Istorija

Tauragės pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas, 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas aptveriamas mūro tvora, kieme pastatoma pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškasamas šulinys. 1866 m. visas ansamblis perstatomas į pilies kalėjimą. Perstatant atsiranda kampiniai bokštai, šaudymo angos. Visam architektūriniam ansambliui suteikiamas „romantinis" renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgauna bendrą iki šių laikų išlikusį vaizdą ir suplanavimą. Tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai. Ši pilis yra buvusi ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrinė ligoninė, bet ji niekada neatliko pilims būdingų funkcijų, nes statyta tik XIX a. viduryje. Dabar čia įsikūręs Moksleivių kūrybos centras (MKC), vaikų biblioteka, „Santakos" muziejus, Fotografijos galerija.

Baltadvario pilies istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Baltadvario bastioninės pilies Mūrinių Videniškių liekanos yra apie tris kilometrus į šiaurės vakarus nuo Videniškių, Siesarties upės kairiajame krante. Pilies liekanų teritorija užima 5,7 hektaro. XVI a.viduryje Baltadvario bastioninę pilį pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Statyta Kernavės ir Maišiagalos vietininko, Vilniaus vietininko, karaliaus maršalkos ir diplomato Motiejaus Giedraičio ir jo sūnaus Obelių ir Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis. Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Jie buvo gavę jurisdikos teisę žemės ir karčemą. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale, kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti ir nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu.

Klaipėdos pilies raida

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pirmą kartą Klaipėdos pilis minima 1252 m. liepos 29 d. dokumente. Didysis magistras Eberhardas fon Zeine sutaria su Kuršo vyskupu Heinrichu dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais kalavijuočiai prie Dangės žiočių pastato medinę pilį, kuri pavadinama Memelburgu. Pilį sudarė branduolys, kur stovėjo rentiniai pastatai, ir du priešpiliai, kurie kartu su pilimi buvo apsupti grioviais ir pylimais su palisadomis. Medinę pilį bei greta buvusius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus saugojo medinis gynybinis bokštas, pastatytas pačioje Kuršių marių pakrantėje - bergfrydas. Pilį su priešpiliais jungė tiltas. Senamiesčio reljefo rekonstrukcija leidžia pirmąją pilies vietą lokalizuoti kairiajame Senosios Dangės krante. Tuo metu Dangės vaga ties dabartine Teatro aikšte dalijosi į kelias atšakas ir senvages, sudarydama salas, iš kurių vienoje ir stovėjo pilis. Dešiniajame upės krante buvo planuojamas statyti miestas, kurį su priešpiliais taip pat turėjo jungti tiltas. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, tai 1253 m. mūrinės pilies statybai pasirinktas dešinysis Dangės krantas, kur turėjo kurtis miestas. Pilis ir gynybinės sienos baigtos statyti tais pačiais metais. Stačiakampio plano kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, čia turėjo būti pastatyta ir pirmoji koplyčia. Apie tvirtovės bokštus žinių nėra. Pilies sienų išorėje buvo 8 žingsnių pločio kelias. Mūrinę pilį saugojo grioviai, pylimai ir palisados.

1989 gruodžio 24-oji: prieš 20 metų pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lygiai prieš dvidešimt metų - 1989 metų gruodžio 24-ąją - Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Šio istorinio dokumento, kurį šiandien SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija lyg ir „užmiršo“, priėmimas – tai SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių pastangų rezultatas. Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu - 1989-aisiais - sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas. Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, - prisimena V. Landsbergis.

Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos “įdomybės” iš Vlado Terlecko knygos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis. Žinodamas, kad save moderniems, neva romantinių stereotipų griovėjams prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad “visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis”, kad “dėl atsilikimo kalti patys”, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų pasigriebiamas “įtikinamiausias argumentas” – katė: “nėra katės, nėra ir civilizacijos”. Žurnalistei A.Bumblauskas atviravo: “Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija” (5, p.50). Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: gimtadienio fragmentai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas - siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo ("perestroikos") politikos dvasią. Vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu - mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir minėta konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas. "Iš pradžių E. Vilkas nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine, - savo atsiminimuose rašo ekonomistė K. Prunskienė. - (...) Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa". Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas A. Kumža, dalyvavęs šiame susirinkime, prisimena: "Į tribūną vienas po kito veržėsi oratoriai: kas su istoriniu rašinėliu apie 1941 metus, kas su pasiūlymais Respublikos vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai".

Trumpas Lietuvos istorijos kursas

pagal
brown wooden handle bar on brown wooden table
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, - kalbėdavosi dvariškiai, - Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Nuo Palemono iki Europos sąjungos mitologijos

pagal
a bunch of different types of tools on a rock
Teksto dydis: +1, +2, normalus

2002 metais leidykla "Aidai" išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą "Ant laiko ašmenų". Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – "Vilkų saulutę". Rudenį – "Tyto alba" religijotyros vadovėlį XII klasei. Gintarą Beresnevičių kalbina Alvydas Valenta. Ant laiko ašmenų" prasideda skyriumi apie barbarus. Tai veržlūs, karingi, keičiantys imperijų sienas, disciplinuoti pusiaulaukiniai. Lietuviai irgi buvo barbarai – argumentų pateikiate daugiau, negu reikia. Abejonių kelia tokie lietuvių barbariškumo įrodymai kaip sugebėjimas prisitaikyti, tiksliau – apsimetinėti, veidmainiauti, viešumoje elgtis vienaip, privačiame gyvenime – kitaip. Jeigu tai barbariškumas, kas tada yra bailumas, servilizmas ir nuolankumas, "kytro būro" išmintis? Barbarai mokėjo elgtis visaip: Romos imperijoje vieni barbarai pereidavo į kitų barbarų pusę, nes sumušti nesidrovėdavo pripažinti stipresniųjų pranašumo. Apgaudinėdavo: sudarinėdavo sąjungas ir čia pat jas nutraukdavo. Barbariškumas nedera su servilizmu, tačiau nepagrįstas būtų ir kitas kraštutinumas – barbarą suprasti kaip ką nors riteriška. Barbaras, pasodintas ant žemės ir paverstas valstiečiu, turi nuolat demonstruoti gyvybinę reakciją. Jis turi ginti savo teises, bet ne brutalia jėga, o kitomis priemonėmis – klasta ir gudrumu. Tačiau barbaro jėga niekur nedingsta: apie tai byloja visų laikų lietuvių kariuomenės ir nuolat prasiveržiantys sukilimai.

Laisvės kryžkelės (X). Dezinformacijos gyvybingumas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sąmoninga šmeižto bei melo kampanija Lietuvoje prasidėjo iškart po to, kai 1944 m. sovietų kariuomenė reokupavo kraštą. Nors tam tikros propagandos būta ir ankstesniais metais, ypač siekiant apjuodinti Birželio sukilimą ir taip auklėjant vadinamosios 16-osios sovietinės lietuviškosios divizijos kontingentą bei atitinkamai nuteikiant į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusius lietuvius. Vis dėlto tų pirmųjų šmeižto proveržių negalima vadinti kažkokia kryptinga Komunistų partijos bei sovietinių spec. tarnybų koordinuojama veikla. Tačiau žlugus nacių Vokietijai pasikeitė ir dezinformatorių veiklos pobūdis bei metodai. Pirmiausia, aišku, sovietams buvo svarbiausia Vakarų sąjungininkų akyse paneigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juolab kad Stalinas puoselėjo ir vėliau įgyvendino visos Europos persidalijimo planus. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS istorija Vakarų pasauliui turėjo būti pavaizduota kaip mūsų šalių visuomenių savanoriško apsisprendimo aktas. Tuo buvo ilgai žaidžiama ir tebežaidžiama iki šiol. Tačiau mus šiuo atveju labiau domina pokaris. Lietuvoje pokario partizanai bei didžioji dalis visuomenės tuo metu daugmaž objektyvią informaciją galėjo gauti nebent iš užsienio radijo stočių. Kaip teigia istorikas Romualdas Bogušauskas, jau pirmaisiais pokario metais NKVD stengėsi atiminėti iš Lietuvos gyventojų radijo aparatus ir jau veikė galingi radijo bangų trukdytuvai. Tačiau tai buvo tik pradžia.

Laisvės kryžkelės (IX). Agentai smogikai: teisti ar palikti?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo. Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai - tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.

Laisvės kryžkelės (VIII). Antano Kraujelio–Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa. Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais. Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu... Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties. Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.

Laisvės kryžkelės (VII). Generaliniai tarėjai: lietuviška savivalda ar nacių tarnai?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.