Specialiosios tarnybos

Bado akciją pradėję Seimo nariai Petras Gražulis ir Egidijus Klumbys žada tęsti ją bent iki balandžio 20-21 dienomis Vilniuje vyksiančio neformalaus NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo. Be to, artimiausiu metu prie jų turėtų prisijungti dar penki bendraminčiai parlamentarai.

Jau beveik dvi savaites badaujantis P. Gražulis pirmadienį Eltai tvirtino, jog jaučiasi puikiai, yra geros nuotaikos ir kol kas nežada baigti savo akcijos. "Ketinu tęsti iki NATO šalių ministrų susitikimo. Tai - labai svarbus įvykis, stengsiuosi ištempti", - kalbėjo Mišriai Seimo narių grupei atstovaujantis politikas. Pasak P. Gražulio, artimiausiu metu prie jo ir Liberalų demokratų frakcijos atstovo E. Klumbio turėtų prisijungti dar penki opozicijai priklausantys parlamentarai, kurių jis nepanoro įvardyti. Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas kolegų vardu pirmadienį paragino badaujančius parlamentarus atsisakyti tokios griežtos protesto formos.

Seimo Liberalų demokratų frakcijos seniūno Valentino Mazuronio įsitikinimu, žmonės badaujančių parlamentarų nuoširdumu tikriausiai patikėtų tik jiems numirus. Tai jis pareiškė pirmadienį "Žinių radijo" laidoje "Opozicija". "Manau, kad tie politikai, norėdami įrodyti, kad tai ne pigus triukas, o kad jie iš tikrųjų daro tai, kuo tiki, tai reikėtų, kad Petras Gražulis numirtų. Žmonių nuotaikos yra būtent tokios. Jie nesupranta nei vadovų, kurie užėmė tokią poziciją, nei politinių partijų. Ir jie jau neskiria nei opozicijos, nei pozicijos", - kalbėjo V. Mazuronis. Jo teigimu, nepasitikėjimas valdžia, o ir pačia valstybe atsiranda todėl, kad konservatoriai ir valdančioji dauguma užėmusios visiškai vienodą poziciją. Liberaldemokratai, pasak parlamentaro, pritaria Prezidento Valdo Adamkaus pozicijai, kad šiandienei politikai trūksta moralės nuostatų. Tačiau jie norėtų, kad tai būtų ne tik žodžiai, bet ir veiksmai.

Šeštadienį Kaune maždaug penki šimtai žmonių protesto akcijoje išreiškė savo nepritarimą valdžioje esantiems buvusiems sovietinio saugumo (KGB) rezervininkams užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui ir Valstybės saugumo departamento vadovui Arvydui Pociui. Dauguma mitingo oratorių - radikalumu pagarsėję politikai ir visuomenės veikėjai. Tarp jų - bado akciją paskelbę Seimo nariai Petras Gražulis ir Egidijus Klumbys, parlamentaras Remigijus Ačas, liberalų demokratų partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Valentinas Mazuronis, disidentas ir Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas Antanas Terleckas. Mitingas prasidėjo Lietuvos himnu, kurį traukė visa minia. Renginio organizatoriai pažymėjo, kad akcija neatsitiktinai vyksta prie paminklo Vytautui Didžiajam. Priminta, kad 1988 metų birželį pirmas Sąjūdžio mitingas Kaune taip pat surengtas toje vietoje. “Lietuvai reikia naujo Sąjūdžio. KGB metastazės pasėtos visoje Lietuvoje, jos neleis, kad mes taptume visiškai nepriklausomi”, - sakė Visuomeninės piliečių sąjungos pirmininkas Gintautas Žižys.

Ką šiomis dienomis matome Seime? P.Gražulis, paskelbęs bado akciją, nebeturi laiko dirbti parlamentaro darbo, o vien pozuoja televizijos kameroms, fotoobjektyvams. Pamatęs, kaip paprasta tokiu būdu sulaukti žiniasklaidos dėmesio ir išgarsėti, prie P.Gražulio prisijungė ir E.Klumbys. Dabar jau dviese pozuos objektyvams. Tai visiškai nekeltų pasipiktinimo, jei tai vyktų ne Seime ir nediskredituotų vienos svarbiausių valdžios institucijų. Nebesistebiu, kad po tokių “viešų akcijų” Seimo prestižas visuomenės akyse mažėja. Visiškai suprantama, kad žmonės pradeda nebepasitikėti Seimo nariais, nes pirmajame plane mato pigų populizmą ir bandymą bet kokia kaina, neatsižvelgiant į priemones, patekti į laikraščio puslapius, pasireklamuoti. Dar daugiau – tokios akcijos Seimą paverčia pašaipos objektu, šou laidų taikiniu. P.Gražulio ir E.Klumbio reklamos akcija nukreipta į KGB rezervą. Tikiu, kad šie parlamentarai puikiai suvokia skirtumą tarp mobilizacinio KGB rezervo ir tikrųjų KGB darbuotojų bei slaptųjų agentų, tačiau kažkodėl ir P.Gražulis, ir E.Klumbys tą skirtumą bando nutrinti, o gal net “rezervistus” paversti tokiais baubais, kurie baisesni net ir už kadrinius KGB darbuotojus bei slaptuosius agentus, kurių bylos iš Lietuvos archyvų greičiausiai iškeliavo į plačiąją Rusiją.

Eidamas gatve gali pastebėti, kad pavasarį nuo žiemos skiria visai nedaug - vos traški ledo plutelė, kurią taip smagu mindyti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Trakšt ir viskas - tariesi įveikęs žiemą, trakšt - tikiesi nugalėjęs žiemą ir padėjęs pavasariui greičiau sunaikinti tai, ko nebenorėtum matyti. Ir taip nyksta plotytė mėlyna linija... O kad taip būtų ir gyvenime. Dažnai jauti, kad dar šiek tiek, dar vos vos - ir pereisime tą liniją, kuri trukdo pasiekti kažką šviesesnio, kaip nevertiname veiksmų, kaip padarome klaidingas išvadas... Kur baigiasi ta plonytė linija tarp moralės ir teisėsaugos, ne vienas sau užduodame klausimą, kai stebime politikų viražus ir nebaudžiamumą. Štai kad ir nuostabioji prezidento patarėja Toma Birmantienė, kuri pretendavo tapti Konstitucinio teismo teisėja, bet nedorasis Seimas jos nepatvirtino. Kokia šviesi asmenybė, tiesiog šventoji ir nuolankioji, tokia miela, kad kažkas raštiškai pageidauja, kaip sako V.Adamkus, jog “ją siūlytų antrą kartą į šias pareigas”.

Parlamentaras Petras Gražulis, nuo praėjusios savaitės badaujantis dėl užsienio reikalų ministro Antano Valionio ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Arvydo Pociaus atsistatydinimo, sulaukė palaikymo - prie jo prisijungė liberaldemokatas Egidijus Klumbys, informuoja IPA-BNS. Kaip spaudos konferencijoje pirmadienį sakė E.Klumbys, "mes su Petru seni bendražygiai ir neturiu moralinės teisės palikti jo vienišo šiuo nelengvu laikotarpiu". Seimo mišriai grupei priklausantis P.Gražulis pirmadienį kolegai įteikė medinę lentą su užrašais "Bado akcija" bei "Reikalauju atsistatydinti KGB rezervistus" - tokią pačią, kaip pats nešioja grandine pasikabinęs ant kaklo nuo badavimo pradžios. Kaip spaudos konferencijoje sakė badaujantys parlamentarai, bado akcijos jie nenutrauks "iki pergalės". Badautojai aiškina, kad A.Valionis ir A.Pocius jiems nepatinka todėl, kad sovietmečiu buvo įtraukti į KGB rezervą.

Prie badaujančio Seimo nario krikščionio demokrato Petro Gražulio prisidėjo liberaldemokratas Egidijus Klumbys. Gražulis badauja jau savaitę ir atsisako medikų priežiūros. Parlamentarai griežtai nesutinka, kad buvę KGB rezervistai - užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius toliau eitų savo pareigas. Klumbys sako, kad pradėti rinkti parašai dėl kreipimosi į Prezidentą, kad jis parodytų principingumą buvusių rezervistų atžvilgiu. Parlamentarui nepatinka ir tai, kad Valdas Adamkus pakartotinai siūlo savo patarėjos teisės klausimais Tomos Birmontienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjas. Badaujantys parlamentarai mano, kad prie jų prisidės ir daugiau kolegų.

Seimo komisija, vadovaujama S.Pabedinsko, kurio sūnus dirba Valstybės saugumo departamente, yra įpareigota ne tik įvertinti minėtų pareigūnų sąsajas su KGB rezervu, sovietų saugumo atsargos karininkų statusą, nustatyti, kokias funkcijas vykdė KGB rezervas, kokia tvarka asmenys buvo įtraukiami į šiuos sąrašus, bet ir išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis minėti trys pareigūnai buvo įtraukti į sovietų saugumo rezervo sąrašus, ar skiriant juos į šiuo metu einamas pareigas nebuvo pažeisti teisės aktai, ar jų buvimas dabartinėse pareigose nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams ir ar į KGB rezervo sąrašus buvo įtraukti kiti dabartiniai politikai, teisėjai ar valstybės pareigūnai. Nors per žiniasklaidą mėginama suformuoti nuomonę, kad tiek A.Valionis, tiek A.Pocius yra įrodę savo lojalumą Lietuvai ir nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kai kurie faktai verčia tuo abejoti. Daugiausia abejonių kelia tai, kad bet kokiais būdais bandoma užgniaužti KGB rezervistų skandalą ir bandoma užčiaupti tuos buvusius KGB pareigūnus, kurie turi informacijos apie KGB rerzervistus ir kitus buvusius KGB bendradarbius. Kitaip sakant, daroma viskas, kad šita tema nebūtų eskaluojama, ir kad kuo greičiau būtų nustatyta, jog KGB rezervistai “nebuvo sąmoningi KGB bendradarbiai”.

Niekada neužmiršiu amžinatilsį močiutės pasakojimo apie siaubo ašaras, kai ji išvydo purviną Rusijos armiją, žygiuojančią Alytaus gatvėmis. Šiuos baisius vaizdus ji prisimindavo gan dažnai ir kiekvieną kartą jos akys vėl sudrėkdavo, o balse atsirasdavo pykčio gaidelės. Ant ko ji pyko iš tikrųjų, susimąsčiau tik dabar. Ar ant tų vargšų skurdžių rusų kareivėlių? O gal ant savęs, kad nepaklausė vyriausiojo brolio ir nepasitraukė iš Lietuvos? O gal ant jaunėlės sesers, su kuria kartu platino pasipriešinimo lapelius, tačiau kurios nesugebėjo išgelbėti nuo tremties? O gal ant vyriausios sesers, kuri tų pačių atžygiavusių sovietinių rusų buvo išbuožinta drauge su savo vyru, ir kuriems močiutė visą jų tremties laiką siųsdavo siuntinius? O gal jos pyktis buvo širdį gniaužiantis netekties pyktis? Ne dėl savęs ar savo šeimos, o dėl tautos mirties, kurią nujautė?

Ne kartą Lietuvos žiniasklaidoje buvo keliama MGB–KGB agentų smogikų veiklos teisinio įvertinimo problema. Deja, nepaisant ilgalaikių šalies prokuratūrų tyrimų ir to, kad kai kurieų agentai smogikai netgi pateko į teisiamųjų suolą, ši problema išlieka – iki šiol nenuteistas nė vienas šios srities saugumo bendradarbis, dėl kurių kaltės nužudyta ir suimta dešimtys laisvės kovotojų bei civilių gyventojų. MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius žmones. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Šiems nusikaltimams netaikomas senaties terminas, tačiau, kaip rodo praktika, realiai nuteisti tokių nusikaltėlių nepavyksta. Pagal šalies prokuratūrų užklausimus tiriant su MGB–KGB agentais smogikais susijusias bylas faktinę medžiagą renka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius.

Dėl KGB rezervistų visuomenei yra pateikiamos dvi, viena kitai prieštaringos, nuomonės. Pirma: KGB rezervistai į šiuos sąrašus buvo įtraukti jiems nežinant ir su KGB nebendradarbiavo. Šią nuomonę pateikia patys KGB rezervistai bei juos ginantys asmenys, beje, užimantys aukštus postus valstybėje. Antra: KGB rezervistai buvo įtraukiami į sąrašus jiems žinant, asmeniškai pildant tam tikras anketas, o lojalumui įrodyti privalėjo atlikti ir praktines užduotis. Šią nuomonę gina visi, kas nepritaria pirmosios grupės nuomonei. Yra dar trečia grupė asmenų, neapsisprendusių, neturinčių savo nuomonės (tokiems dažniausiai nėra jokio skirtumo, kaip vienas ar kitas lietuvis tapo KGB rezervistu ir ar gali tokie asmenys užimti aukštas pareigas valstybėje). Svarbu ne tai, kad vienas ar kitas asmuo buvo KGB rezervistas, bet tai, ar aukštas pareigas valstybėje užimantys asmenys nenuslėpė šio fakto, ar atviri, sąžiningi ir lojalus šie asmenys Lietuvos valstybės atžvilgiu, ar jų priimami sprendimai nėra įtakoti KGB vadovybės (dabar KGB Rusijoje nėra, nes jos funkcijas perėmė FSB - Federalnaja služba bezopasnosti), ar galima pasitikėti tokiais pareigūnais realaus pavojaus metu. Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos aš, ir daugelis kitų Lietuvos piliečių, negauname atsakymų.

Galima klausti ir priešingai: o kodėl nereikia? Kam gali būti naudingas KGB archyvų įslaptinimas, jei ne patiems KGB agentams? Argumentas, jog laisvas priėjimas prie šių bylų sudarantis palankias prielaidas šantažui ir manipuliacijoms – neįtikina. Priešingai: selektyvus – tiktai kai kuriems asmenims leidžiamas priėjimas sudaro šitokias prielaidas, nes tie, kurie vienais ar kitais būdais gauna kitus asmenis kompromituojančią informaciją, įgauna galimybę bauginti šiuos asmenis, jog neįvykdžius vienos ar kitos sąlygos, ši informacija būsianti paviešinta ir sudarysianti nemalonumų tiems, kuriuos ji kompromituoja. Šios galimybės nepašalins netgi rūsčiausi priėjimo prie šios informacijos apribojimai, nes išliks pareigūnai, kurie saugos šią slaptą informaciją, ir toliau turės galimybę savanaudiškai ja naudotis. Nenoras sudaryti nemalonumų buvusiems kolaborantams tik atrodo krikščioniškai: apeliuojantiems į krikščionybę derėtų prisiminti Naujojo Testamento žodžius “Nėra nieko uždengto, kas nebūtų atidengta” (Mt 10:26).