Šunys

Šunų veislės: Airių terjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus. Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo. Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

Čiau-čiau

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras - šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse "po žeme" (urvuose), "ant žemės" (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

Škotų terjeras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

Šunys irgi turės pasus

pagal
Šunys irgi turės pasus
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuva žengia Europos link. Netrukus tapsime Europos Sąjungos nariais, turėsime laikytis atitinkamų etikos, verslo, teisės taisyklių. Tai didelis pokytis įvairiose gyvenimo srityse. Tą pokytį turės pajusti netgi mūsų mažieji draugai – augintiniai. Europos Sąjungos šalyse įteisintas šunų identifikavimas mikroschemomis. Kiekvienam šuneliui yra įskiepijama mikroschema su tam tikru identifikacijos kodu. Pagal tą kodą vėliau galima sužinoti apie šuns kilmę, atliktus skiepus, savininką ir kt. Kaip gi tai veikia? Visų pirma, sukuriama šalies naminių gyvūnų duomenų bazė. Į ją registruojami visi šalies augintiniai – nurodoma gyvūno kilmė, veislė, šeimininkas. Vėliau informacija nuolat pildoma naujais duomenimis – apie šuns skiepus, galimą savininko pasikeitimą ir kt.

Kaukazo aviganis

pagal
Kaukazo aviganis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai. Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos - arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka - tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.

Senbernaras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes.

Keturkojis ginklas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lietuvos tarnybinė kinologija išgyvena pakilimą. Šiuo metu Kaune specialiai apmokyti šunys kartu su Krašto apsaugos ir kriminalinės policijos bei I vidaus pulko kinologais vyksta ieškoti nusikaltėlių, padeda kalinių konvojams, dalyvauja atliekant kitas užduotis. Kiekvienais metais, siekiant patikrinti tarnybinių šunų pasirengimą, Vidaus reikalų ministerija organizuoja Kinologų daugiakovės varžybas, kurių metu išaiškinami patys stipriausi ir ištvermingiausi tarnybiniai keturkojai. Pasak I vidaus pulko instruktoriaus, šunų dresavimo mokyklos "Nuaras" vadovo Vytauto Gustaičio, dabar nė vienoje rimtesnėje policijos operacijoje būtų neįmanoma išsiversti be kinologų. Jie reikalingi ir pagal kvapus ieškant nusikaltėlio patalpoje ar lauke, ir lydint kalinius traukiniais iš vieno miesto į kitą, ir saugant Lietuvos sieną, ir dirbant kituose objektuose.

Šuns pratinimas prie vardo

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šuns vardas - garsinis signalas dėmesiui atkreipti. Vardas parenkamas trumpas, skambus. Paprastai šuo prie vardo pratinamas jaunas. Kartais, nežinant vardo, tenka pratinti ir suaugusį šunį. Pratinama taip: kaskart priėjus prie šuns 3-4 m atstumu, švelniai 2-3 kartus ištariamas jo vardas. Po to visai priartėjus duodamas skanėstas. Šuniui ėdant, vardas ištarimas dar 2-3 kartus. Po kelių dienų, kai šuo pradeda reaguoti šaukiamas vardu, vietoj maisto ar skanėstų paskatinamas paglostant ir ištariant "Geras!". Vėliau, šuniui pripratus prie vardo, jis skatinamas vis rečiau.

Anglų Buldogas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs - jaučių šunys). 1835 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija. Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas.

Socialiniai santykiai

pagal
Socialiniai santykiai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šuo – tai gaujos gyvūnas. Gauja vadiname šunų grupę, kurioje kiekvienas narys užima tam tikrą vietą. Gaujos instinktas labai stiprus, dėl to šuo jaučiasi blogai, kai jis vienišas. Šunų gaujoje yra griežta hierarchija: šuniukai yra pavaldūs vyresniems nariams, nes jie negali pasirūpinti maistu ir apsauga. Augdami jie stengiasi iškovoti vietą gaujos hierarchijoje. Kadangi gaujos centrinė figūra yra vadas, jauni, stiprūs šunys išbando vadą, norėdami patikrinti jo pranašumą. Pagaliau senasis vadas pasiduoda, o jaunesnis ir stipresnis varžovas užima jo vietą. Tas pats vyksta ir žmogaus, šuns savininko, ir šuns gaujoje. Savininkas yra vadas ir bendraudamas su šunimi juo ir turi būti. Jeigu to neįvyksta, tai jums vadovaus šuo. Bendraudamas su šunimi, žmogus niekada neturi nusileisti, nes šuo priims tai kaip silpnumą. Jeigu jūs nebaudžiate šuns, visada atsiminkite, kad, norėdamas užimti lyderio poziciją, šuo jūsų nepagailės. Kai šuo yra stambus ir piktas, tai gali būti net pavojinga.

Dresiruotojo ir šuns santykių užmezgimas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Geri dresiruotojo ir šuns savitarpio santykiai nusistovi jiems bendraujant. Dresiruotojas turi šunį kasdien valyti, šerti, girdyti, vesti pasivaikščioti. Kai šuo prie dresiruotojo pripras ir juo pasitikės, reikia pradėti jį dresiruoti. Jei dresiruotojui artinantis šuo džiaugsmingai loja, šokinėja, šiam priėjus glaudžiasi, nueinant žiūri įkandin, stengiasi sekti iš paskos, dresiruotojui pasislėpus ir pašaukus, ieško jo, pakėlus balsą, nebijo - vadinasi, šuns ir dresiruotojo santykiai geri.