Hipnozė

Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną.

Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tkie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro.

Visko, kas tik prieštarauja žmogaus etninėms ir moralinėms normoms, jis nepriims ir būdamas užhipnotizuotas. Gali atsitikti net taip, kas jis pats nesąmoningai nutrauks hipnozės būseną. Kiekvienas priima tik tas įtaigas, kurias yra pasiruošęs priimti. Taigi kiekviena kito hipnotizuotojo atliekama hipnozė yra ir autohipnozė, tik šiuo atveju įtaigas pateikia kitas žmogus.

Jei darysime prielaidą, jog mūsų tikrovė, kitaip sakant, tai, kaip mes žiūrime patys į save ir savo aplinką, prasideda mūsų mintyse, tai pasirodys, kad mes visą savo gyvenimą esame daugiau ar mažiau gilios hipnozės būsenoje. Mes savarankiškai neveikiame, o tik reaguojame į įvairiausias mūsų aplinkos įtaigas.

Tačiau priklausomybė nuo įtaigų, nuostatų ir pagrindinių poreikių susiaurina mūsų mąstymą. Kiekvienoje dabarties situacijoje mes sąmoningai ar nesąmoningai sutelkiame dėmesį į atitinkamas iš aplinkos ateinančias įvairiapuses įtaigas. Nuostatos ir praeities patirtys įtraukiamos į to, kas vyksta, vertinimą, ir viskas kartu nulemia mūsų reakciją, mūsų mintis, jausmus ir veiksmus.

Hipnozė yra gimininga miegui būsena tarp miego ir būdėjimo, kuri, priklausomai nuo hipnozės gylio, artimesnė tai miegui, tai budėjimui.

Mūsų smegenys visą laiką skleidžia bangas, kurių dažnis matuojamas hercais. Natūralaus miego metu jų dažnis būna mažesnis už aštuonis gercus (tai vadinamosios teta ir delta bangos). Nuo trylikos hercų jau prasideda smegenų veikla (beta bangos). Tarp aštuonių ir dvylikos hercų yra alfa bangų sritis – nei miegas, nei budėjimas,- būsena, kurios siekiama ir kuri pasiekiama hipnotizuojant.

Hipnozės būsenoje kūno frikcijos susilpnėja. Pulso dažnumas nuo normalių 60-80 tvinksnių per minutę sumažėja ligi maždaug 40. Sumažėja ir deguonies sunaudojimas bei kraujospūdis. Tačiau panašiai taip, kaip sumažėja fizinės funkcijos, suaktyvėja dvasinė veikla. Smarkiai padidėja imlumas įtaigai. Vadinasi hipnozės būsenoje žmogus itin imlus įtaigoms, ypač jei jos susijusios su vaizdiniais.

Hipnozės būsenai būdinga visų nervų ir raumenų, taigi ir viso kūno nuostabi ramybė ir atsipalaidavimas: tai pasireiškia daug smarkiau nei miegant. Tai nuostabus geros savijautos jausmas, kad nebėra jokių jaudinimų. Nepaisant to, kai kurios galvos smegenų žievės sritys išlieka aktyvios.

Išieka ir ryšys su hipnotizuojančiu terapeutu. Jei terapeutas pats nepanaikina hipnozės būsenos, tai po kurio laiko ji pereina į visai normalų miegą, o vėliau į normalų pabudimą.

Labai svarbus hipnozės požymis yra sąmonės lygio pažemėjimas. Tai reiškia, kad proto lygis – arba pavadinkime jį sąmonės lygiu nemiegant – dideliu mąstu yra išjungtas, kritiškumas apribotas. Tai atveria nuostabias galimybes apeiti sąmonės filtrus ir kreiptis tiesiai į pasąmonę.

Pasąmonė yra mūsų dvasinės psichinės srities ir visų mūsų kūno procesų valdymo centras. Pasąmonė budi visada, net naktį: kai mes miegame, ji sapnuose veikia toliau. Mūsų pasąmonėje kaupiasi visa patirtis.

O hipnozės būsena atveria tiesų kelią į pasąmonę ir tam tikromis įtaigomis galima pakoreguoti pačią pasąmonę. Darosi įmanoma pasiekti visų neteisingų nuostatų ir baimių šaknis ir jas pašalinti. Tikrąja ta žodžio prasme galima viską programuoti iš naujo.

Kartais gydymo metu daroma įtaiga, kuri gali būti realizuojama tik po hipnozės, taigi tik būdravimo būsenoje. Tokia vadinamoji posthipnozė paskatina pacientą būdravimo būsenoje daryti tokius dalykus, kurių jis šiaip jau niekada nepadarytų.

Hipnozės ir autohpnozės gilumas individualiai labai svyruoja. Dauguma žmonių pasiekia palyginti negilios hipnozės būseną, bet yra ir tokių, kurie gali pasiekti ir labai gilią hipnozę, kurią lydi fizinė, psichinė ir dvasinė apatija. Tada labai susiaurėja galimybės ne tik pačiam daryti įtaką sau, bet susilpnėja ir kito žmogaus daromai hipnozei reikalingas ryšys tarp palyginti sąmoningo minčių valdymo ir pasąmonės aruoduose esančių minčių ir jausmų.

Tačiau hipnozės gylis nėra pats svarbiausias dalykas. Visada pakanka vidutinio gylio hipnozės. Svarbiausia priversti veikti sąmonę ir pasąmonę viena linkme, nes tik tada galima bus pasiekti didžiausią norimą rezultatą.
Kur hipnozė gali padėti?

Susidūrus su problemomis kai žmogus savo protu ir savo valia galėtų šio to pasiekti, bet kita jo pusė vis sužlugdo tas galimybes, gali pagelbėti hipnozė, pavyzdžiui, kai kamuoja nervingumas, vidinis nerimas, stresas ar nemiga.

Hipnozės būsenoje galima pasiekti ramybę ir atsipalaiduoti. Tada hipnozę galima panaudoti esant priklausomybei nuo alkoholio, nikotino, narkotikų ir panašiai. Nikotino ir alkoholio problemas hipnozės pagalba galima paveikti palyginti garantuotai. Aišku, jei pacientas liks pasyvus jis negalės atsikratyti savo ydų. Liguisto potraukio gydymas yra visada susijęs su atitinkamu noru.

Hipnozė padeda atsikratyti baimių, depresijų, menkavertiškumo jausmo ir kai trūksta gyvenimo džiaugsmo. Kalbos sutrikimų, varžymosi, raudonavimo, netikrumo priežastys dažniausiai būna irgi psichinio pobūdžio.

Daugelis mokslininkų ir mokyklų įvairiai žiūri į hipnozę, bet visi pripažįsta jos teigiamą poveikį. Taigi tikrai reikia sutikti su gydomosiomis ir atpalaiduojančiomis hipnozės savybėmis.