Bučinio biografija II
Kaip ten nebūtų, bučinys – žmonijos bendraamžis. Jau pirmykščiai žmonės juo išreikšdavo ne vien seksualinį potraukį, bet ir įvairius kitus jausmus. Mažai kas žino, jog bučinio debiutas kine įvyko 1896 m. Amerikoje. Rodomas filmas pasakojo apie jaudinančiai tyrus dviejų pagyvenusių žmonių santykius, kurie po ilgų kalbų ir pasivaikščiojimų filmo pabaigoje išdrįso pasibučiuoti. Šalį, dar nežinojusią “seksualinės revoliucijos”, ištiko šokas. Buvo organizuota net “Kovos prieš bučinius lyga”, o keliose valstijose mėginta juos visai uždrausti. XX a. pradžioje Virdžinijos valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo sakoma: “Atsižvelgiant į tai, kad medikai pripažino bučinius kaip užkrečiamų ligų plitimo šaltinį ir kad draudimas bučiuotis turėtų sumažinti sergamumą tokiomis ligomis kaip džiova, difterija ir pan., Vyriausioji Virdžinijos valdyba nutaria: “Draudžiama bučiuoti bet kurį žmogų tiems, kurie neturi šeimos gydytojo pažymos, jog neserga jokia užkrečiama liga… Už šio nutarimo pažeidimą skiriama bauda nuo 1 iki 5 dolerių”. Dabar tas švelnus lūpų prisilietimas (tiesa, virtęs kandžiojimusi) – tai nekalčiausias iš viso to, ką aktoriai krečia ekrane. Medikai tvirtina, jog aistringas bučinys organizme sukelia teigiamą stresą ir veikia daug efektyviau už bet kokį narkotiką. Jo metu pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja žmogaus imunitetas, 60 įkvėpimų per minutę vietoj įprastų 20 labai naudingi plaučių ventiliacijai. Trijų minučių bučinys sudegina 12 kalorijų.