Bučinio biografija I
Senovėje kai kurios tautos (Naujosios Zelandijos, Indijos, Graikijos gyventojai, eskimai, japonai ir kt.) nieko nenutuokė apie bučinius. Istorija byloja, kad nei Homero, nei Heziodo – vieno iš pirmųjų senovės graikų poetų – herojai bučiuotis nemokėjo. Taigi Hektoras nebučiavo Andromachos atsisveikindamas su ja amžiams, o Odisėjas, po ilgų klajonių sugrįžęs pas Penelopę, taip pat apsiėjo be bučinių. Senovės egiptiečiai bučiuodamiesi nejautė jokio malonumo, net garsioji karalienė Kleopatra, garsėjusi meilės patirtimi, nė karto nesibučiavo su vyrais. Manote, jog šiandien nėra tokių vietų, kur bučinys būtų egzotika? Nukeliaukite į tolimąsias Fidži salas. Ten įsimylėjėliai savo ypatingus jausmus vienas kitam išreiškia energingu šnopavimu nosimi (panašiai daro įsiutęs bulius). O dar yra kraštų, kur “bučiuojasi” pūsdami vienas kitam į žandus ar pasitrindami nosimi. Japonijoje bučiavimasis ilgai buvo laikomas ne pačiu maloniausiu užsiėmimu. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tekančios saulės šalies cenzūra iš užsieninių filmų iškarpė 800 tūkstančių metrų kino juostos su kadrais, kuriuose buvo bučiuojamasi. Jei Senovės Indijoje niekas nežinojo ir nesuprato erotinės bučinio reikšmės, tai vėlesnio laikotarpio indų poemose aprašoma net 12 įvairių meilės bučinių būdų. “Meilės biblijoje” – “Kamasutroje” jos autorius indų išminčius Vatsiajanas Malinagas joje aprašęs net 30 bučinių sako, kad jis turi būti meilės suėjimo įžanga, pirmiausia suliejant lūpas. Šventasis raštas – ir tas mini 7.