Miežiškių parapijos klebonas R.Visockis Kūčių rytą vienas iš pirmųjų pravėrė kaimo alaus baro duris. Ne tam, kad išrėžtų pamokslą ir sugėdintų šventą dieną nuo alaus bokalo pradėjusius parapijiečius, kuriems baras atstoja bažnyčią. Juolab ganytojas pats neketino malšinti troškulio. R.Visockis užsidėjo prijuostę, čiupo peilį ir ėmė pjaustyti silkę, daržoves, raikyti duoną, maišyti mišraines. Po valandos kunigas bare apsilankiusius miežiškiečius jau sodino prie stalo, padengto tradiciniais 12 kūčių patiekalais, laužė Kūčių paplotėlį, kartu pasimeldė, palinkėjo dvasinės ramybės. Kūčių pusryčius kartu su klebonu ir jo atsivežtais kleboniją remontuojančiais darbininkais netradicinėje vietoje išdrįso valgyti tik dešimt vietos gyventojų. Bene dar tiek pat suko ratus aplink aludę, nedrįsdami užeiti į vidų. „Ir aš jau norėjau apsisukti ir eiti atgal. Kažkaip nedrąsu buvo. Per visą savo amžių nemačiau, kad kunigas Kūčias ištaisytų bare. Sėdžiu ir nežinau, kaip jaustis. Net veidai dega“,– atvirai „Sekundei“ prisipažino pensininkė Janina Mikalajūnienė. Ją, nuolatinę baro lankytoją, į klebono rengiamus Kūčių pusryčius pakvietė barmenė. J.Mikalajūnienė iš pradžių manė ją juokaujant. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad klebonas per Kūčias su alaus mėgėjais sėstų prie bendro stalo.

Sekmadienį lankydamasis Pompėjaus (Italija) Rožinio Mergelės šventovėje Šv. Tėvas vadovavo Rožinio maldai, o paskui apmąstė Rožinio maldos reikšmę krikščionio gyvneime. Šita liaudiška Marijos malda,- kreipėsi popiežius į maldininkus,- yra vertinga dvasinė priemonė, padedanti ugdyti mūsų artumą su Jėzumi. Mergelės Marijos pavyzdžiu ji moko mus visada vykdyti Dievo valią. Ši malda – tai Kristaus slėpinių kontempliavimas drauge su Mergele Marija. Šį Rožinio maldos bruožą iškėlė Dievo Tarnas Paulius VI apaštališkajame paraginime Marialis Cultus. Apie jį rašė ir mano pirmtakas Jonas Paulius II savajame apaštališkajame laiške Rosarium Vriginis Mariae. Ypač jūs, – kreipėsi popiežius į Pompėjos šventovės kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendruomenę, – jūs esate pašaukti būti ypatingais Rožinio maldos apaštalais. Tačiau būti Rožinio apaštalu,- tęsė Benediktas XVI,- visų pirma reikalauja asmeniškai išgyventi šios maldos grožį ir dvasinį gylį. Reikia leisti Marijai mus vesti kontempliuoti jos Sūnaus džiaugsmingo, šviesaus, skausmingo ir šlovingo veido. Kas drauge su Marija medituoja Jėzaus slėpinius, tas vis labiau panašėja į Jėzų ir Mariją. Šios šventovės steigėjas palaimintasis Bartolo Longo kitados teisingai pastebėjo, jog kai du bičiuliai dažnai bendrauja, supanašėja jų papročiai. Taip ir mes dažnai kalbėdamiesi su Jėzumi ir su Marija, nepaisant mūsų silpnumo ir menkumo, galime tapti vis labiau į juos panašiais.

Beveik du tūkstančius metų krikščionys savo maldą lygindavo su vienuolių malda, laikydami ją idealia, nors ir klaidingai tą idealą suprasdavo. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai ir viduramžių teologai kontempliatyvųjį Marijos gyvenimą vertino kur kas labiau už veiklųjį Mortos. Nors kontempliacijai, vienuoliniam gyvenimui pašaukti ne visi žmonės, tačiau tai buvo gyvenimo ir maldos mastelis visiems. Kiekvienas buvo skatinamas siekti to idealo, bent retsykiais atsitraukiant nuo žemiškos veiklos ir atsidedant vien maldai. Kuo ilgiau meldiesi, tuo geriau. Ignaco laikais dvasinio gyvenimo mokytojai taip pat teigė, kad malda yra ypatingas, net vienintelis būdas vienytis su Dievu, o vienuolių malda laikyta pačia tobuliausia. Tačiau Ignacas manė kitaip. Anot jo, maldos trukmė nėra pagrindinis vertinimo mastas, be to, ir pati malda – ne visuomet pats tinkamiausias būdas vienytis su Dievu. Visiems kartais reikia atsitraukti nuo darbų ir ilgėliau pasimelsti, o kai kurie žmonės pašaukti melstis daugiau ir ilgiau už kitus, tačiau daugumai tai nei įmanoma, nei rekomenduotina. Šeimos tėvus, tarnautojus, visuomenės veikėjus ilga kasdienė malda verstų apleisti svarbias pareigas. Jeigu Dievas mus pašaukia tokiems uždaviniams, jis norėtų, kad malda padėtų juos atlikti, o ne priešingai. Žinoma, užsiėmę žmonės gali pasimokyti iš ilgai besimeldžiančią, tačiau visiškai nebūtina beatodairiškai sekti jų pavyzdžiu. Šiais laikais mažai ką vilioja perdėtas maldingumas.

Tikėjimas neatskiriamas nuo maldos. Ji tikinčiam žmogui turėtų būti tas pats, kas oras. Biblijoje dažnai kalbama apie maldą, joje apstu maldos pavyzdžių, o viena iš jos knygų, Psalmynas, yra ištisa malda. Iš Evangelijos pagal Luką sužinome, kad ir Jėzus dažnai, ypač svarbiausiais savo gyvenimo momentais, melsdavosi. Gal kiek ir keista, bet maldos instrukcijų Jis paliko labai nedaug. Vos vieną kitą. Du evangelistai, Lukas ir Matas, yra užrašę Viešpaties maldos žodžius, tačiau patarimą kaip melstis randame tik Evangelijoje pagal Matą. O vis dėlto tai neturėtų stebinti – Jėzus melstis mokė ne instrukcijomis, o savo pavyzdžiu. Šiaip ar taip, tačiau Matas vieną tokią konkrečią instrukciją perdavė ir mums. ,,Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“ (Mt 5,5–8). Visų pirma, Jėzus primena, kad melstis turime ne tam, kad pasirodytume prieš kitus ar netgi prieš patį Dievą. Malda turi būti nuoširdi, be jokios veidmainystės.

Neiškenčiu nepasidalijęs su gerbiamaisiais elektroninio laikraščio www.bernardinai.lt skaitytojais kalėdine dovana, netikėtai gauta iš Hamburgo. Bičiulis prelatas Wilm Sanders atsiuntė naują savo parengtą knygą Beten für morgen: Malda už rytojų, paantraštė: Melstis už tuos, kurie ateis po mūsų – Jėzaus meldimosi pavyzdžiu. Labai savita ir įdomi knyga. Knygos autorius (ir autoriai, nes tai straipsnių bei studijų rinkinys) stebisi tuo, kad nūdienis krikščionių religingumas pernelyg nukreiptas į praeitį, o vertėtų labiau įsisąmoninti ateitį. Jau knygos pratarmė skleidžia plačią perspektyvą: “Dievas mus pasitinka iš ateities. Iš ten Jo karalija įauga į dabartinį senąjį pasaulį, keičia jį iš vidaus ir teikia jam ateinančio, naujojo pasaulio pavidalą. Ateinantis reiškia ne tik vėlesnis, bet ir artėjantis į mus. Ateinantysis sudaro dalį mūsų pačių ir to [dieviškojo] pasaulio, į kurį esame įpinti ir kuriam patys priklausysime, būdami pakeisti ir prikelti”. Toliau pats knygos sudarytojas kritiškai kalba apie besikuriantį pasaulietiškąjį futurologijos (ateities tyrinėjimo) mokslą. Remiantis statistiniais tiksliųjų mokslų bei technikos vystymosi rodikliais, mėginama numatyti tolesnes žmonijos, gyvūnijos, augalijos ir išvis planetos perspektyvas (dažniausiai liūdnas). Tyrinėjimai sveikintini, tačiau jie šlubuoja.