10 000 straipsnių
"Sutartinėje dera kažkoks labai labai senoviškas mąstymas, kada gražumas buvo tarsi "sudaužti" skirtingus balsus. Visos sutartinės pasižymi labai tobula forma, ten tikrai galima visaip matematiškai skaičiuoti, dėlioti. Visa tai rodo tobulą struktūrą, tam tikrą dvinarystę. Čia vėlgi galimi visokiausi ryšiai su Rytų estetika: dvi šalimai esančios tonacijos tarsi sudaro priešpriešą viena kitai, tai galima jungti su ... Skaityti toliau
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, "motininėse" kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose "porojinės" būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi "paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje" (R. Jakobson).
Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius: Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga. ... Skaityti toliau
Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų Žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“. Žmogaus Gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti Gamta, klimatas stipriai įtakoja Žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia Gamtos ritmas: susipynę Gamtos ... Skaityti toliau
Tą naktį - iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena - visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame Vandens paviršiuje. Šitos Šventės - esminės indoeuropiečių Giminės Šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių Žemių ribų: ... Skaityti toliau
Aukštą protėvių Suvokimą ir dvasines Galias parodo lietuviškų Sodnų (sodų) kūrimo tradicija. Be abejonės, tai sakralią prasmę turintis mūsų Protėvių palikimas, kuris šiandien dar nėra pakankamai įvertintas, ištirtas ir žinomas. Sodnai yra nuostabus senovės Žmonių gilios dvasinės Pasaulio pajautos įrodymas, o taip pat – jų abstraktaus mąstymo demonstracija. Šios sakralios geometrinės formos (tradicinis Sodnas yra ... Skaityti toliau
Jei galėtume surasti, kad dauguma Lietuvių reiškiasi tomis pačiomis Dvasios galiomis, linksta į tas pačias Gyvenimo sritis; panašiai jas pergyvena, tai šitie daugumos bruožai jau tektų laikyti Lietuvių charakterio bruožais. Negalima betgi kalbėti apie Lietuvių charakterį kaip pastovią ir nuolatinę dvasinių bruožų visumą. Tiek asmens, tiek Tautos charakteris nėra ir negali būti visiškai statinis. Jis, ... Skaityti toliau
Keista, tačiau paprasta visų laikų Gyvenimo Išminties paslaptis: kiekvienas mažiausias nesavanaudiškas atsidavimas, kiekviena Atjauta, kiekviena Meilė Mus praturtina, o kiekviena pastanga įgyti nuosavybę ir Galią iš mūsų atima jėgas bei skurdina. Tai žinojo ir mokė indai, paskui išmintingieji graikai, dar vėliau Jėzus, o tada dar tūkstančiai Išminčių ir poetų, kurių Darbai pergyveno laiką, o jų ... Skaityti toliau
Medis kaip augalas yra paplitęs visame Pasaulyje, tad nenuostabu, kad daugelyje Tautų jis tampa universaliu simboliu paaiškinančiu universalių dalykų (pavyzdžiui, Pasaulio) struktūrą. Pasak Dundulienės (2008), Pasaulio (arba Gyvybės) Medžio įvaizdis susiformavo žalvario amžiuje (2100-500 m. pr. m. e.) ir „buvo svarbiausias veiksnys mitologinei [horizontalios ir vertikalios] erdvės sampratai formuotis“ (p. 15). Deja tikslių baltiškosios mitologijos ... Skaityti toliau
Vaikeli mano, tu palieki Tėvo Namus ir nuo šio pirmojo žingsnio prasideda naujas tavo Gyvenimo etapas, nuo šio momento tu gali pasakyti: „aš pradedu Gyvenimą“. Labai atidžiai įsiklausyk į žodį „Gyvenimas“ – tai ne tik Gyvenimo Darbas, kas yra visų gyvųjų priedermė, bet ir Gyvenimo menas – todėl reikia susimąstyti apie esminius jo tikslus ir ... Skaityti toliau
Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose užsimenama Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse Knygose. 1514 m. inventorinėje Knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo ... Skaityti toliau