Posakiai ir strėlės

1

Dykinėjimas yra visokios psichologijos šaltinis. Kaip? O jei psichologija – našta?

2

Net drąsiausias iš mūsų tik labai retai turi pakankamai drąsos tam, ką jis iš tikrųjų ž i n o…

3

Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu – f i l o s o f u…

4

„Kiekviena tiesa yra paprasta.” – Ar tai nėra dvigubas melas?

5

Aš noriu – kartą visiems laikams, – daug ko n e ž i n o t i. – Išmintis nustato ir pažinimo ribas.

6

Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo…

7

Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida?

8

Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina.

9

Padėk pats sau: tada tau padės kiekvienas. Artimo meilės principas.

10

Jei nebūtų bijomasi savo veiksmų! Jeigu jie nebūtų paliekami likimo valiai! – Sąžinės priekaištai yra nepadorus dalykas.

11

Ar a s i l a s gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. Filosofo atvejis.

12

Jei gyvenimas turi savo k o d ė l, tada galima susitarti beveik su kiekvienu k a i p.- Žmogus n e s i e k i a laimės; tai daro tik anglas.

13

Vyras sutvėrė moterį – tačiau iš ko? Iš savo Dievo – savo „idealo”- šonkaulio…

14

Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok n u l i ų!

15

Pomirtiniai žmonės – pavyzdžiui, aš – bus blogiau suprasti negu amžininkai, bet geriau i š g i r s t i. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti – i š č i a mūsų autoritetas…

16

T a r p m o t e r ų. – „Tiesa? Ak, jūs nežinote, kas yra tiesa! Ar ji nėra pasikėsinimas į visą mūsų pudeurs? 2 ”

17

Menininko, kurį aš myliu, poreikiai kuklūs: iš tikrųjų jis trokšta tik dviejų dalykų: savo duonos kąsnio ir savo meno, – panem et Circen 3 …

18

Kas į daiktus neįdeda savo valios, tas jiems suteikia bent jau p r a s m ę; vadinasi, jis tiki, kad juose jau yra valia („tikėjimo” principas).

19

Kaip? Jūs pasirinkote dorybę ir atgailą ir kartu dairotės neabejotinų dalykų naudos? – Tačiau kartu su dorybe a t m e t a m a ir „nauda”… (vienam antisemitui, stovinčiam prie durų).

20

Tobula moteris su literatūra elgiasi taip pat kaip ir su maža nuodėme: paviršutiniškai, prabėgom, apsidairydama, ar kas nors tai pastebi ir k a d tai kas nors pastebi…

21

Atsidurti tokioje padėtyje, kai neįmanoma turėti tariamų dorybių, kai priešingai, esi kaip lyno šokėjas ant savo lyno: arba nukrenti, arba išsilaikai – arba jo apskritai vengi…

22

„Pikti žmonės nedainuoja.” – Tad kodėl dainuoja rusai?

23

„Vokiečių dvasia”: jau aštuoniolika metų contradictio in adjecto 4 .

24

Ieškant pradmenų tampama vėžiu. Istorikas žvelgia atgal; galiausiai ir t i k i jis atžagariai.

25

Pasitenkinimas savaime saugo nuo peršalimo. Ar moteris, žinanti, kad ji gerai apsirengusi, yra kada nors peršalusi? – Net tarus, kad ji buvo apsirengusi labai lengvai.

26

Aš nepasitikiu visais sistematikais ir traukiuosi jiems iš kelio. Valia sistemai yra sąžiningumo stoka.

27

Moteris laikoma gilia – kodėl? Kadangi negalima apčiuopti jos pagrindo. Moteris nėra net lėkšta.

28

Jei moteris turi vyriškų dorybių, nuo jos reikia bėgti. O jeigu ji neturi jokių vyriškų dorybių, tada ji pati pabėga,

29

„Kaip skaudžiai kadaise kandžiojosi sąžinė! Kokius gerus dantis ji turėjo! – O šiandien? Ko jai trūksta?” – Dantisto klausimas.

30

Skuboti žingsniai retai žengiami tik vieną kartą. Paskubėjus pirmą sykį, visada padaroma per daug. Kaip tik todėl paprastai paskubama antrąsyk – ir tada padaroma per mažai…

31

Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: n u s i ž e m i n i m a s.

32

Egzistuoja neapykanta melui ir apgaulei, kylanti iš jautrios savigarbos; egzistuoja ir neapykanta, kylanti iš bailumo, nes melas yra d r a u d ž i a m a s dieviškojo įsakymo. Per bailus, kad meluotų…

33

Kaip mažai reikia laimei! Dūdmaišio garsų.- Be muzikos gyvenimas būtų klaida. Vokietis mano, kad pats Dievas dainuoja.

34

On ne peut penser et ecrire qu'assis 5 (G. Flaubert).- Štai ir pagavau tave, nihiliste! Kaip tik sėslumas yra n u s i ž e n g i m a s šventajai dvasiai. Tik i š v a i k š č i o t o s mintys vertingos.

35

Esti atvejų, kai mes būname tarsi arkliai – mes, psichologai. Ir pradedame nerimauti: prieš save matome savo šešėlį ir sutrinkame. Kad apskritai matytų, psichologas neturi matyti s a v ę s.

36

Ar mes, imoralistai, k e n k i a m e dorybei? – Taip pat menkai, kaip anarchistai kunigaikščiams. Tik po to, kai į juos šaunama, jie vėl tvirtai sėdi savo soste. Moralas: r e i k i a š a u t i į m o r a l ę.

37

Tu bėgi p r i e k y j e? – Ar darai tai kaip piemuo, ar kaip išimtis? Trečias atvejis būtų pats bėglys… P i r m a s klausimas sąžinei.

38

Ar esi tikras, ar tik aktorius? Ar atstovas, ar tai, kas atstovaujama? – Galiausiai esi tik dirbtinis aktorius… A n t r a s klausimas sąžinei.

39

K a l b a a p v i l t a s i s. – Ieškojau didžių žmonių, o visur radau tik jų idealo b e ž d ž i o n e s.

40

Ar esi tas, kuris stebi, ar kuris dalyvauja? – Ar tas, kurs nusisuka, praeina pro šalį?.. T r e č i a s klausimas sąžinei.

41

Ar nori eiti kartu, ar pirmas; ar eiti pats vienas?.. Reikia žinoti, k o norima ir k a d norima. – K e t v i r t a s klausimas sąžinei.

42

Tai buvo mano pakopos, aš jomis užlipau,- todėl turiu pakilti virš jų. O jūs manėte, kad aš norėjau atsisėsti ant jų ir nurimti…

43

Kas iš to, kad a š teisus! Aš net per daug teisus.- Ir tas, kuris šiandien juokiasi geriausiai, juokiasi paskutinį kartą.

44

Mano laimės formulė: vienas Taip, vienas Ne, tiesi linija, vienas t i k s l a s…

2 – drovumą, skaistumą (pranc.).
3 – duonos ir Kirkės (lot.). Parodijuojamas romėnų liaudies šūkis „Panem et circenses” („Duonos ir reginių”).
4 – prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.).
5 – Galvoti ir rašyti galima tik sėdint (pranc.).