Bjerkelis …senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Hildė Meler Knag nubudo palėpėj, senajam kapitono name netoli Lilesando. Pažvelgė į laikrodį. Šešios valandos. Tačiau buvo visai prašvitę. Platus rytmetinės saulės šviesos ruožas dengė beveik visą sieną.

Hildė išlipo iš lovos ir nutipeno prie lango. Eidama pro rašomąjį stalą, pasilenkė ir nuplėšė stalinio kalendoriaus lapelį su ketvirtadienio, 1990 metų birželio 14 dienos data. Lapelį suglamžė ir įmetė į pintinę popieriams.

Kalendoriuje atsidengė “penktadienis, l990 metų birželio 15 diena”. Dar sausio mėnesį šiame lapelyje Hildė išvedžiojo: “15 METŲ”. Jai rodės, kad ypač įspūdinga, kai penkioliktą dieną sueina penkiolika. Tai niekad nebepasikartos. Penkiolika metų! Argi tai – ne pirmoji jos “brandaus” gyvenimo diena? Juk negali lyg niekur nieko vėl gultis į lovą. Be to, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Ir tai dar ne viskas: po savaitės iš Libano grįžta tėtis. Jis žadėjo parvykti namo prieš Jonines.

Hildė atsistojo prie lango ir apžvelgė sodą, lieptą ir raudoną valčių pašiūrę. Burinė valtis sezono dar nepradėjo, bet senoji, irklinė, plūduriavo pririšta prie lieptelio. Kad tik nepamirštų išsemt po liūties susikaupusį vandenį.

Žvelgdama į nedidelę įlankėlę, Hildė atsiminė, kaip kartą, eidama penktus ar šeštus metus, įsiropštė į valtį ir pati viena išsiyrė į fiordą. Paskui įkrito vandenin ir tik vargais negalais atsikapanojo į krantą. Permirkusi iki paskutinio siūlelio, brovėsi per brūzgynus. Parsigavusi į sodą, pamatė atbėgant mamą. Valtis ir irklai plūduriavo fiorde. Būna, kad dar ir dabar Hildė susapnuoja plaukiojančią vienišą valtelę. Tai buvo baisu.

Sodas nebuvo nei labai vešlus, nei labai prižiūrėtas. Tačiau didelis ir priklausė Hildei. Viena vėjo nugairinta obelis ir keli vaiskrūmiai, kurie beveik nebevedė vaisių, šiaip taip atlaikė aršias žiemos audras.

Tarp uolų ir brūzgų įsiterpusiame vejos lopinėlyje stovėjo senos sūpuoklės. Skaisčioje ryto šviesoje jos matėsi labai apleistos ir liūdnos. Sūpynės atrodė ypač vargingai, nes pagalvėlės buvo suneštos į vidų. Tikriausiai mama išbėgo vėlai vakare ir išgelbėjo jas nuo audros.

Visą didelį sodą juosė beržai. Šie bent kiek gelbėjo sodą nuo pikčiausių vėjo gūsių. Dėl šių medžių daugiau kaip prieš šimtą metų sodyba ir buvo pavadinta Bjerkeliu – beržų užuovėja.

Namą praeito amžiaus pabaigoje surentė Hildės prosenelis. Jis buvo vieno iš paskutinių didžiųjų burlaivių kapitonas. Šią vietą dar ir šiandien daug kas vadina Kapitono sodyba.

Šįryt sode tebesimatė praūžusios liūties pėdsakai. Naktį Hildė keletą kartų pabudo nuo griaustinio dundėjimo. Dabar danguje nesimatė nė vieno debesėlio.

Po tokių vasariškų liūčių esti taip gaivu. Pastarosios savaitės buvo karštos ir sausos. Beržų viršūnės nuėjo bjauriom geltonom dėmėm. Dabar pasaulis atrodė kaip ką tik išpraustas. Šįryt, rodės, audra nuplovė visą jos vaikystę.

“Taip, žinoma, skauda, kai pumpurai sprogsta…” Ar ne švedų poetė yra panašiai pasakiusi? O gal suomių?

Hildė atsistojo priešais didelį žalvarinį veidrodį, kabantį virs senosios močiutės komodos.

Ar ji graži? Bjauri juk tikrai nėra? Galbūt per vidurį…

Ji turėjo ilgus šviesius plaukus. Hildei visada norėjosi, kad jos plaukai būtų arba šiek tiek šviesesni, arba tamsesni. Dabar nei šiokie, nei tokie. Pasidžiaugti galėjo savo puriomis garbanomis. Daugelis draugių kankinosi bandydamos suteikt plaukams formą. Hildei to niekada nereikėjo. Dar vienas privalumas buvo ryškiai žalios akys. “Ar jos iš tikrųjų tokios žalios?”- klausdavo tetos ir dėdės, lenkdamiesi prie jos.

Hildė svarstė, ar atvaizdas, kurį nagrinėja, yra mergaitės, ar jaunos moters. Ji nusprendė, kad nei viena, nei kita. Kūnas – gal ir moteriškas, bet veidas – kaip neprinokęs obuolėlis.

Kažkodėl, pažiūrėjusi į senąjį veidrodį, Hildė visada prisimena tėtį. Anksčiau veidrodis kabojo “ateljė”. Taip vadinama tėčio biblioteka, slėptuvė ir poeto kamaraitė, įrengta virs valčių pašiūrės. Būdamas namuose, Albertas (kaip Hildė jį vadino) visada norėjo sukurti kažką didinga. Kartą tėtis pradėjo rašyti romaną, bet taip ir nebaigė. Po kokį eilėraštį ar vaizdelį apie šcherų pasaulį jis tolydžio paskelbdavo vietiniame laikraštėlyje. Hildė didžiuodavosi neką mažiau už jį, kiekvienąkart spaudoje užtikusi jo vardą: ALBERTAS KNAGAS. Bent Lilesande jis turėjo ypatingą skambesį. Prosenelis taip pat buvo Albertas.

Taip, veidrodis. Kažkada tėtis pajuokavo, kad gal ir galima mirktelėti savo Spindžiui, bet neįmanoma – abiem akim. Vienintelė išimtis esanti šis senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės netrukus po savo vestuvių.

Ilgą laiką Hildė bandė pamerkti sau abiem akim. Bet tai padaryti taip pat sunku kaip pabėgti nuo savo šešėlio. Senasis veidrodis galiausiai atiteko jai. Visą vaikyste kartkartėmis ji bandydavo atlikti šį neįmanomą triuką.

Nenuostabu, kad šiandien ji kiek susimąsčiusi. Ir nekeista, kad galvoja apie save. Penkiolika metų…

Tik tada Hildė užmetė akį į naktinį stalelį. Ten gulėjo didelis ryšulys! Įvyniotas į puikų dangiškos spalvos popierių ir surištas raudonu šilkiniu kaspinu, juk tai turi būti gimtadienine dovana!

Ar tai dovana? O gal – didžioji DOVANA nuo tėčio, kurią gaubia daugybė paslapčių? Jo laiškai iš Libano buvo pilni keisčiausių užuominų. Bet jis save “griežtai cenzūravo”.

Tėtis rašė, kad dovana “auga ir auga”. Dar minėjo kažkokią mergaitę, su kuria ji netrukus susipažinsianti – ir kuriai jis siuntęs visų atvirukų kopijas. Hildė bandė ką nors išgauti iš mamos, bet ir ši nebuvo apie tai girdėjusi.

Visų keisčiausia buvo užuomina, jog dovana galima dalintis su kitais. Ne veltui Hildės tėtis dirba Jungtinėse Tautose, Viena iš jo idėjų (o jų tėtis turėjo daugybę) – kad JT taptų savotiška viso pasaulio vyriausybe. “Norėčiau, jog kada nors JT iš tikrųjų sujungtų žmoniją”,- rašė jis viename laiške.

Kažin ar galima išvynioti dovaną, prieš mamai ateinant su bandelėmis, limonadu, gimtadienine daina ir norvegiška vėliavėle? Tikriausiai galima, nes kam ji čia gulėtų.

Hildė nuėjo per kambarį ir paėmė ryšulį nuo naktinio stalelio. Sunkus! Ten pat rado atviruką: “Hildei 15-ojo gimtadienio proga nuo Tėčio”.

Ji prisėdo ant lovos ir atsargiai atrišo raudonąjį kaspiną. Netrukus galėjo praskleisti popierių.

Tai buvo didelis aplankas!

Argi čia dovana? 15-o jo gimtadienio dovana, apie kurią tiek buvo kalbėta? Ar tai – ta pati dovana, kuri “augo ir augo” ir kuria galima dalintis su kitais?

Vos užmetusi akį, Hildė pamatė, jog aplankas pilnas lapų. Ji atpažino rašomosios mašinėlės, kurią tėtis pasiėmė į Libaną, spaudmenis.

Negi jis Hildei parašė knygą?

Pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis ranka buvo išvedžiota: SOFIJOS PASAULIS.

Kiek žemiau pora eilučių buvo išspausdintos mašinėle:

nbsp;

KĄ SAULĖS ŠVIESA TEIKIA JUODAJAI ŽEMEI,

TIKRASIS ŠVIETIMAS TEIKIA ŽEMĖS VAIKAMS.

N. F. S. Gruntvigas

Hildė atsivertė kitą puslapį. Nuo pat viršaus prasidėjo pirmasis skyrius. Šis vadinosi “Edeno sodas”. Hildė patogiai įsitaisė lovoje, atrėmė aplanką į sulenktus kelius ir ėmė skaityti.

Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys – kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk – šis tas daugiau nei masina?

Hildė skaitė toliau. Netrukus viską pamiršo, net tai, kad šiandien jos gimtadienis. Tačiau retkarčiais tarp eilučių vis tiek įsibraudavo viena kita mintelė:

Vadinasi, tėtis paraše romaną? Pagaliau vėl ėmėsi pradėto darbo ir Libane užbaigė didįjį romaną? Jis ne kartą skundėsi, kad laikas tose platumose prailgsta.

Ir Sofijos tėtis keliauja po pasaulį. Turbūt ji ir yra toji mergaitė, su kuria Hildė turėjo susipažinti…

…kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas… Kaip atsirado pasaulis? … Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko. Bet ar tai įmanoma? Argi ne taip pat neįsivaizduojama kaip ir tai, kad pasaulis amžinas?

Hildė skaitė ir skaitė. Iš nuostabos net pašoko lovoje, perskaičiusi, kad Sofija Amundsen gavo atviruką iš Libano. “Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Klėverveieno 3”.

Miela Hilde! Širdingai sveikinu tave penkioliktojo gimtadienio proga. Kaip supranti, noriu įteikti tau dovaną, iki kurios galėtum priaugti. Atleisk, kad atviruką siunčiu Sofijai. Taip buvo paprasčiau. Nuoširdžiausių linkėjimų nuo Tėčio.

Tai sukčius! Ji žinojo, kad tėtis visada ką nors iškrečia, bet šiandien jis Hildę tiesiog pribloškė. Užuot įdėjęs atviruką į ryšulėlį, tėtis jį įpynė į pačią dovaną. Bet vargše Sofija! Ji gi visai sutriko:

Kam reikėjo tėvui siųsti sveikinimą Sofijos adresu, kai visiškai akivaizdu, kad jis skirtas kitam žmogui? Koks tėvas norėtų, kad jo duktė negautų sveikinimo ir siustų jį nežinomais keliais? Kaip tai gali būt “paprasčiau”? Ir visu svarbiausiai kaip jai surast Hildę?

Tikrai, kaip ji gali surasti?

Hildė pervertė puslapį ir įniko skaityti antrąjį skyrių. Šis vadinosi “Skrybėlė”. Netrukus pasiekė ilgąjį laišką, kurį Sofijai parašė nepažįstamasis. Hildė sulaikė kvėpavimą.

Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat “atsitiktinis” pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje…

“Sofija visiškai nusikamavo”. Hildė – taip pat. Tėtis penkioliktojo gimtadienio proga ne tik kad parašė knygą – jis parašė keistą ir mįslingą knygą.

Trumpa santrauka: iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka…

Ne tik Sofija pajuto, kad bando giliai įsirausti į balto triušio kailiuką. Šiandien Hildei sukako penkiolika metų. Ir ją apėmė jausmas, jog pats laikas apsispręsti, į kurią pusę judėti toliau.

Ji skaitė apie graikų natūrfilosofus. Hildė žinojo, kad tėtis domisi filosofija. Jis ir laikraštyje rašė, kad filosofija turėtų būti dėstoma mokykloje. Straipsnis vadinosi “Kodėl filosofija turi būti privalomas dalykas?” Šį klausima jis netgi iškėlė per Hildės klasės tėvų susirinkimą. Hildė tąkart neturėjo kur akių dėti.

Dabar ji pažvelgė į laikrodį. Buvo jau pusė aštuonių. Mama su gimtadieniniu padėklu neateis anksčiau kaip po valandos. Ir gerai, nes jai rūpi Sofija ir filosofijos klausimai. Hildė skaitė skyrių apie Demokritą. Iš pradžių Sofija gavo klausimą pamąstymui: “Kodėl LEGO yra genialiausias žaislas pasaulyje?” Tada pašto dėžutėje ji rado “didelį geltoną voką”:

Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų “kinta”. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kurios yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais.

Hildė susijaudino, kai po lova Sofija rado jos raudoną šilkinį šalikėlį. Tai štai kur jis pasidėjo. Bet kaip šalikėlis galėjo pradingti pasakojime? Jis turėtų dar kažkur būti…

Skyrius apie Sokratą prasidėjo nuo to, kad Sofija laikraštyje “perskaitė porą eilučių apie norvegų JT batalioną Libane”. Nebūtų tėtis! Jį labai jaudina, kad norvegai per mažai domisi JT būrių taikos palaikymo darbu. Jei niekam kitam tai nerūpi, tegul nors – Sofijai. Taip galima susigalvoti nors kokį masinių informacijos priemonių dėmesį.

Hildė neišlaikė nenusišypsojusi, kai perskaitė “P.S.” filosofijos mokytojo laiške Sofijai:

Jei kartais surastum raudoną Šilkinį šalikėlį, prašyčiau jį gerai saugoti. Juk atsitinka, kad tokie daikteliai per klaidą sumaišomi. Ypač mokyklose ir panašiose vietose, o čia juk – filosofijos mokykla.

Hildė išgirdo žingsnius laiptuose. Tai, be abejo, mama su gimtadienio vaišėmis. Kol ji pabeldė į duris, Hildė spėjo perskaityti apie tai, kaip Sofija sodo slaptavietėje rado videokasetę apie Atėnus. Dar lipdama laiptais mama uždainavo gimtadienio dainelę.

– Užeik,- pasakė Hildė, skaitydama apie tai, kaip filosofijos mokytojas kreipėsi į Sofiją iš Akropolio. Jis atrodė visai kaip Hildės tėtis: “dailiai apkirpta juoda barzdele” ir mėlyna berete.

– Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

– Mmm…

– Hilde!

– Gali ten pastatyti.

– Tu nenori…

– Negi nematai, kad užsiėmusi?

– Tik pamanyk, tau jau penkiolika!

– Ar esi buvus Atėnuose, mama?

– Ne, o kodėl klausi?

– Keista, kad ten tebestovi senosios šventyklos. Joms 2500 metų. Beje, didžiausia vadinama “Mergelės namais”.

– Ar pažiūrėjai tėčio dovaną?

– Kokią dovaną?

– Pakelk pagaliau akis, Hijde! Tu kažkokia nesava.

Hildė nuleido aplanką ant kelių.

Mama pasilenkė prie lovos. Ant padėklo buvo deganti žvakutė, sumuštinių ir apelsininio limonado. Gulėjo ir mažytė dovanėlė. Bet mama teturėjo dvi rankas, tad norvegišką vėliavėlę buvo pasikišusi po pažasčia.

– Labai ačiū, mama. Tu nuostabi, bet, matai, aš labai neturiu laiko.

– Bažnyčioje tau reikia būti tik pirmą valandą.

Tik tada Hildė pagaliau susigaudė, kur ji. Mama padėjo padėklą ant naktinio stalelio.

– Atleisk. Buvau labai įsigilinusi į štai šitą. Ji parodė į aplanką ir pridūrė:

– Tai nuo tėčio…

– Ką jis parašė, Hilde? Aš taip pat labai nekantravau. Jau keletą mėnesių iš jo negaliu sulaukti protingo žodžio. Staiga Hildė kažkodėl susidrovėjo.

– A, tat tik pasakojimas.

– Pasakojimas?

– Taip, pasakojimas. Ir dar – filosofijos vadovėlis. Kažkas panašaus.

– Ar nepažiūrėsi mano dovanos?

Hildei atrodė, kad turi būt dėmesinga, tad išvyniojo ir mamos dovaną. Tai buvo auksinė apyrankė.

– Kokia daili. Labai ačiū!

Hildė atsistojo ir apkabino mamą.

Jiedvi valandėlę šnekučiavosi.

– Dabar gali eiti,- netrukus pasakė Hildė.- Šiuo metu jis stovi aukštai Akropolyje, supranti?

– Kas toks?

– Galva neišneša – nei mano, nei Sofijos. Tai ir yra esmė.

– Gerai, man juk reikia į darbą. Užvalgyk. Suknelę pakabinau apačioje.

Pagaliau mama nulipo žemyn. Sofijos filosofijos mokytojas padarė tą patį: jis nusileido nuo Akropolio ir atsistojo ant Areopago kalvos, o kiek vėliau atsidūrė senajame Atėnų forume.

Hildė krūptelėjo, kai senieji pastatai staiga pakilo iš griuvėsių. Tėtis svajojo, kad visos JT šalys kartu pastatytų tikrovišką senojo Atėnų forumo kopiją. Čia turėtų būti nagrinėjami filosofijos klausimai ir svarstomos nusiginklavimo galimybės. Tėčio nuomone, toks didingas projektas suvienytų žmoniją. “Mes juk sugebame pastatyti ir naftos terminalus, ir kosminius laivus skrydžiams į Mėnulį”,- sakė jis.

Po to Hildė ėmė skaityti apie Platoną: “Meilės sparnais siela veržiasi skristi namo į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš kūno kalėjimo…”

Sofija išlindo pro gyvatvorę ir nusekė paskui Hermį, bet netrukus pametė jį iš akių. Perskaičiusi apie Platoną, ji pasuko gilyn į mišką ir priėjo raudoną trobelę šalia nedidelio ežero. Ten kabojo Bjerkelio paveikslas. Iš aprašymo paaiškėjo, jog tai turėjo būti Hildės Bjerkelis. Šalia kabojo vyriškio, vardu Berklis, portretas. “Ar nekeista?”

Hildė paguldė storą aplanką ant lovos, nuėjo prie knygų lentynos ir atsivertė tritomę enciklopediją, kurią buvo gavusi keturioliktojo gimtadienio proga. Berklis… štai!

Berklis (Berkeley), Džordžas [1685-1753], anglų filosofas, Kloino vyskupas. Neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Jo nuomone, mūsų pojūčius sukelia Dievas. B. taip pat garsus abstrakčiųjų vaizdinių kritika. Svarbiausias veikalas “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo pagrindus” (1710).

Tikrai keista. Hildė stovėjo ir mąstė, po to vėl grįžo prie lovos ir aplanko.

Tuos paveikslus juk turėjo pakabinti jos tėvas. Ar, be vardų ir pavardžių panašumo, gali būti dar koks nors ryšys?

Berklis, vadinasi, yra filosofas, kuris neigė, kad už žmogaus sąmones egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Ko tik tie filosofai neprisigalvoja. Bet ne visada lengva tokius tvirtinimus paneigti. Sofijos pasauliui šis aprašymas tinka kuo puikiausiai. Jos “pojūčius” juk sukelia Hildės tėvas.

Galbūt skaitydama sužinos daugiau. Perskaičiusi, kad Sofija veidrodyje pamate mergaitę, kuri pamerkė abiem akimis, Hildė pakele galvą nuo aplanko ir nusijuokė. “Negana to, Sofijai atrodė, kad mergaite pamerkė jai. Tarsi norėdama pasakyti: “Aš matau tave, Sofija. Aš esu čia, kitoje veidrodžio pusėje”.

Trobelėje Sofija surado ir žalią piniginę – su pinigais ir pažymėjimu! Kaip ji ten galėjo patekti?

Nesąmonė! Valandėle Hildė tikrai patikėjo, kad Sofija rado jos piniginę. Bet po to pabandė įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti Sofijai. Juk viskas jai buvo nesuvokiama ir mįslinga.

Pirmą kartą Hildė užsigeidė susitikti su Sofija. Panoro kada nors su ja pasikalbėti apie tai, kaip viskas susiję.

Bet dabar Sofija turėjo sprukti iš trobelės, kol jos neužklupo nusikaltimo vietoje. Valtis, suprantama, plūduriavo viduty ežero. Tėtis negalėjo jai nepriminti senojo nuotykio!

Hildė gurkštelėjo limonado ir atsikando sumuštinio su krevetėmis, skaitydama laišką apie “tvarkdarį” Aristotelį, kritikavusį Platono idėjų teoriją.

Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas “padvigubina” daiktų skaičių.

Hildė tikrai nežinojo, kad žaidimą apie “augalų, gyvūnų ir mineralų pasauli” išrado Aristotelis.

Taigi Aristotelis norėjo iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius.

Perskaičiusi apie Aristotelio požiūrį į moteris, Hildė nusivylė ir labai pasipiktino. Kad toks gabus filosofas galėtų būti visiškas idiotas!

Sofiją Aristotelis įkvėpė susitvarkyti savo “mergautinį kambarėlį”. Ir ten -tarp visos betvarkės ji surado baltą kojinaitę, kuri prieš mėnesį garuote išgaravo iš Hildės spintos! Sofija susegė visus lapus, gautus iš Alberto, į segtuvą. “Buvo jau daugiau kaip penkiasdešimt puslapių”. Hildė buvo priskaičiusi iki 278-ojo puslapio, tačiau, be filosofinių Alberto Knokso laiškų, ji dar turėjo visą Sofijos istoriją.

Kitas skyrius vadinosi “Helenizmas”. Pačioje skyriaus pradžioje Sofija surado atviruką su JT džipu. Ten buvo atspausta “JT batalionas” ir birželio penkioliktosios data. Dar vienas “atvirukas” Hildei, kurį tėtis įlipdė į pasakojimą, užuot atsiuntęs paštu:

Miela Hilde! Tikiuosi, jog tebešventi savo penkioliktąjį gimtadienį. O gal šventė jau pasibaigė? Tiesą sakant, ne taip svarbu, kiek laiko džiaugsies dovana. Tačiau, galima sakyti, jos užteks visam gyvenimui. Taigi dar kartą sveikinu. Dabar turbūt supratai, kodėl atvirukas siunčiu Sofijai. Esu tikras, kad Sofija tau juos perduos.

P.S. Mama sakė, kad pametei piniginę. 150 kronų nuostolį žadu padengti. Naują mokinio pažymėjimą, manau, gausi mokykloje prieš mokslo metų pabaigą. Su širdingais linkėjimais, Tėtis.

Visai neblogai: ji praturtėjo 150 kronų. Turbūt jis nemano, kad užteks savos gamybos dovanos.

Pasirodo, kad birželio 15-ają ir Sofijai sueina penkiolika metų. Bet jos kalendorius pasistūmėjo tik iki gegužės pirmosios pusės. Turbūt tėtis tada ir parašė šį skyrių, taigi “gimtadieniniame atviruke” Hildei nurodė išankstinę datą.

Bet vargšė Sofija! Dabar ji bėga prie maisto parduotuvės susitikti su Joruna:

Kas toji Hilde? Kaip jos tėtis gali būti bemaž tikras, kad Sofija suras Hildę? Ir šiaip kokia prasmė siųsti atvirukus Sofijai, užuot siuntus juos dukrai?

Skaitydama apie Plotiną, ir Hildė pajuto, kaip pakimba ore.

Sakau, kad visur aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliškę, pakylančią nuo šakos,- arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija.

Tai buvo labiausiai pribloškianti mintis iš visų ligi šiol perskaitytų. Bet kartu ir pati paprasčiausia: viskas yra viena, o tas “vienis” yra dieviškoji misterija, kurios dalimi esam kiekvienas iš mūsų.

“Ir nebūtina tuo tikėti,- pagalvojo Hildė.- Kiekvienas gali pats nuspręsti, kokią prasmę suteikti žodžiui dieviškas”.

Hildė skubiai atsivertė kitą skyrių. Nakčia į gegužės 17-ąją Sofija su Joruna išsiruošė žygin su palapinėmis. Po to jiedvi nuėjo į Majoro trobelę…

Perskaičiusi vos kelis puslapius, Hildė susijaudinusi šoko iš lovos ir neišleisdama iš rankų aplanko ėmė vaikščioti po kambarį.

Tokio įžūlumo dar nebuvo regėjusi! Čia, mažytėje miško trobelėje, tėtis abiem mergaitėm paliko visų atvirukų, kurias jis išsiuntė Hildei pirmojoje gegužės pusėje, kopijas. O šios buvo tikros. Tokius tėčio laiškus Hildė perskaitydavo ir du, ir tris kartus. Ji atpažino kiekvieną žodį.

Miela Hilde! Aš vos nesprogstu nuo visų paslapčių, susijusių su tavo gimtadieniu, tad keletą kartų per dieną turiu save tramdyti, kad nepaskambinčiau ir visko nepapasakočiau. Kažkas vis auga ir auga. O tu juk žinai: kai kas nors nuolatos didėja, darosi vis sunkiau laikyti tai savyje…

Sofija gavo naują filosofinį laišką nuo Alberto. Jame buvo kalbama apie žydus, graikus ir dvi kultūrines sanklodas. Hildė džiaugėsi galėdama apžvelgti istoriją tarsi iš paukščio skrydžio. Nieko panašaus jie nesimokė mokykloje. Ten buvo vien smulkmenos ir nieko daugiau. Laiške tėtis jai leido kur kas plačiau suprasti Jėzų ir krikščionybę.

Jai patiko Gėtės žodžiai: “Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”.

Kito skyriaus pradžioje prie Sofijos virtuvės lango prilipo kartono gabalėlis. Suprantama, tai buvo dar vienas sveikinimas Hildei.

Miela Hilde! Nežinau, ar tuomet, kai skaitysi šį atviruką, tebešvęsi savo gimtadienį. Norėčiau tuo tikėti, bent viliuosi, kad dar nepraėjo pernelyg daug dienų. Kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina ir mums. Namo parvažiuosiu Joninių išvakarėse. Tuomet ilgai sėdėsim sodo sūpuoklėse ir kartu žiūrėsim į jūrą, Hilde. Turim daug ką viens kitam papasakoti…

Tuomet Albertas paskambino Sofijai, ir ji pirmą kartą išgirdo jo balsą.

– Galima pamanyti, jog kalbi apie karą?

– Tai greičiau dvasinė kova. Turime sužadinti Hildės susidomėjimą ir patraukti ją savo pusėn, kol jos tėtis grįš namo į Lilesandą.

Galiausiai Sofija senoje XII amžiaus mūrinėje bažnyčioje susitiko su Albertu Knoksu, persirengusiu viduramžių vienuolio rūbais.

Tiesa, bažnyčia. Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po pirmos… Ji visiškai pamiršo laiką.

Gal nieko baisaus, kad nenueis į bažnyčią per savo gimtadienį. Hildė šiek tiek buvo ir nepatenkinta. Juk šitaip prarado daugybę sveikinimų. Kita vertus, jų ir taip per akis.

Netrukus Hildei, šiaip ar taip, teks išklausyti ilgą pamokslą. Albertas nesunkiai įsijaučia į pamokslininko vaidmenį.

Perskaičiusi apie Sophią, kuri rodėsi Hildegardai vizijose, Hildė vėl turėjo griebtis enciklopedijos. Bet nieko nerado nei apie Sophią, nei apie Hildegardą. Visada šitaip. Kai tik kalbama apie moteris arba ką nors moteriška, enciklopedijoje tuščia kaip Mėnulio krateryje. Negi enciklopediją cenzūravo kokia nors vyrų draugija?

Hildegarda fon Bingen buvo pamokslininkė, rašytoja, gydytoja, botanike ir gamtotyrininke. Jos vardas simbolizuoja, “kad viduramžiais praktiškiausios – ir mokslingiausios – buvo moterys”. Bet enciklopedijoje apie ją – nė pusės žodžio. Gėda!

Hildė niekada anksčiau nebuvo girdėjusi, kad Dievas turėtų “moteriškąją pusę” arba “motinišką prigimtį”. Vadinasi, tai – Sophią, bet ir jai buvo pagailėta spaustuvinių dažų.

Artimiausias žodis, kurį Hildė surado enciklopedijoje, buvo bažnyčia Konstantinopolyje, “Hagia Sofia”. Tai reiškia “šventoji išmintis”. Viena sostinė ir daugybė karalienių buvo pavadintos “išminties” vardu. Bet enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta apie tai, kad ji buvo moteris. Argi tai – ne cenzūra?

O šiaip teisybė, kad Hildei rodosi Sofija. Hildei visą laika atrodė, kad prieš save mato mergaitę juodais plaukais…

Kai Sofija, beveik visą naktį praleidusi Marijos bažnyčioje, parėjo namo, ji atsistojo priešais žalvarinį veidrodį, kurį parsinešė iš trobelės miške.

Ji aiškiai matė savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai “lygūs plaukai”. Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas.

Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo.

Kiek kartų pati Hildė štai šitaip stovėjo prieš veidrodį, tarsi ieškodama jame kito žmogaus atvaizdo? Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti? Ir ar ne tamsiaplaukę moterį ji norėdavo išvysti? Prosenelė juk nusipirko veidrodį iš čigonės…

Hildė pajuto, kaip virpa rankos, laikančios storąjį aplanką. Ji buvo įsitikinusi, kad Sofija iš tiesų yra kažkur viduje, “kitoje pusėje”.

Dabar Sofija susapnavo Hildę ir Bjerkelį. Hildė jos nei girdėjo, nei matė, bet tada – taip, tada ant lieptelio krašto Sofija surado Hildės auksinį kryželį. Ir tas pats kryželis su Hildės inicialais gulėjo Sofijos lovoje, jai pabudus!

Hildei reikėjo pagalvoti. Negi ji dar ir auksinį kryželį pametė? Hildė nuėjo prie komodos ir susirado papuošalų skrynelę. Auksinis kryželis, kurį per krikštynas padovanojo močiutė, buvo dingęs!

Vadinas, ji tikrai pradangino papuošalą. Še tau! Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti, kai ji net pati nežino?

Ir dar: Sofija, matyt, susapnavo, kad iš Libano grįžo Hildės tėtis. Bet iki to laiko dar visa savaitė. Ar Sofijos sapnas pranašiškas? Ar tėtis norėjo pasakyti, kad grįžęs namie ras ir Sofiją? Jis rašė, kad Hildė įsigis naują draugę…

Nepaprastai ryškioje, bet ir neapsakomai trumpoje vizijoje Hildė aiškiai suvokė, kad Sofija yra šis tas daugiau nei popierius ir dažai. Ji tikra.