Mokslo sritys

Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. "Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias." - "Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini." Zaratustra nusišypsojo. "Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę? - jis jai atsakė.- Verčiau nuodus tuos pasiimki! Nesi tokia turtinga, kad juos man dovanotum." Tuomet jam vėl gyvatė ant kaklo užsirangė ir ėmė žaizdą jo laižyti.

Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo. Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe. Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi - spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė. Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti nuo kančių savųjų ir pats save užmiršti. Svaigus troškimas ir paties savęs užsimiršimas - toksai atrodė man kadais pasaulis.

Egzistuoja rango instinktas, kuris labiau nei bet kas yra aukšto rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos gerbimo instinktą.

Istorinis jausmas (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, "pranašavimo instinktas", įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio pusiau barbariškumo, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, - tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų "modernias sielas" įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - galų gale "dvasia", kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą.

Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia gerą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, ko čia dar ilgai reikės, kas tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie moralės tipus.

O, sancta simplicitas! Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo "Happy Birthday". Hildė pasijuto nejaukiai. Paskui Sofija visus užkvietė i "filosofinį pokilį", kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis. Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos...

Po poros valandų Joruna su didele kuprine atėjo pas Sofiją. Ši taip pat buvo susikrovusi kuprinaitę, suradusi palapinę. Dar jos pasiėmė miegmaišius ir šiltų drabužių, patiesalus ir žibintuvėlius, didelius termosus su arbata ir visokių skanių valgių. Kai apie penktą valandą parėjo Sofijos mama, joms teko išklausyti ne vieną pamokymą, ką galima daryli ir ko negalima. Be to, mama norėjo sužinoti, kur jos planuoja apsistoti. Mergaitės pasakė, kad palapinę statysiančios prie Kurtinių kalno. Galbūt ryte išgirsiančios kurtinius. Sofija turėjo dar ir kitų paskatų ten apsistoti. Kiek suprato, nuo Kurtinių kalno netoli iki Majoro trobelės. Kažkas ją traukė ten grįžti, bet taip pat jautė, kad niekada nebeišdrįstų ten eiti viena.

Vaikinui neramu dėl to, kas įvyko. Už panirimą Pasaulio Sielon gali tekti sumokėti gyvybe. Stambus lošimas! Tačiau jis rizikingai lošė nuo pat dienos, kai pardavė avis, norėdamas sekti paskui savąją Asmeninę Legendą. Ir, kaip sakė kupranugarių varovas, ar ne vis tiek, kada mirti, - rytoj ar bet kurią kitą dieną. Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį. Viskas priklauso nuo vienintelio žodžio: Maktub. Vaikinas žingsniuoja tyloje. Jis nesigaili nieko. Jei teks mirti rytoj, tai įvyks todėl, kad Dievas nebus panorėjęs keisti ateities. Tačiau jis mirs persikėlęs per sąsiaurį, dirbęs krištolo krautuvėje, regėjęs dykumą ir Fatimos akis. Nuo to laiko, kai iškeliavo iš namų - o tai buvo taip seniai, - jis intensyviai išgyveno kiekvieną savo dieną. Jeigu ir reikės rytoj numirti, bus pamatęs daug daugiau nei kiti piemenys. Ir jis tuo didžiuojasi.

Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginėji mane, vis dėlto neišdrįstu sakyti, kad noriu Dievą pažinti taip, kaip pažįstu šitai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats jų pažinimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausytų tam pačiam mokslui. Tačiau nė vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Dievą. Antra, jei Dievo ir šių dalykų pažinimas būtų vienodas, tiek pat džiaugčiausi pažinęs šiuos dalykus, kiek įsivaizduoju džiaugsiąsis, pažinęs Dievą. Tačiau dabar šiuos dalykus, palyginti su Juo, taip didžiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei pažinsiu ir regėsiu Jį taip, kaip Jis gali būti regimas, visi šie dalykai išnyks iš mano pažinimo; juk jau dabar dėl meilės Jam jie vargiai ateina man į galvą.

Mokytis mąstyti: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip amatas pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, kaip tam tikro šokio... Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja lengvos dvasingumo kojos! - Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, drambloti rankos judesiai - tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi pirštų niuansams... Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, didijį Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis

Kita filosofų idiosinkrazija ne mažiau pavojinga: jos esmė - painioti pabaigą ir pradžią. Tai, kas pasirodo pabaigoje - deja! juk tai išvis neturėtų pasirodyti! - "aukščiausias sąvokas", vadinasi, bendriausias, tuščiausias sąvokas, paskutinį išskydusios tikrovės atodūsį, jie kelia į pradžią ir kaip pradžią. O tai irgi yra tik jų garbinimo stiliaus išraiška: aukštesnis negali išaugti iš žemesnio, apskritai negali būti išaugęs... Moralas: visa, kas yra aukščiausio rango, turi būti causa sui. Atsiradimas iš kažko kito laikomas prieštaravimu, vertės paneigimu. Visos aukščiausios vertybės turi aukščiausią rangą, visos aukščiausios sąvokos - būtis, besąlygiškumas, gėris, tiesa, tobulybė,- visa tai negali būti atsiradę, todėl privalo būti causa sui. Tačiau visa tai negali būti vienas kitam nelygu, negali vienas kitam prieštarauti... Todėl jie turi savo kvailinančią "Dievo" sąvoką... Tai, kas paskiausia, labiausiai išskydę, kas tuščiausia, laikoma pirminiu pradu, priežastimi savaime, ens realissimum... Ak, kodėl žmonija turėjo rimtai žiūrėti į ligotų vorų smegenų kančias! - Ir ji brangiai už tai sumokėjo!..