Istorija

Ar mūsų istorijos vadovėliai ugdo europietį?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jeigu kas mano, kad parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlį lengva, labai apsirinka. Autorius privalo gerai išmanyti faktinę medžiagą (vadovėlyje negali likti dalykinių klaidų); turėti savo požiūrį į aprašomąjį laikotarpį, jo įvykius (vadovėlis - ne vien faktų suma, tuo labiau jų kratinys); sugebėti vaizdžiai ir paprastai sukurti mokinio psichologiją ir metodinius reikalavimus atitinkantį tekstą. Maždaug prieš 10 metų Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė leisti vadovėlius rašyti patiems mokytojams. Deja, šis sprendimas nepasiteisino, nes išleistų vadovėlių autoriams pritrūko kompetencijos ir konceptualumo. Remigijaus Civinsko ir Kastyčio Antanaičio parengta “Lietuvos istorija 12 klasei” taip pat ne be priekaištų. Ir 2-ajame jos leidime (Vilnius, 2001) palikta daugybė dalykinių klaidų ir netikslumų. Galbūt pasirinkti nekompetentingi vadovėlio recenzentai? Bet juk Lietuvoje, pirmiausia Istorijos institute ir aukštųjų mokyklų Istorijos katedrose, nestinga kvalifikuotų istorikų. Šiame straipsnyje kalbėsiu ne apie dalykines vadovėlio klaidas, o apie jo konceptualumą. Savo samprotavimus paremsiu naujųjų laikų istorijos, kurią geriau išmanau, faktais.

"Jutis" keliais II dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pažvelkim į pradžių pradžią, kada iškilo neišvengiama būtinybė vienytis ir vieniems kitus remti. Su Juozapo Fričo vardu, asmenybe ir veikla neatskiriamai susijęs ir Juozo Streikaus partizaninės kovos kelias. 1944 m. gruodžio 25 d. po garsių Antazavės šilo kautynių, Antanas Streikus (Juozo ir Izidoriaus tėvas) ir Kazys Ramanauskas su partizanų būriais, kuriuose buvo apie 100 vyrų, persikėlė į Latvijos miškus. Galima neabejoti, jog tada susitiko su Latvijos partizanais ir kurį laiką jų globojami slėpėsi. 1945 m. birželio 7 d. Antano Streikaus, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko ir Mykolo Kazano vyrai (jų buvo 85) susitiko su rusų kariuomene ir stribais: kautynės įvyko netoli Ziranjų, Kudrų miške. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Tačiau kitą dieną, birželio 8-ąją, enkavėdistų kariuomenės dalinys sulaukė pastiprinimo ir įvyko dar vienos kautynės. Mūšis truko visą dieną, iki vėlyvo vakaro. Sulaukę nakties, partizanai sėkmingai pasitraukė į Latviją, į Raudinės miškus, kad kurį laiką po kautynių būtų lengviau slapstytis. M.Kazanas, atsiskyręs nuo gausaus partizanų būrio, su savo vyrais pasitraukė kitu keliu. 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Raudinės miške, su okupantų kariuomene įvyko dar vienos didžiulės kautynės. Buvo sunkiai sužeistas A.Streikus. Įsakęs partizanams veržtis iš apsupties ir pats likęs juos dengti, žuvo mūšyje kartu su dar trylika vyrų. Būriui ėmėsi vadovauti A.Streikaus sūnus Juozas. Po mūšio partizanai išsisklaidė mažesniais būreliais.

Pavandenė

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti apie 1553 m. – tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui Jonui Burbai-Gervydui, kuris buvo Gondingos tėvūnas, padovanojo Negirbių kaimą. 1588 m. J.Burba-Gervydas testamentu savo turtą padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskių giminė.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba-Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo žemaičių vyskupas J.Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė-Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo keliu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai Kalikstatui Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio ir taip šis dvaras perėjo Sakelių giminės nuosavybėn.

Darbėnai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Miestelis Šventosios intako Darbos upelio pakrantėje. Nuo čia iki Kretingos – apie 16 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1400. Gyvenvietė pradėjo formuotis XVI a. antroje pusėje. Žinoma, kad čia būta ir dvaro. 1701 m. miestelis gavo prekybos teisę. Nuo XVIII a. Darbėnai vadinami miesteliu. Iki šiol čia išlaikytas XIX a. gatvių tinklas.

Papilė

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šio miestelio garbingą senovę, čia stovėjusius dvarus mena ir miestelio parkas, kuriame auga gražuolė liepa, ne taip dar seniai visus stebinusi šešiolika iš vieno kamieno išaugusių kamienų.
Važiuojant iš Papilės į Telšius – Šiaudinės bažnytkaimis, o netoli šio miestelio – sena, gražiai prižiūrima Paragių sodyba, kur veikia dviejų seserų rašytojų – Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės (jų bendras slapyvardis Lazdynų Pelėda) – memorialinis muziejus.

Biržuvėnai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus centras. Jame grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. 1720 m. Augustas II Biržuvėnams oficialiai leido rengti turgus. 1909-1938 metais čia veikė kartono fabrikas. 1923 m. dvarui priklausė 185 gyventojai. Dauguma dvaro pastatų išliko iki šiol. Gorskių dvare buvo įrengta muziejinė ekspozicija, dabar dvaras restauruojamas. Netoli Biržuvėnų dvaro parko, miške, – legendomis apipinta „Laumės pėda”. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.

Biliūnų dvaras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

XIX a. viduryje dvaras, Juozapo Bilevičiaus dukrai ištekėjus už Pilsudskio, atiteko Pilsudskių giminei. Kai po 1863 m. sukilimo Julijus Pilsudskis buvo ištremtas į Sibirą, dvaras tapo Draškovskių nuosavybe. Po jų iki pat 1940 m. dvarą valdė Kaminskai. Sovietinės valdžios metais Kaminskai taip pat buvo ištremti į Sibirą. Biliūnų dvaro fasade yra nurodyta 1551 m. data. Spėjama, kad tais metais šioje vietoje buvo pastatyti mediniai dvaro pastatai. Juos supo Šaltuonos upelis ir jo intakas Šalvena. Yra išlikęs 1597 m. gana detalus senojo dvaro aprašymas. Spėjama, kad mūrinį dvaro rūmą 1699 m. pastatė Žemaičių stalininkas Steponas Aleksandras Bilevičius. Šis rūmas buvo tipiškas XVII a. antroje pusėje statytų Lietuvos-Lenkijos valstybės stambių žemvaldžių rezidencinis pastatas.

Pagryžuvis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pagryžuvys priklausė Pšeciševskių šeimai. XIX a. pradžioje dvaras ir jo apylinkės buvo Raseinių maršalkos Adomo Pšeciševskio nuosavybė, o vėliau – jo sūnaus Jeronimo. Per prievartą šį dvarą trumpam buvo nusipirkęs rusas Aleksandras Hristianovičius. Po keliolikos metų dvarą iš jo nupirko Izidorius Riomeris (1843-1910). Riomeriams mirus, dvarą turėjo paveldėti jų vaikai, bet po I-ojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir atiduotas tėvams jėzuitams. XIX a. viduryje Jeronimas Pšeciševskis Pagryžuvyje pastatė rūmus (projekto autorius – vietinis architektas Fulgentas Rimgaila), kuriuose ryškūs romantizmo architektūros bruožai..

Bijotai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenvietė apie 27 km nutolusi nuo Šilalės, prie Kauno-Klaipėdos automagistralės. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XVI a. Būta čia ir dvaro. Kaimą garsina Dionizo Poškos Baubliai – pirmasis kraštotyros muziejus, įkurtas Lietuvoje.

Pagramantis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Miestelis, įsikūręs tarp Tauragės ir Šilalės, Akmenos upės slėnyje. LDK laikais čia buvo dvaro centras. Pagramančio dvare kurį laiką šeimininkavo Žemaičių vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Jis 1774 m. miestelyje pastatė bažnyčią. Iki šiol išliko 1773 m. padarytas bažnyčios altorius. Netoli Pagramančio yra gimęs kalbininkas P.Jonikas 1939 m. jis atskirame leidinėlyje paskelbė savo atliktus Pagramančio parapijos tarmės tyrinėjimus.

Beržėnai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenvietė Ventos pakrantėje, apie 35 km nuo Kelmės, abipus kelio Užventis-Šiauliai. Ją labiausiai garsina išlikę XIX a. dvaro rūmai ir apie juos augantis peizažinis parkas, kuriame gražus tvenkinys. Beržėnų kaimas formavosi prie dvaro. XV a. čia buvo valsčiaus centras.