

Judaizmas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų “etninis žydiškumas”. Sąvoka “žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka “žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16). Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

|

Žydai ir Judaizmas Katalikų Bažnyčioje

1982 m. kovo 6 d. popiežius Jonas Paulius II kalbėjo vyskupų konferencijų atstovams ir kitiems ekspertams, susirinkusiems į Romą aptarti Bažnyčios ir judaizmo santykių: „<…> savo posėdžių metu jūs aptarėte katalikiškojo mokymo ir katechezės požiūrį į žydus ir judaizmą <…>. Šioje srityje turėtume siekti, kad visų lygių katalikiškasis mokymas, vaikų ir jaunimo katechezė pristatytų žydus ir judaizmą tik sąžiningai ir objektyviai, be prietarų ir neužgaunant, ir drauge aiškiai atskleistų [žydams ir krikščionims] bendrą paveldą”. Šią prasmių prisodrintą pastraipą Šventasis Tėvas parašė remdamasis Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate (4), kur rašoma: „Visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia”; ir šiais žodžiais: „Kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą <…>”. Į tai atsižvelgia „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate (4)“ (Orientamenti e suggerimenti per l’applicazione della dichiarazione conciliare Nostra aetate, 4, 1974 12 01). Šio dokumento III skyrius „Mokymas ir auklėjimas“ baigiamas rekomendacijomis, kur išvardyti konkretūs įgyvendintini dalykai: „Su šiais klausimais susijusi informacija svarbi visiems krikščioniškojo mokymo ir auklėjimo lygiams. Tarp kitų informacijos šaltinių reikia ypač atsižvelgti į: katekizmus ir tikybos vadovėlius; istorijos veikalus; socialinio komunikavimo priemones (spaudą, radiją, kiną, televiziją).

Dievo rūstybė

Nėra abejonių, kad vaizdingas Dievo rūstybės aprašymas, pateiktas Jėzaus, kelia susirūpinimą daugeliui šiuolaikinių skaitytojų. Taip yra todėl, kad mes praradome ryšį tarp Dievo malonės ir Dievo rūstybės ir manome, jog galime turėti pirmąją be antrosios. Mes dar labiau nerimaujame, nes užuominos apie dieviškąjį teismą, rodos, susipynusios su visais mokymais apie pasaulio pabaigą. Tai gera vieta pamąstyti apie Dievo teismo prasmę ir svarbą evangelijose, ypač Evangelijos pagal Matą 24–25 skyriuose ir atitinkamose Morkaus ir Luko evangelijų vietose. Jėzus nesušvelnino savo žodžių. Jo žodžiuose skambėjo įspėjimas, ne mažesnis negu Senojo Testamento pranašo žodžiuose. Jis išpranašavo žmogišką ir socialinį žlugimą (Mt 24,6–8), persekiojimus (Mt 24,9–11), meilės atšalimą ir nusigręžimą nuo tikėjimo dėl bendros netvarkos ir neramumų (Mt 24,12–13). Tiesa, kad daugelis iš tų nelaimių ir įspėjimų buvo susiję su vietiniais įvykiais Judėjoje. Reikia paminėti svarbą fakto, kad šis mokymas pradedamas šventyklos sugriovimo pranašyste. Toji pranašystė tuomet išsipildė 70 m. Evangelijoje pagal Luką, 20 skyriuje 21 eilutėje Jėzus kalba apie kariuomenės apsuptą Jeruzalę. Tai akivaizdžiai susiję su Judėja, taigi Jėzaus žodžiai gali byloti apie įvykius, kurie dabar yra tolima praeitis.

| | |

Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv. Dvasios cerkvė

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi.

KRITIŠKU ŽVILGSNIU: Apie vieną kvailystę
|

KRITIŠKU ŽVILGSNIU: Apie vieną kvailystę

Tiesa, skaičiau, jog kažkur JAV po etikete „Church of Love“ kurį laiką slėpėsi kekšynas. Jeigu šitoje „bažnyčioje“ dar būdavo ir šantažuojama, tai panašumas su scientologine – stulbinantis, net jei „dianetikos“ praktikuotojai nesiūlo sekso paslaugų, o šantažuoja tik dėl paslapčių, išgirstų per vadinamąjį „auditavimą“. Tai jiems pridėtinės pajamos prie pagrindinio pelno šaltinio – nuogo melo. Viešnamių bosai pelnosi iš vyrų noro „pirktis meilę“, o „Scientologijos bažnyčia“ – iš naivių žmonių troškulio greitai ir aiškiai išspręsti dvasines problemas ir gauti tvirtų nurodymų gyvenimo krypčiai. Pirmieji, ko gero, sąžiningesni, nes dauguma vyrų žino, kad prostitucinė meilė – saviapgaulinga, iliuzinė. O „dianetikos centrų“ lankytojai (ir galų gale aukos) paprastai nė nenutuokia, kad iš jiems teikiamų „savirealizacijos paslaugų“ riebiai pelnosi dar ciniškesni už sąvadautojus apgavikai, sukūrę paviršiuje pretenzingą, bet viduje tuščią, iš žargonizmų sudurstytą darinį, kartais vadinamą „mokslu“, bet dažniau „religija“.

Scientologija: išsilaisvinimo kelias ar manipuliavimas žmonių iliuzijomis?
|

Scientologija: išsilaisvinimo kelias ar manipuliavimas žmonių iliuzijomis?

Noriu trumpai aptarti vieną iš populiariausių šiandien žmogaus proto „pertvarkymo“ strategijų – scientologiją, kuri netgi pretenduoja į naują religiją. Scientologijos kūrėjas R.Hubbardas tvirtino, kad jis atrado „kelią, kuriame atskiras žmogus per studijas ir sielovadą gali įsisąmoninti savo paties nemirtingumą ir pasiekti aukščiausią tiesą“. Scientologijos kritikai savo ruožtu įsitikinę, jog tai gudrių manipuliacijų ir vergavimo organizacijai kelias, vedantis ne į laisvę, bet į visišką priklausomybę nuo tariamos religijos lyderių. Šio straipsnio tikslas – atskleisti įvairius scientologijos ypatumus, tiek demonstruojamus, tiek tuos, kurie paprastai slepiami nuo pašaliečio akių. Pažintį su scientologija pradėsite gavę reklaminį lapelį, kuriame esate kviečiamas(-a) apsilankyti Dianetikos centre ir atlikti nemokamą testą, arba per scientologų leidinius, kurių galite šiandien rasti internete, beveik kiekvienoje bibliotekoje (čia jie siunčiami kaip dovanos), knygynuose. Į klausimą, ko galime tikėtis iš dianetikos, mums bus atsakyta: „Gilindamiesi į Dianetinę terapiją, jūs sužinosite, kodėl darėte tai, ką darėte, kas sukėlė tas tamsias ir nežinomas baimes, kurios atsirado jūsų vaikystės košmarų naktimis, suprasite, kur glūdi jūsų skausmo ir malonumų momentai“.

Scientologija
|

Scientologija

Šios labai ginčijamos, agresyvios ir didžiai netolerantiškos „Scientologijos Bažnyčios“, kuri save mielai vaizduoja kaip „persekiojamą religinę mažumą“, pradininkas buvo toks Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Jis gimė 1911 m. kovo 13 d. Tildene (Nebraskos valstija, JAV) buvusio jūreivio, vėliau JAV laivyno iždininko Harry Rosso Hubbardo ir žmonos Ledoros May Waterbury šeimoje. Vaikystę praleidžia Montanoje, mažoje galvijų rančoje, kuri priklauso jo seneliams. 1922 m. šeima persikrausto į valstybės sostinę Vašingtoną. Tai, kas pačių scientologų oficialiuose bendrijos dokumentuose užfiksuota apie Hubbardą, pagal struktūrą ir turinį veikiau laikytini fantazijos elementais, charakterizuojančiais visą scientologijos sistemą. Tik nedaugelis šio psichokulto ir jo įkūrėjo pateiktų „biografinių“ duomenų derinasi su tikrove. Iš tariamos akademinės Hubbardo karjeros irgi nedaug kas galėtų išlikti. Būdamas 19 metų, 1930 m. rugsėjį jis stoja į Džordžo Vašingtono universitetą ir užsirašo studijuoti inžinerinių mokslų. Tačiau 1932 m. pavasarį meta universitetą. 1933 m. balandžio 13 d. jis veda Marie Louise Grubb; šeimoje gimsta sūnus ir duktė.

„Dangaus karalystė“ – ne šio pasaulio karalystė?

Prieš penketą metų režisieriui Ridley Scottui filmu “Gladiatorius” pavyko pradėti klasikinio epinio filmo renesansą. Ką tik ekranuose pasirodžiusi “Dangaus karalystė” yra jau antrasis šio žanro režisieriaus darbas. Veiksmas vyksta brandžiaisiais viduramžiais, tiksliau, besiruošiant trečiajam kryžiaus žygiui. Šventoji žemė: visas šiandieninis Izraelis, dauguma Libano, Jordanijos, Sirijos ir Turkijos žemių, dar iki pirmųjų kryžiaus žygių užkariautos ir valdomos krikščionių. Tačiau užkariautojų mažuma, o ir ta dėl ligų ir karų su kaimynais musulmonais nuolat menksta, todėl priversta nuolat verbuoti naujus kovotojus Europoje. Esant šitokiai situacijai, Ibelino karvedys Gotfrydas savo tėviškėje susiieško kalvį Balianą. Susitikimo metu pastarasis netikėtai sužino, kad yra kravedžio nesantuokinis sūnus ir kviečiamas kartu keliauti į Jeruzalę. Esą ten “yra naujasis pasaulis, daug geresnis už kada nors matytą – sąžinės karalystė, dangaus karalystė”. Balianas išjoja kartu, bet Jeruzalėje nieko panašaus neranda – režisieriaus Scotto bei scenarijaus autoriaus Monahano sukurtas pasaulis yra Dievo paliktas ir nykus.