Mistika

Mirusieji atsisveikina su gyvaisiais

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam... „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri...“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė...“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį...

Ginčai dėl paminklų užrašų

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Fredas Asteras buvo garsus šokėjas ir aktorius. Tačiau Astero kapas Čatvorto mieste (Kalifornija) primena mums tik apie viena: našlė liko viena. Jo antroji santuoka su Robin vyko 1980 metais, kai jam buvo 81-eri, o jai – 35-eri. Po to, kai jis mirė 1987 metais, ji užrašė ant antkapinio paminklo: „Fredas Asteras. Aš visada tave mylėsiu, mano brangusis. Ačiū tau“. Iš to galima daryti išvadą: jei norite, kad virš jūsų kapo būtų parašyta apie jus, reikėtų pareikšti savo norą. Kitaip tas, kuris bus atsakingas už užrašą, parašys kažką tokio „užteks kalbėti apie tave, geriau jau aš pasakysiu apie save“. Verta pagalvoti apie savo būsimą antkapinio paminklo užrašą dar ir todėl, kad mes įžengėme į aukštų technologijų ir naujų galimybių epochą. Šiandien į antkapio lentą galima įmontuoti aparatūrą, kuri atkurs mirusiojo garso įrašus, arba išgraviruoti lazerinius mirusiojo mėgstamų naminių gyvūnų ar jo automobilio atvaizdus. Naujos technologijos leidžia perkelti vaizdus iš nuotraukų ant paminklų, taip pat pavaizduoti daug ką – nuo mėgstamų mirusiojo dainų tekstų iki patiekalų paveikslėlių.

Castaneda "Tylos galios"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Netikslu būtų sakyti, kad kovotojas įvaldo šamanizmą, bėgant laikui; ką jis ilgainiui išmoksta, tai taupyti energiją. Ši energija įgalina jį valdyti energijos laukus, kurie šiaip jam būtų nepasiekiami. Šamanizmas yra žinojimo būsena, sugebėjimas naudotis energijos laukais, kurie nedalyvauja kasdieniniame mūsų gyvenime. Visatoje tvyro neišmatuojama, neapibrėžiama jėga, šamanų vadinama intencija. Absoliučiai viskas, kas egzistuoja kosmose, yra susiję su intencija jungiamaisiais ryšiais. Kovotojams rūpi išsiaiškinti, suprasti ir pasinaudoti tais ryšiais. Jiems labai svarbu apvalyti tuos ryšius nuo bukinančios kasdienio gyvenimo rūpesčių įtakos. Šiuo atžvilgiu šamanizmu galima vadinti jungties su intencija išgryninimo procedūrą. Šamanams gyvybiškai svarbi jų praeitis, tačiau ne asmeninė praeitis. jų praeitį sudaro anksčiau gyvenusių šamanų pasiekimai. Jie konsultuojasi su praeitimi, norėdami surasti atskaitos tašką. Iš tikrųjų tik šamanai ieško atskaitos taškų praeityje. Atskaitos taško nustatymas jiems reiškia galimybę tyrinėti intencija. Vidutinis žmogus taipogi gilinasi į praeitį. Tačiau jis tyrinėja asmeninę praeitį dėl asmeninių priežasčių. Jis lygina save su praeitimi, su savo asmenine praeitimi arba praėjusių laikų informacija, ieškodamas pateisinimo savo dabartiniam ar planuojamam elgesiui arba ieškodamas precedentų.

Hipnozė

pagal
2151235220
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną. Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tkie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro. Visko, kas tik prieštarauja žmogaus etninėms ir moralinėms normoms, jis nepriims ir būdamas užhipnotizuotas. Gali atsitikti net taip, kas jis pats nesąmoningai nutrauks hipnozės būseną. Kiekvienas priima tik tas įtaigas, kurias yra pasiruošęs priimti. Taigi kiekviena kito hipnotizuotojo atliekama hipnozė yra ir autohipnozė, tik šiuo atveju įtaigas pateikia kitas žmogus. Jei darysime prielaidą, jog mūsų tikrovė, kitaip sakant, tai, kaip mes žiūrime patys į save ir savo aplinką, prasideda mūsų mintyse, tai pasirodys, kad mes visą savo gyvenimą esame daugiau ar mažiau gilios hipnozės būsenoje.

Laumės

pagal
Laumės
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Laumės - yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Laumės ypač grėsmingos vyrams. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Didžioji Laumė buvusi stebuklingo grožio deivė, kuri gyvenusi debesyse, sėdėjusi mitologiniame dangaus centre. Ten po laumės akmeniu esantis ir gyvybės vanduo. Dievas Perkūnas ir deivė Laumė mitologijoje buvę sužieduotinių arba sutuoktinių pora. Kad Laumės turėjusios ryšį su Perkūnu, rodo tai, jog ketvirtadienis laikytas ir Laumių ir Perkūno diena. Iš pradžių laumės buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas buvo paukštė karvelis, kuris daug kur vadintas Laumės paukšte. Jos vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų, ant kurių iš jų išaugdavo laumių šluotos. Iš miško augalų dar su laumėmis susieti laumriešučiai, laumpaparčiai. Zoomorfiniu pavidalu jos vaizduojamos laukinėmis ožkomis, moterimis su raguotomis ožkos galvomis, didelėmis krūtimis, meškomis, katėmis, rudomis gauruotomis kalėmis, kumelėmis.

Kas yra Velnias?

pagal
Kas yra Velnias?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žodis „velnias“ apibūdina asmenį, kuris kalba piktą melą apie kitą asmenį. Žodis „šėtonas“ reiškia priešas, arba priešininkas. Šiais terminais apibūdintas didžiausias Dievo priešas. Iš pradžių jis buvo tobulas angelas danguje su Dievu. Tačiau vėliau jis per daug mąstė apie save ir panoro garbinimo, kuris teisėtai priklauso Dievui (Mato 4:8-10). Šis angelas, Šėtonas, kalbėjo su Ieva per gyvatę. Meluodamas jai, jis paskatino ją nepaklusti Dievui. Taip Šėtonas užpuolė tai, kas vadinama Dievo „suverenitetu“, — arba Aukščiausiojo padėtimi. Šėtonas iškėlė abejones, ar Dievas valdo tinkamai ir ar tai tikrai naudinga Jo pavaldiniams. Jis taip pat pareiškė abejojąs, ar koks nors žmogus išliks ištikimas Dievui. Taip elgdamasis, Šėtonas padarė save Dievo priešu. Todėl jį buvo pradėta vadinti Šėtonu Velniu (Pradžios 3:1-5; Jobo 1:8-11; Apreiškimas 12:9). Šėtonas stengiasi apgaule priversti žmones garbinti jį (2 Korintiečiams 11:3, 14). Vienas būdas, kaip jis klaidina žmones, yra neteisinga religija. Jeigu religija moko melo apie Dievą, ji iš tikrųjų padeda Šėtonui siekti savo tikslo (Jono 8:44). Žmonės, kurie yra klaidingų religijų nariai, galbūt nuoširdžiai tiki, jog garbina tikrąjį Dievą. Bet jie iš tikrųjų tarnauja Šėtonui. Jis yra „šio pasaulio dievaitis“ (2 Korintiečiams 4:4).

Jürgen Kuberski "Spiritizmas"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Spiritizmas, kuris būdingas daugeliui kultūrų bei tikėjimų, yra religingumo apraiška, kai ypatingais metodais užmezgamas ryšys su mirusiaisiais ir dvasiomis. Dažniausiai tai atlieka mediumas, kuris būdamas transo būsenoje tarpininkauja tarp pasaulio, žmogaus ir dvasių, leisdamas šioms veikti jo balsu, rankomis ir pan. Spiritizmo seansų metu mediumu paprastai būna visa grupė, kur "žinios iš anapus" priimamos per stalo, stiklinės, uždėtos ant pagrindo su raidėmis (planšetės), judėjimą arba beldimą. Jau keletą dešimtmečių ryšį su anapusinėmis būtybėmis bandoma užmegzti pasitelkiant magnetofoną, radiją arba televizorių. Vienas pagrindinių moderniojo spiritizmo pradininkų yra Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), regėjęs vizijas iš anapus ir papasakojęs apie savo pokalbius su angelais ir mirusiaisiais. Jis skleidė mokymą apie aukštesnį žmogaus išsivystymą kitame pasaulyje. Swedenborgo raštai susilaukė didelio dėmesio ir turėjo įtakos tokiems mąstytojams, kaip J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schellingas ir K. G. Jungas. Moderniojo spiritizmo atsiradimui ne mažiau svarbi buvo ir Alleno Kardeko "Dvasių knyga". Šiuo pseudonimu pasivadinęs prancūzų gydytojas Ipolitas L. D. Rivail (1804–1869) 1859 metais išleido iš anapus gautus susistemintus vieno spiritistų būrelio, kuriam penkerius metus pats priklausė, duomenis. Mesmerizmo1 idėjų paveiktas gydytojas per savo raštus tapo "kardekianizmo", vieno iš pagrindinių religinių judėjimų Brazilijoje, įkūrėju. Čia spiritizmas yra susijęs su tikėjimu reinkarnacija.

Aiškiaregė

pagal
Aiškiaregė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie Anykščiuose gyvenančią ir Anykščių poliklinikoje dirbančią akušerę Svietą Smertjevą sužinojau neatsitiktinai. Mane jau seniai domino informacija, kuri mus pasiekia per pranašus, aiškiaregius. Apie vieną tokią regėtoją iš Keturnaujienos – Anelę Matijošaitienę – esu susukęs filmą „APIE APREIŠKIMUS“. Vėliau sukurtame filme „Vilius Orvydas“ – prieš dešimt metų miręs žemaičių mistikas, skulptorius irgi kalba apie tai, kad jis girdi balsus iš aukščiau, kad bendrauja su atskrendančiomis iš Kosmoso kitų civilizacijų būtybėmis... Dabar kuriu filmą apie Anykščiuose gyvenančią Svietą, kuri besimaudydama Šventojoj kalbasi su undinėm, kuri, sugrįžus iš mirties pasaulio į šį, išsaugojo galimybę nesunkiai pereiti šią plonytę mus skiriančių pasaulių ribą... Kas tokie yra aiškiaregiai – ar tai pakrikusios psichikos žmonės, kaip mums KGB buvo įkalta sovietmečiu, ar tiesiog tai žmonės, regintys aukštesnę realybę, kurios mes nematome? Matyt, esama ir tokių, ir tokių... Tačiau tokie tekstai, kaip garsusis „Apreiškimas Jonui“ Biblijoje ar lietuvių poeto Oskaro Milašiaus apokaliptiniai regėjimai – tikinčiųjų žmonių pasaulyje vertinami kaip labai normalus reiškinys... Juk ir popiežius Jonas Paulius II neseniai važiavo į Fatimą Portugalijoj, padėkoti regėtojai Liucinai, kurios pranašystės perspėjo Šventąjį Tėvą ir apsaugojo ne tik jį, bet ir visą Pasaulį nuo ypač didelių sukrėtimų.

Gediminas KAJĖNAS "Septyni žingsniai ligi dangaus"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai išgirstame žodį „šamanas“mums prieš akis iškyla mažų mažiausiai keistas vaizdas: barškalais, kaulais, paukščių plunksnomis apsitaisęs necivilizuotas seniokas muša būgną ir kažką nerišliai rėkauja. Iš tiesų visa, ką jis daro, turi didelę reikšmę jam ir jo gentainiams. Pasak buriatų (prie Baikalo gyvenanti tauta), pirmąjį šamaną dievai atsiuntė žmonėms, kad apsaugotų juos nuo piktųjų dvasių paskleistų ligų ir mirties. Šamanas (Sibiro tautų žynys) – vienas svarbiausiu bendruomenės žmonių. Jis burtininkas, gydytojas, kuris nustato ligas, ieško dingusios ligonio dvasios, ją suranda ir sujungia su kūnu. Jis palydi mirusiojo dvasią į požemius, prašo dievų pagalbos per sausrą ar badą. Paprastai šamaną išrenka dvasios. Jis pateptasis, kuris geba „matyti“ (svarbūs sapnai bei vizijos). Paprastai naująjį šamaną rengia senasis žynys, kuris moko pažinti ligas ir subtiliai bendrauti su dvasiomis. Įšventinimas vyksta ekstazėje, kai naujasis šamanas patiria žiaurius dvasių puolimus ir išgyvena savo paties mirtį. Dvasios jam atveria savo pasaulius ir suteikia galių. Kai šamanas atgaivinamas, jis jau aiškiai regintis žmogus, kuris geba suvokti pasaulį ir išgyventi kitų kančias kaip savo paties.

Vaiduokliai, raganos ir Šventasis raštas...

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Deja, deja - bėda viena nevaikšto. Štai nuo Panevėžio pavieto siaubingos žinios sklinda, baisiau už juodus žaibus drebindamos ne vieną nuolankią širdelę. Žinia, juk nuo žilos senovės žmonės statėsi malūnus javams sumalti, kviečio grūdui ragaišiams supikliavoti. Ir visi buvo susitaikę, kad visokie kaukai, naminukai ar balų velniūkščiai mėgo malūnuose gyventi. Tūnodavo kur kertėje prisiglaudę, jokių eibių nekrėtė: draugiškai sugyveno. Kartais ponaičiais pasirėdę į vakaruškas ateidavo. Kokiam nors vėlyvam praeiviui ar naktibaldai vietoje pypkės gaidžio koją išmainydavo ar po pelkę pavedžiodavo iki kaimo gaidžiai užgiedodavo ir nelabuosius išvaikydavo. O dabar va, pasiuto ar ką, kad kiaulystes krečia. Ir taip galvok, žmogau, ir anaip mįslyk, o kur tas Brisius pakavotas be bonkos nesuprasi. Išremontavo seną melnyčią, išgražino neregėtom spalvom, abrozdų visokiausių pripaišė. Žodžiu, karčiamą kaip reikiant parėdino. Prisižiūrėjo nelabieji striptizų, prisiuostė užjūrinių šamarliakų kvapų. Ne dyvai, kad ir pradėjo kvailioti: laiptais baladotis, su elektros lemputėmis žaisti. Matyt, nelabai jiems patinka tų smarvių garai, tai ir atidarinėja langus, šviežio oro įsileidžia.

Vampyrai

pagal
Vampyrai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vampyrai minimi daugelio pasaulio kultūrų kelių tūkstantmečių mituose. Ten minimų vampyrų įvairovė tikrai didelė: nuo raudonakių pabaisų su žaliais arba purpuriniais plaukais iš Kinijos iki graikiškųjų lamijų, kurių viršutinė kūno dalis yra moters, o apatinė - sparnuoto slibino; nuo kraujasiurbių lapių Japonijoje iki galvos su ją sekančiais viduriais Malaizijoje. Vis dėlto mums „pažįstamų“ vampyrų, nors ir iškreiptų per fantastikos prizmę, daugiausiai pasitaiko Rytų Europos mituose. Vampyrų mitai į Europą atklydo iš Tolimųjų Rytų: Kinijos, Tibeto ir Indijos. Juos atnešė karavanai, šilko keliu vykę į Viduržemio jūros baseiną. Mūsų supratimu, vampyrai – tai būtybės, neįsivaizduojamos be tokių dalykų, kaip kraujo siurbimas, prisikėlimas iš numirusiųjų, žmonių žudymas naktį, apsiaustai aukštais atlapais, pasivertimai šikšnosparniais ir t.t. Tačiau yra dalykų, kuriuos mūsų modernioji fantastika pamiršo. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad, padėjus ant tariamo vampyro kapo sorų arba aguonų sėklų, vampyras jas visą naktį skaičiuos ir nelies žmonių. Net ir Rytų Europos valstybių mituose sutinkama didelė vampyrų įvairovė.

Aiškiaregė tapo dvasių valios įkaite

pagal
Aiškiaregė tapo dvasių valios įkaite
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Rokiškio rajono Ilgalaukių kaimo gyventojas 64 metų Vidmantas Semėnas įsitikinęs, kad jei dabar būtų viduramžiai, jo žmona Nijolė degtų ant laužo kaip ragana. Tokios mintys vyrui į galvą ateina stebint, kaip sutuoktinė, įsitaisiusi prie virtuvės stalo ir uždegusi žvakę, pradeda bendrauti su mirusiųjų sielomis. Moteris ima pusstorį sąsiuvinį ir pieštuku pradeda rašyti tekstą, kurį, anot pačios N.Semėnienės, diktuoja su ja bendraujančios mirusiųjų sielos. "Neseniai jos man prisakė kreiptis į spaudą, kad galėtų visiems žmonėms pranešti – jei ir toliau gyvensime rūpindamiesi tik savo materialine gerove, žmonijos laukia krachas", – sakė N.Semėnienė. N.Semėnienė supranta, kad jos bendravimas su mirusiaisiais iš šalies gali atrodyti keistokai. "Kartais pati pagalvoju, kad gal kraustausi iš proto arba bent jau taip gali apie mane pagalvoti kiti. Tačiau nieko nebegaliu padaryti – jei nuo bendravimo su dvasiomis bandau išsisukti, pradeda baisiai spausti krūtinę, dusinti. Tas negerumas tęsiasi tol, kol paimu į rankas pieštuką ir atsiduodu bendravimui su to reikalaujančia siela", – pasakojo ilgalaukiškė.