Filosofija

Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti.

Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio" problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują "tikrumo", o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie.

Hildė išlipo iš lovos ir nutipeno prie lango. Eidama pro rašomąjį stalą, pasilenkė ir nuplėšė stalinio kalendoriaus lapelį su ketvirtadienio, 1990 metų birželio 14 dienos data. Lapelį suglamžė ir įmetė į pintinę popieriams. Kalendoriuje atsidengė "penktadienis, l990 metų birželio 15 diena". Dar sausio mėnesį šiame lapelyje Hildė išvedžiojo: "15 METŲ". Jai rodės, kad ypač įspūdinga, kai penkioliktą dieną sueina penkiolika. Tai niekad nebepasikartos. Penkiolika metų! Argi tai - ne pirmoji jos "brandaus" gyvenimo diena? Juk negali lyg niekur nieko vėl gultis į lovą. Be to, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Ir tai dar ne viskas: po savaitės iš Libano grįžta tėtis. Jis žadėjo parvykti namo prieš Jonines.

Laimei, pašto dėžučių ir panašių dalykų ji nebeminėjo nei per pusryčius, nei vėliau, dieną. Kai mama išėjo apsipirkti, laišką apie tikėjimą likimu Sofija, nusinešė į Landynę. Širdis suvirpėjo, kai šalia dėželės su filosofijos mokytojo laiškais Sofija netikėtai išvydo mažą baltą laiškelį. Sofija buvo tikra, kad laiškas ne jos padėtas. Ir šio voko kraštai buvo sudrėkę. Be to, buvo pora gilių įspaudų kaip ir baltame voke, kurį gavo vakar. Nejaugi filosofas čia buvo? Negi jis žino apie jos slaptavietę? Bet kodėl vokai drėgni? Nuo klausimų Sofijai apsisuko galva. Ji atplėšė voką ir perskaitė.

Ši knyga - tai rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery "Mažuoju Princu" ir Richardo Bacho "Džonatanu Livingstonu Žuvėdra". "Alchemikas" išleistas 45 šalyse ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą. Knygos autorius Paulo Coelho gimė 1947 metais Rio de Žaneire. Lotynų Amerikoje jis toks pat garsus kaip ir Gabrielis Garcia Marquezas. Paulo Coelho knygomis prasideda Brazilijos bestselerių sąrašai.

Vokiečiams šiandien nepakanka turėti dvasią: dar reikia ją pasiimti, reikia dvasią išsiimti... Galbūt aš pažįstu vokiečius, gal aš pats galiu jiems pasakyti porą tiesų. Naujoji Vokietija turi sukaupusi daug paveldėtų ir įgytų privalumų, todėl tam tikrą laiką gali pati dosniai švaistyti sukauptos jėgos lobį. Tai, kas joje vyrauja, nėra nei aukštoji kultūra, nei juo labiau subtilus skonis ar kilnus instinktų "grožis"; tai vyriškesnės negu kurioje nors kitoje Europos šalyje dorybės. Daug šaunumo ir savigarbos, daug pasitikėjimo savimi bendraujant, daug pareigingumo, daug darbštumo, daug atkaklumo - ir įgimtas saikingumas, kurį reikia veikiau skatinti, negu stabdyti. Pridursiu, kad čia mokama paklusti nenusižeminant... Ir niekas nejaučia paniekos savo priešininkui...

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę - ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas.- Visų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia,- toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas "atvejis" yra laimingas. Visų pirma karas. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo. Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai: increscunt animi, virescit volnere virtus.

"O, neišeiki! - tarė keliauninkas, kuris save šešėliu Zaratustros laikė. - Lik su mumis, kitaip visus mus vėlei apims slogus nusiminimas. Mums ką tik burtininkas senis parodė, kas jame blogiausia slypi, ir štai - tik pažiūrėkit: gerasis popiežius, tas maldingasis jau ašarų nebesulaiko akyse ir vėlei pasirengęs išplaukt į jūrą prislėgtybės. O va anie karaliai mums gali dar neblogą miną rodyt: mat iš visų čia esančiųjų tik jie geriausiai šiandien tai yra išmokę! Tačiau, galiu lažintis, jei liudininkų čia nebūtų, žaidimas piktas jumyse vėl prasidėtų, - žaidimas piktas debesų vis slenkančiųjų, nusivylimo drėgno, dangaus užtemdyto ir saulių pavogtų, ir vėjų rudeninių staugiančiųjų, - žaidimas piktas mūsų kauksmo ir mūs nelaimės šauksmo: tad lik pas mus; o, Zaratustra! Čia slypi vargo daug visokio, kuris prabilti geidžia, daug vakaro, daug debesų ir daug tvankaus, negero oro!

Ir jei esu aiškiaregys aš tikras ir kupinas tos aiškiaregio dvasios, kuri kalnynu aukštu tarp jūrų štai dviejų keliauja,- tarp praeities ir ateities keliauja kaip debesis sunkus,- ir priešas žemumų tvankiųjų ir viso, kas yra pavargę ir mirti nei gyventi nebenori: žaibams tamsioj krūtinėj pasirengęs ir šviesai išganingai, pritvinkęs tų žaibų, kurie, pritardami jų pranašiškiems blyksniams, vis sako "Taip!" ir žodį šį šypsniu palydi; - bet palaimingas tas, kurs taip pritvinkęs! Ir iš tiesų ilgai kabot ties kalnu turi, kaip debesis audros apsunkęs, tasai, kas ateities įžiebti žiburį privalo! O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo! Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe!

Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti - deja, tolyn nuo jūsų eiti! Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta! Tad kas gi man nutiko? Kas liepia tai daryti?- Tokia valia piktos valdovės mano, jinai man apie tai kalbėjo; ar aš kada jos vardą esu jau jums minėjęs? Prieš dieną, vakarėjant, prabilo į mane tyliausia valanda manoji: toks vardas tos baisios valdovės. Iš tikro taip įvyko,- nes viską man jums pasakyti reikia, kad širdys jūsų nerūstautų ant to, kurs šitaip netikėtai pasitraukia! Ar teko baimę jums patirt, kuomet žmogus užmiega?- Per visą kūną ligi kojų pirštų jinai pagaugais eina, nes žemės nebejaust jis ima ir į sapnų nugrimzta karalystę. Sakau, kad jūs suprastumėte. Kai vakar vakare tyliausia valanda atėjo, man žemės jausmas dingo: aš nugrimzdau sapnų pasaulin.

Gyvenimas - šaltinis malonumo; tačiau kur valkatos drauge sueina gerti, tenai visi šaltiniai užnuodytais pavirsta. Aš mėgstu, kas švaru ir gryna; tačiau pakęsti neįstengiu aš snukių iššieptų ir troškulio visų tų nešvariųjų. Jie metė žvilgsnį į šaltinį: dabar jų snukiai išsiviepę iš ten man atsispindi. Jie šventą vandenį sudergė nuodais to savo geidulio gašlaus; ir kai bjaurius sapnus savuosius jie malonumais pavadino, užnuodijo jie dar ir žodį šitą. Nerimastinga ir liepsna pavirsta, kuomet drėgnas jie širdis savo į ugnį deda; net ir dvasia gurgėti, smilkti ima, kai valkatos arčiau ugnies prieina. Salsvu ir tyžtančiu pavirsta jų rankose ir vaisius: o žvilgsnis jų net vaismedį dar nudžiovina.

O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų. Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros. Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten - prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla. Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio.