Mokslo sritys

Juos tučtuojau apsupa smalsūs vaikai, apžiūrinėja gyvulius, kupranugarius, atvykusius žmones. Vyrai nori žinoti, ar jie matė kokių nors kautynių pėdsakų, moterys jau dera pirklių atgabentus audinius ir brangiuosius akmenis. Dykumos tyla dabar tarsi tolimas sapnas: visi be perstojo plepa, juokiasi, laido gerkles. Atrodo, lyg jie būtų perėję grynų dvasių pasaulį ir pagaliau atsiradę tarp žmonių. Visi linksmi ir laimingi. Kupranugarių varovas paaiškina jaunuoliui, kad vakarykščiai jų būgštavimai buvę nereikalingi: dykumoje oazės laikomos neutralia teritorija, nes didžioji dalis jų gyventojų yra moterys ir vaikai. Be to, oazes turi ir viena, ir kita pusė; taigi kariai eina kautis į dykumos smėlynų vidurį, palikdami oazes kaip neliečiamas prieglobsčio vietas.

Dieve, visatos sutvėrėjau, leisk man, pirma, atsidėjus melstis Tau, antra, elgtis vertai Tavo išvadavimo, galiausiai pats mane išvaduok. Dieve, per kurį visa, kas savaime neegzistuoja, veržiasi būti. Dieve, kuris neleidi žūti net tam, kas žudo save patį. Dieve, iš nieko sutvėręs šį pasaulį, kurį visų akys regi esant gražiausią. Dieve, kuris nedarai bloga ir leidi blogiui būti, idant neįvyktų blogiausia. Dieve, kuris nedaugeliui bėgančių atgal link to, kas esti iš tiesų, parodai, jog blogis yra niekas. Dieve, per kurį pasaulis net su savo blogąja puse yra tobulas. Dieve, dėl kurio net tame, kas labiausiai nereikšminga, nėra nedermės, kadangi blogesni dalykai dera su geresniais. Dieve, kurį sąmoningai ar nesąmoningai myli kiekvienas, galintis mylėti. Dieve, kuriame yra visa, tačiau kurio visos kūrinijos nei bjaurastis sutepa, nei blogybė pažeidžia, nei paklydimas suklaidina. Dieve, kuris troškai, kad tik skaistus žinotų, kas yra tiesa. Dieve, teisybės Tėve, išminties Tėve, teisingo ir tobulo gyvenimo Tėve, laimės Tėve, gėrio ir grožio Tėve, protu regimos šviesos Tėve, mūsų budrumo ir apšvietos Tėve, laidavimo, kuriuo esame raginami sugrįžti pas tave, Tėve.

Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis Taip, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti matyti, reikia išmokti mąstyti, reikia išmokti kalbėti ir rašyti: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti matyti - įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai pirmas dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti ne iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. Išmokti matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik "negeisti", pajėgti susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui.

- O kokie puikūs stebėjimo įrankiai yra tos mūsų juslės! Pavyzdžiui, nosis, apie kurią joks filosofas nekalbėjo su pagarba ir dėkingumu, yra pats subtiliausias instrumentas, kokiu tik mes galime disponuoti: ji gali konstatuoti net mažiausius judėjimo pokyčius, kurių nekonstatuoja nė spektroskopas. Šiandien mes turime lygiai tiek mokslo, kiek esame pasiryžę priimti juslių liudijimą,- kiek mes jas dar užaštriname, apginkluojame ir išmokome būti nuoseklesnėmis. Visa kita yra išgama ir dar-ne-mokslas: t.y. metafizika, teologija, psichologija, pažinimo teorija. Arba formalus mokslas, ženklų mokslas: toks kaip logika ir taikomoji logika, t.y. matematika. Joje nėra jokios tikrovės, net kaip problemos; nėra taip pat ir klausimo, kokią vertę turi tokia ženklų konvencija, kokia yra logika.

Priežasties ir padarinio sukeitimo klaida.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip sukeisti padarinį ir priežastį: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida - vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama "religija", "morale". Ji glūdi kiekviename teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo - ir dorybingo - gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų, kurios būtų taip skaitomos; net ir dabar Anglijoje kasmet spausdinama daug tūkstančių jos egzempliorių. Aš neabejoju, kad nė viena knyga (žinoma, išskyrus Bibliją) nepadarė tiek daug žalos, nesutrumpino tiek daug gyvenimų, kaip šis geranoriškas curiosum.

Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė: Kas sušildys mane ir kas myli mane dar? Paduokit rankas man karštąsias!

Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: "Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!" Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką su žmogum nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: "Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta! Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų! Ir kambariai šie, ir kamaros: ar vyrai gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia."

"Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo." Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar turtingiausias, pavydą keliantis didžiausią - aš vienišiausias iš visų! Nes aš jau jus turėjau, o jūs mane dar turit: sakykit, kam kitam nuo medžio obuoliai tokie štai raudonskruosčiai krito? Dar tebesu paveldėtojas meilės jūsų ir žemiškoji karalystė, kuri jūs atminty margom laukinėmis dorybėm žydi, o jūs, mieliausi mano!

Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu. "Kas ieško - pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė",- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko. Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sąžinė su jūsų nesutampa",- tai bus rauda ir skausmas. Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri. Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į tave? Tuomet parodyk savo teisę ir savo jėgą dar pridėki! Ar tu esi jėga naujoji? Naujoji teisė? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali žvaigždes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus?

Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė. Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų. O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe savo. Gal tai yra, ką pasakysiu: save nužemint tam, kad išdidumui būt skaudu? Kvailybei duoti laisvę, kad savo išmintį išjuokčiau?

Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių.

Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- jei jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! - juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama.