Tezės 1. Tautos menatalitetas, arba savimonė, yra tai, kas Tautą daro Tauta, kas yra tautiškumo esmė. Visos seną ir gilią…
Ši logika – tai maždaug kas 800 metų vykstantys didieji Tautų judėjimai Eurazijoje iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai. Jie…
Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu. Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama” ir atsisakyti ieškoti ryšio su to meto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti — kokioms. Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų ir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys — tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga. Lietuvos pilys iš daugelio Europos pilių išsiskiria visų pirma akmens mūrijimu.
1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas, 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas aptveriamas mūro tvora, kieme pastatoma pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškasamas šulinys. 1866 m. visas ansamblis perstatomas į pilies kalėjimą. Perstatant atsiranda kampiniai bokštai, šaudymo angos. Visam architektūriniam ansambliui suteikiamas „romantinis” renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgauna bendrą iki šių laikų išlikusį vaizdą ir suplanavimą. Tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai. Ši pilis yra buvusi ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrinė ligoninė, bet ji niekada neatliko pilims būdingų funkcijų, nes statyta tik XIX a. viduryje. Dabar čia įsikūręs Moksleivių kūrybos centras (MKC), vaikų biblioteka, „Santakos” muziejus, Fotografijos galerija.
Baltadvario bastioninės pilies Mūrinių Videniškių liekanos yra apie tris kilometrus į šiaurės vakarus nuo Videniškių, Siesarties upės kairiajame krante. Pilies liekanų teritorija užima 5,7 hektaro. XVI a.viduryje Baltadvario bastioninę pilį pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Statyta Kernavės ir Maišiagalos vietininko, Vilniaus vietininko, karaliaus maršalkos ir diplomato Motiejaus Giedraičio ir jo sūnaus Obelių ir Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis. Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Jie buvo gavę jurisdikos teisę žemės ir karčemą. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale, kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti ir nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu.
Pirmą kartą Klaipėdos pilis minima 1252 m. liepos 29 d. dokumente. Didysis magistras Eberhardas fon Zeine sutaria su Kuršo vyskupu Heinrichu dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais kalavijuočiai prie Dangės žiočių pastato medinę pilį, kuri pavadinama Memelburgu. Pilį sudarė branduolys, kur stovėjo rentiniai pastatai, ir du priešpiliai, kurie kartu su pilimi buvo apsupti grioviais ir pylimais su palisadomis. Medinę pilį bei greta buvusius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus saugojo medinis gynybinis bokštas, pastatytas pačioje Kuršių marių pakrantėje – bergfrydas. Pilį su priešpiliais jungė tiltas. Senamiesčio reljefo rekonstrukcija leidžia pirmąją pilies vietą lokalizuoti kairiajame Senosios Dangės krante. Tuo metu Dangės vaga ties dabartine Teatro aikšte dalijosi į kelias atšakas ir senvages, sudarydama salas, iš kurių vienoje ir stovėjo pilis. Dešiniajame upės krante buvo planuojamas statyti miestas, kurį su priešpiliais taip pat turėjo jungti tiltas. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, tai 1253 m. mūrinės pilies statybai pasirinktas dešinysis Dangės krantas, kur turėjo kurtis miestas. Pilis ir gynybinės sienos baigtos statyti tais pačiais metais. Stačiakampio plano kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, čia turėjo būti pastatyta ir pirmoji koplyčia. Apie tvirtovės bokštus žinių nėra. Pilies sienų išorėje buvo 8 žingsnių pločio kelias. Mūrinę pilį saugojo grioviai, pylimai ir palisados.
Archeologinių Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimų metu rasta per tūkstantis radinių. Šiuo metu radiniai restauruojami. XVII a. pr. pastatyta Vilniaus bastėja sudarė vieningą Vilniaus miesto gynybinės sistemos dalį, kuri pradėta kurti dar XVI a. pr. 1965 m. buvo pradėti bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei jos atstatymo darbai. 1987 m. bastėjoje įrengtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, ginkluotės ekspozicija. 2007–2009 m. archeologinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyrius. Naujai archeologų nustatyta, kad patrankų patalpa ir koridorius bastėjoje statyti nukasus dalį iškyšulio. O „visa susidariusi tuštuma tarp pasagos ir natūralaus šlaito buvo užpilta smėlio sluoksniais”. Archeologai numano, kad masyvių sienų mūrijimo darbuose turėjo dalyvauti šimtai žmonių. Archeologinių tyrimų metu rasta per tūkstantį radinių. Didesnę jų dalį sudaro buitinė bei statybinė keramika: dominuoja gotikinė – XIV a. II p.–XV a. ir renesansinė – XVI a. apžiesta ir žiesta keramika. Didžioji dalis buitinės keramikos priklausė neglazūruotiems arba žaliai glazūruotiems puodams ir tik nedidelę dalį sudarė kitos rūšies indai – dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, dangteliai, taupyklės. Pavienius keramikos fragmentus, pastebi archeologai, galima priskirti ir ankstyvesnei, ikigotikinei (XIII–XIV a. I p.) arba vėlyvesnei XVII a. keramikai.
Bastėjos būdavo statomos nuo XVI a.. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Siena turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus. XVII a. amžiuje iškilus Maskvos ir švedų grėsmei, vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėjus rekonstruoti Vilniaus gynybinę sieną, netoli Subačiaus vartų pastatyta bastėja. Ji buvo skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto. Bėgant laikui, bastėjos reikšmė gynybai sumenko. Carinės administracijos pastangomis 19 amžiaus pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Tik 1966 metais buvo pradėti bastėjos tyrimai ir atkūrimo darbai: atstatytas bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. 1987 metais bastėjoje atidarytas muziejus, kuriame eksponuojama ginkluotė nuo 15-ojo iki 19-ojo amžiaus: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai.
Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja. Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių.
Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.