Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Tarp dykumos dukterų

„O, neišeiki! – tarė keliauninkas, kuris save šešėliu Zaratustros laikė. – Lik su mumis, kitaip visus mus vėlei apims slogus nusiminimas.

Mums ką tik burtininkas senis parodė, kas jame blogiausia slypi, ir štai – tik pažiūrėkit: gerasis popiežius, tas maldingasis jau ašarų nebesulaiko akyse ir vėlei pasirengęs išplaukt į jūrą prislėgtybės.

O va anie karaliai mums gali dar neblogą miną rodyt: mat iš visų čia esančiųjų tik j i e geriausiai šiandien tai yra išmokę! Tačiau, galiu lažintis, jei liudininkų čia nebūtų, žaidimas piktas jumyse vėl prasidėtų,

– žaidimas piktas debesų vis slenkančiųjų, nusivylimo drėgno, dangaus užtemdyto ir saulių pavogtų, ir vėjų rudeninių staugiančiųjų,

– žaidimas piktas mūsų kauksmo ir mūs nelaimės šauksmo: tad lik pas mus; o, Zaratustra! Čia slypi vargo daug visokio, kuris prabilti geidžia, daug vakaro, daug debesų ir daug tvankaus, negero oro!

Tu sotinai maistu mus vyriškumo ir mintimis prasmingom: todėl neleisk, kad vėlei mus desertui apsėstų silpnos moteriškos dvasios!

Tik tu vienintelis visur, kur tik esi, aplinkui darai stipresnį ir grynesnį orą! Ar kada nors man žemėje pavyko surasti orą tokį tyrą, kaip čia oloj tavojoj?

Aš daug kraštų esu regėjęs, visokio oro nosis mano yra patikrint ir įvertinti išmokus; tačiau tik pas tave manosioms šnervėms patirt didžiausią malonumą tenka!

Nebent tiktai,- ar gal iš tikro,- atleisk, kad man galvon ateina prisiminimas senas! Atleisk, kad dainą užstalės aš vieną seną, kurią kadais tarp dykumos dukrų sukūriau, čia padainuoti rengiuos:

– nes ten kaip tik pas jas ir buvo toksai skaidrus ir grynas, Rytų kraštams būdingas oras; tenai buvau toliausiai nuo debesuotos ir drėgnos, ir nusiminusios senos Europos!

Tuomet mylėjau aš tokias Rytų mergaites ir kitą žydrą dangiškąją karalystę, viršum kurios nekabo nei debesys, nei mintys.

Kad jūs žinotumėt, nepatikėsit, kaip jos sėdėdavo klusniai, kuomet nešoko, taip susikaupusios, bet be minčių iš viso, lyg paslaptys mažutės, lyg mįslės juostom padabintos, lyg riešutai deserto,

– išties ir svetimos, ir margaspalvės! Tačiau be debesėlio jokio: tai mįslės tokios, kurias įminti nesunku: tokių merginų garbei tada sukūriau užstalės aš psalmę.”

Štai taip kalbėjo keliauninkas, šešėlis Zaratustros: ir niekam dar net prasižiot nespėjus, jis jau sugriebęs burtininko senio arfą laikė ir, sukryžiavęs kojas, ramiai ir išmintingai apsidairė: – ir šnervėmis lėtai ir tirdamas įtraukė oro, lyg tas žmogus, kuris, naujan kraštan patekęs, jo skonį dar nežinomą pajausti geidžia. Paskui jis tartum baubdamas užtraukė dainą savo.

2

O d y k u m a v i s p l e č i a s: i r v a r g a s t a m, k a s d y k u m a s š i r d y n e š i o j a s!

Ai ai! Taip iškilmingai!

Išties taip iškilmingai!

Pradžia garbinga!

Taip afrikiškai iškilminga!

Net liūto verta šitai

Arba beždžionės dorovingos.- Bet nieko jums,

Mieliausiosios draugužės,

Kurioms prie kojų man,

Europos žmogui, čionai po palmėm

Taip pirmą kartą

Sėdėti leista. Sela.

Ir nuostabu iš tikro!

Štai sėdžiu aš nūnai

Prie dykumos arčiausiai

Ir vėl toli nuo jos be galo,

Ir dar į nieką virtęs:

O iš tiesų – prarytas

Šitos mažos oazės:-

Ji žiovaudama man atvėrė

Snukutį savo mielą,

Taip kvepiantį gardžiausiai,

Ir aš į jį įpuoliau,

Žemyn, kiaurai – pas jus,

Mieliausiosios draugužės! Sela.

Valio, valio anam banginiui,

Kad padaryti savo svečiui

Malonę tokią teikės!

Tikiuos, kad jūs suprantat

Užuominą mokslingą mano?

Valio, valio jo pilvui,

Kad jis taip pat toks malonus

Oazės pilvas buvo,

Kaip ir šisai: nors tuo aš abejoju,-

Užtat esu aš europietis,

Kuris labiau dvejoti linkęs

Negu senyvos moterėlės visos.

Tepataisys mus Dievas!

Amen!

Štai sėdžiu aš dabar

Mažytėj šioj oazėj,

Nelyginant datulė,

Toks rudas ir saldžiu įmirkęs,

Toksai auksingas, pasiilgęs

Putlių merginos lūpų,

Bet dar labiau šaltų kaip ledas,

Baltučių ir aštrių dantukų josios:

Tatai yra širdies troškimas

Visų karštų datulių. Sela.

Kaip tie čia paminėti

Pietų kraštų karštųjų vaisiai,

Guliu čionai, mažyčių

Sparnuotų vabalėlių

Apuostinėjamas žaismingo spiečiaus,

Taip pat dar mažesnių nei šie sparnuočiai

ir kvailesnių, labiau dar nuodėmingų

Geismų ir norų,-

Ir apsuptas aš jūsų,

Jūs intuityvios ir nebylios

Merginos-katės,

Suleika tu ir Dudu,-

A p s f i n k s i n t a s aš jūsų: į žodį šitą vieną

Aš jausmo daug įgrūdu!

(Atleiski man, Dievuli,

Šią nuodėmę kalbinę!)

– Tad sėdžiu aš, skanaudamas geriausią orą,

Teisybę sakant, rojaus orą,

Lengvutį, skaidrų orą,

Su juostomis auksinėm,

Dar tokio gero oro niekad

Nėra nukritę iš mėnulio-

Ar tai įvyko iš netyčių,

Ar gal iš išdykumo?

Kaip aiškina poetai mums senieji.

Bet tuo aš abejoju,-

Užtat esu aš europietis,

Kuris labiau dvejoti linkęs

Negu senyvos moterėlės visos,

Tepataisys mus Dievas!

Amen!

Šį orą gerdamas puikiausią,

Išpūtęs, lyg taures, savąsias šnerves,

Be ateities, prisiminimų,-

O, jūs mieliausiosios draugužės!-

Čionai dabar aš sėdžiu,

Žiūrėdamas į palmę,

Kaip ji, nelyginant šokėja,

Vis lankstos, glaustosi, šlaunim siūbuoja,-

Ir pats imi daryti šitaip,

Jei tik ilgai žiūri akis įsmeigęs!-

Kaip ir šokėja ta, kuri, kaip man atrodo,

Per daug ilgai, net pavojingai,

Tik ant vienos kojytės vis stovėjo.-

Ar nepamiršo tik jinai, kaip man atrodo,

Kitos kojytės savo?

Bergždžiai aš stengiausi, ieškojau

Pradingusios dvynės brangiausios-

Antrosios jos kojytės-

Mieliausio ir puošniausio,

Klostėto, plazdančio,

Blizgučiais mirgančio jos sijonėlio

Artybėje šventojoj.

Ir jeigu jūs, gražiausiosios draugužės,

Man patikėti galit:

Ji ją prarado!

Ji pradingo!

Į amžinybę!

Kita kojytė!

Kaip gaila tos mielos kitos kojytės!

Kur ji – galėtų apileista dabar liūdėti?

Ta vieniša kojytė?

Gal dreba baimėj ji didžiulėj

Nuožmaus siaubūno

Šviesiakudlio liūto?

Ar gal jau apgraužta, jau apkramtyta-

O siaube! Varge! Apkramtyta! Sela.

O, minkštos širdys jūs,

Neverkit!

Neaimanuokit man-

Datulių širdys! Jūs pieno krūtys!

Saldymedžio širdies

Maišeliai!

Neašarok daugiau,

Išblyškus Dudu!

Būk vyras tu, Suleika! Drąsos! Drąsos!

Arba galbūt turėtų

Kas nors stipresnio ir gaivesnio širdžiai

Toj vietoj atsirasti?

Sakysim, posakis pamokomasis?

Ar šūkis iškilmingas?-

Aha! Šaukiu tave, orume!

Orume tu dorybės! Orume europiečio!

Tu vėlei pūsk ir pūsk

Dorybės dumples!

Taip taip!

Dar kartą staugti reikia,

Doroviškai riaumoti!

Liūtu dorovės staugti

Prieš dykumos dukras žavingas!-

Nes juk riaumojimas dorybės,

Mieliausiosios merginos,

Yra daugiau nei

Europiečio aistringumas,

Nei europiečio geismas didis!

Ir štai dabar aš stoviu

Prieš jus, aš europietis,

Kitaip aš negaliu, padėk man, Dieve!

Amen!

O d y k u m a v i s p l e č i a s: i r v a r g a s t a m, k a s d y k u m a s š i r d y n e š i o j a s!