Viskas apie Rasas: Skaistos, t.y. lietuviškumo Šventę
Tą naktį – iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena – visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame Vandens paviršiuje. Šitos Šventės – esminės indoeuropiečių Giminės Šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių Žemių ribų: šiaurėje ją švęsdavo ugro-finų kilmės Tautos – saamiai, lapiai, jau nekalbant apie suomius ir estus. Pietuose jos įtaka siekė net Alžyrą ir Mauritaniją – tiek, kiek čia buvo paplitusi žemdirbystė. O rytuose, Libano kalnuose vietiniai krikščionys – maronitai švenčia kubulją (plg. kupolė), kurios metu taip pat yra uždegami laužai [Himalajuose, Nepalo Valstybėje gyvena indoeuropietiškos kilmės tautelė nevarai, kurie irgi vasarinės saulėgrąžos laiku kuria laužus ir stato aukštą koloną (plg. kupolį, aukštą kartį su vainikais Rasoje). Tad Rasos “rytinės ribos” pasiekia net Himalajus.
RASA ir kitos metų Šventės
Prieš kalbant apie Rasos Šventę, reikia peržvelgti ir visas kitas, taip vadinamas kalendorines indoeuropiečių Šventes. Apie indoeuropiečių (toliau – ide) kalendorines Šventes prirašyta nemaža – nuo Dž. Frezerio iki struktūralistų; dar daugiau būta bandymų jas rūšiuoti. Skirstoma pagal metų laikus – bet jie visoje Europoje, nuo Atėnų iki Helsinkio, taip įvairuoja, kaip ir pačios Šventės. Bandoma rūšiuoti pagal žemdirbystės ciklą – sėja, pjūtis ir t.t.; pagal kulto objektus – surišta su Saulės garbinimu, su Ugnimi, Vandeniu ir t. t. Bet kadangi atremties taškai labai skirtingi, bendras Indoeuropos kalendorinių Švenčių vaizdas lieka chaotiškas ir neryškus. Matyt, reikalingi kiti, labiau visuotiniai ir sakralūs atskaitos taškai.
Pagal Kultūros kaip MEDŽIO provaizdį (Medis susideda iš žievės, brazdo, balanos, branduolinės medienos, šerdies; gyvybinės jėgos Medyje tarp žievės ir medienos padalintos santykiu 1:9; žievės – medienos priešprieša tolygu Logos’o – Ethos’o priešpriešai) Baltų Kultūra yra talpintina balanos srityje, t. y. nuolat gyvos, niekada nesumedėjančios, rasmingos medienos sluoksnyje, kuri, kaip ir O. Milašiaus Lietuva, “nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti”.
Pvz., ethos’iškoji arijų Indijos civilizacija šiuo atveju atsiduria sumedėjusios, branduolinės medienos srityje, simbolizuojančioje nekintamas ir vieninteles išliekančias Kultūros tikslingume etines vertybes; Baltų ir arijų Kultūrų santykis yra kaip Kultūros – civilizacijos (špengleriškąja prasme). Iš čia – Logos’o žievės kultūrų paskirtis yra formos pasaulis, esos — gyvosios medienos apsauga. Tuo pačiu Logos’o kultūros nepalieka išliekančių vertybių – Egipto piramidės, garo mašinos tėra negyva žievė, kuri nubyra, atlikusi savo paskirtį. Ethos’o kultūros yra etinių vertybių – turinčių nekintamą išliekamąją vertę – o taip pat Esos lopšys, talpykla bei šaltinis. Baltų Kultūros savitumą apsprendžia dar ir tai, kad ji, būdama balanos srityje, yra kartu ir ant vieno iš šerdies spindžių (kertančių visą medieną – kartais net iki žievės), reikalingų užtikrinti šerdies-žievės (senovės – dabarties) sąveiką. Tad Baltų Kultūra turi gyvą sąlytį su pačia Kultūros MEDŽIO šerdimi, t. y. archaika.
Stebint visą kalendorinių metų ciklą, išryškėja trys esminiai taškai, t. y. trys pagrindinės kalendorinės Šventės, kurių kiekviena yra apsupta antraeilių, daugiau ar mažiau kartojančių pagrindinės Šventės pasaulėžiūrinį motyvą. Šitos “palydovinės” Šventės yra išdėstytos daugmaž simetriškai apie pagrindinę, o minėtuosius tris Švenčių “sankaupos” taškus skiria palyginti tušti kalendoriaus tarpai.
Šie trys taškai – tai, visų pirma, RASA, vasarovydžio Šventė, užimanti, kaip vėliau matysime, centrinę vietą. Jos pagrindinė mintis yra prasidėjimas, naujos Gyvybės pradžia – Gamtos ir Žmogaus lygmeny, o kosmogoninėj plotmėj Rasa yra tvėrimo, Pasaulio sukūrimo Šventė. Augalo pasaulyje – tai aukščiausia branda ir kartu naujos Gyvybės pradžia (virš rugių lauko plūko žiedadulkių debesis – rugiai rasoja). Už keturių mėnesių – ILGĖS. Tai mirties, anapilio nuotaika – krenta lapai, augalas užmiega žiemos miegu, baigiasi jo gyvybinės veiklos laikotarpis (maždaug nuo lapkričio). Ir dar už keturių mėnesių – UŽGAVĖNĖS. Tai pavasaris, atbudimas, gimtis.
GIMTIS, TVĖRIMAS, MIRTIS. Ir vėl – nauja Gyvybė, branda – apvaisinimas, ir vėl – mirtis. Taip gyvena augalas, taip gyvena Žmogus, Medžio Brolis. Prasidėjimas vasarvidyje – už devynių mėnesių gandras (sterkavimo šventė – “palydovinė” Užgavėnėms) atneša naują Gyvybę. Ir vėl – Rasa, kupolė, gyvasties kupinoji.
RASA ir Skaista
Kodėl? Šitas faktas seniai trikdo ir stulbina tautotyrininkus. Kodėl orgialinių papročių, visoje Europoje šešėliu lydėjusių Jonines, nepavyksta aptikti Baltų Tautose? O žiūrėta buvo ir per “padidinamąjį stiklą” – paprastai, jei Bažnyčia šią negerovę būdavo išnaikinusi papročiuose, tai jos pėdsakai išlikdavo tautosakoje – atvirai arba dviprasmišku, paslėptu, “pasąmoniniu” pavidalu.
Tuo tarpu lietuviškoje Rasos Šventėje erotikos, palaidų papročių pėdsakų nėra. Dar daugiau – jų nėra nei tautosakoje, tyrinėtoje šiuo požiūriu skersai ir išilgai, struktūralistiškai ir ūkiškai. Lietuvoje nesusiduriame su tikro karnavalinio laisvumo, lytinio palaidumo papročiais bendrose liaudies Šventėse, tarp jų ir smagioje Rasos Šventėje. Tą patį galime pasakyti ir apie visą lietuviškąją tautosaką, ypatingai Dainas. Būtent jose atsispindinti aukšta Tautos Dora, subtili etinė Kultūra, o ne tik estetinė Dainų pusė nustebino pirmą kartą su lietuviška Daina susipažinusius vakariečius.
Šitas baltiškasis išskirtinumas – orgialinių švenčių nesą – svarbus ne tik tautotyrai, bet pasitarnauja ir svariu įrodymu pasaulėžiūriniuose ginčuose. Orgialinių švenčių nebuvimas bent vienoje Kultūroje griauna pačius froidistinės pasaulėžiūros pagrindus, kuri, kaip žinoma, žiūri į Žmogų kaip į buvusį gyvulį, erotomanišką beždžionę, valdomą alkio ir libido. Anot froidistų, šis lytinis potraukis, Kultūros pastangomis nustumtas į pasąmonės sritį, vistiek pasireiškia bent sapnuose ir yra pagrindinis neurozių šaltinis. Tad, labiau į praeitį einant, orgialinis pradas Šventėse turėtų stiprėti ir jokiu būdu libido negali išnykti be pėdsakų. Bet Baltų Kultūrai tas visiškai netinka: joje ne tik nebūta palaidumo bei ištvirkimo, bet ir nepavyksta aptikti “pergalėto” libido pėdsakų – nebent į tai žiūrėti kaip į neutralią gyvybinę energiją ir taikyti jai pačių froidistų siūlomą sublimacijos principą [Sublimacija – Froido siūlomas terminas erotinės energijos perkeitimo į dvasinę Kūrybą nusakymui (terminas pasiskolintas iš fizinės chemijos, kur juo nusakoma tiesioginis kieto kūno virtimas dujomis, aplenkiant skysčio fazę, plg. jodo garavimą)]. Froidas teisus tik šiuolaikinio didmiesčių Žmogaus – šitos liguistos, keistai rafinuotos būtybės – atžvilgiu. Tad gal paprasčiau ir logiškiau remtis prielaida, kad Žmogus niekada nebuvo gyvuliu; kad Adomas buvo sumanytas ir sutvertas tobulu, panašiu ad imaginem, Dievui, tik vėliau pirminės nuodėmės subjaurotu ir tebebjaurojamu.
Ta pačia proga, kalbant apie Baltų Kultūros ypatumus, reikia atsiriboti nuo paviršutinio ir parapijinio gyrimosi savim, kurio netrūko mūsų Kultūros atsigavimo laikotarpiu ir kurį galima suprasti ir pateisinti kaip atlygį už visus lietuviškos Sielos patirtus pažeminimus. Kaip Tauta nesame nei doresni, nei nedoresni už kitus – Tautos “dorybingumas” neišmatuojamas ir todėl nevertintinas. Atvirkščiai, gal esame daugiau už kitus praradę šitoje srityje – nes daugiau kraičio skrynioje turėjome. Patyrimu pagrįsta dalyko pusė nemaišytina su Kultūros Dvasia — būtent apie ją, Kultūros Dvasią, Tautos Sielą eina čia kalba, o ne apie jos padarytas nuodėmes. Doriškai pasimetusi, bet neišdavusi dorinės savimonės, verčiau pasirinkusi nuolatinę kaltės naštą, nei savęs pateisinimą iškreipiant, “išverčiant” etinę Sąžinę – tokia Tauta lieka gilios etinės Kultūros Tauta. Tauta, kuri, nors ir klupdama, niekada jokiomis aplinkybėmis nepasako blogiui “taip”, lieka ištikima gėriui – tik šitaip galima vertinti tautinio etoso taurumą. Šitokios Tautos etinė patirtis verta dėmesio ir objektyvios, bešališkos pagarbos; šitokia Tauta turi ir savigarbos teisę.
Žvelgiant kitu, žmonišku (o ne pažmonišku – anot Vydūno) žvilgsniu, kaip tik ir krenta į akis ryški prieštara tarp gausių apsivalymo, išsiskaistinimo Ugnimi ir Vandeniu papročių — Skaista yra pagrindinis ir persmelkiantis Joninių motyvas – ir to, kas seka paskui. Tame nėra paprasčiausios etinės logikos. Iš tiesų, kam visas tas maudymasis mėnesėtą naktį vėsioje upės sidabroje, jau nunešusioje pavasarines žiemos drumzles, tasai akies ir sielos ilsinimas amžiname ir pirmapradžiame judėjime – Ugnyje; tos Dainos, tas gilus Visatos svastijos įspaudas tavo Sieloje – jei paskui visa tai supurvinama ir prarandama? Tai negali būti
Tiesa, nes ne taip buvo sumanyta…
O sumanyta buvo štai kaip –
…užgesinsi Ugnį tyru šaltinio Vandeniu ir uždegsi naują Ugnį skaisčiu ir šventu būdu… [T. y. trinant medį į medį arba sumedėjusias vaistingo augalo šaknis]. Šita senoji indoeuropietiškoji RASOS, prasidėjimo skaistybėje, liturginė formulė buvo išpildyta iki galo, nesuteršiant, tik Baltų saloje. Tik čia, Aistijoje, buvo ir tebėra gyvas sakralinis šios Šventės lygmuo, kurio esminė idėja yra Skaista visoje šito švento Žodžio pilnatvėje — kaip pralaidumas dieviškajai Šviesai ne tik žmogiškame, vydijos plane, bet ir dyvijos Pasaulyje. Praradus jį, belieka profaninis lygmuo – vaisumo, derlumo Šventė, natūrali ir išmintinga, bet be Skaistos sakramento. Ir, galutinai išsigimusi, degradavusi bei supasaulėjusi, neatgaivinama sąlyčio su sacrum, ši šventė išvirsta savo priešybe grėsmingu, barbarišku ir gašliu vardu – JARILA. Nepakinta niekas, visa eiga lieka ta pati; tas pats maudymasis,- tiktai kitu tikslu, tie patys pasigūžinėjimai tamsoje – tiktai iš kur tas įkyrus gėdos, grasos ir chaoso maudulys? Kaip lengva peržengti šią virsmo ribą, koks trapus yra Sskaistos Pasaulis – yra pajutęs, turbūt, ne vienas ramuviečių, atgaivinusių, iš naujo prikėlusių gyventi šią Šventę.
Bet grįžkime į kasdienybę. Panagrinėkime, ką reiškia lietuviškasis Šventės pavadinimas, ką reiškia – RASA? Kaip jau buvo minėta, pats šis Žodis, turi sąsają su prasidėjimu, žydėjimu: rasoti – žydėti, plaukti (“rugiai dvi nedėlias rasoja, dvi nedėlias grūdas auga, dvi nedėlias noksta” – LKŽ). Tačiau, RASOS semantinė sklaida tuo nesibaigia. Atrodo, šis žodis – vienas tyriausių lietuviškam pasaulėvaizdy – yra sietinas su veiksmažodžiu rastis, t.y. sangražine “rasti” forma [T.y., su šaknimi “rad”. Gramatinis “rasos” ryšys su “rad-” nėra akivaizdus. Bet dar E. Frenkelis neatmetė galimo ryšio tarp “liet. rasti, latv. rast su latvių “rads” giminaitis ir pan., radit “gimdyti”, “sukurti”, “sutverti”, “sukelti” (žr. V. N. Toporov, Ob odnoi latyšsko-slavianskoi konstrukcii s učastijem Rad-, Balto-slavianskye issledovanija, 1982, p. 109). Baltų-slavų-sanskrito šaknies rad- viseto branduolys yra surištas su “vienu svarbiausių kosmologinių veiksnių — atradimu /…/ to, kas buvo paslėpta. Ši pagrindinė prasmė perkeliama į ontologinį lygį (pasireiškęs, tapęs, atsiradęs, sukurtas, pagimdytas /…/” (ten pat); plg. latv. rašanas — atsiradimas, kilimas, susidarymas]. LKŽ nurodo šias jo reikšmes, artimas rasos laukui: rastis – pradėti egzistuoti, susikurti, įsisteigti; kilti, susidaryti (“pradeda aušti – pradeda rasties diena” – klp.); imti dygti, augti (“ant dienų pradeda rastis žolelė” – Juš); gimti (“jau atsirado veršiukas, tuoj atsiras ir ėrukų” – Ig.). Visos šios reikšmės – nuo natūralių, gamtinių iki apibendrintų – atkartoja tą patį atsiradimo, naujo, nebūto dar susidarymo – žodžiu, prasidėjimo, pradžios, kilmės motyvą (plg. slavų rasty – augti, roslyi – augus ir kt.). Matyt, santykis tarp Rasa – rastis yra kaip tarp gaj/v/us – gautis (apie kurį jau buvo šnekėta); tik reikšmės atspalvis tarp Gajos ir Rasos kinta atsajumo kryptimi; tad rasa lyg būtų Gajos, gyvasties Dvasia, jos nuskaidrėjimo, dematerializacijos vaisius.
Į sudėtingesnį, metafizinį Rasos reikšmių lauką nurodo ir sanskrito tradicija. Pradžioje seka panašybės – 1. sultys (augalo) 2. skystis, Vanduo. Bet toliau prasideda “vedantiška” puokštė: 3. šerdis 4. esmė, Esa; Rasa yra poetinis pergyvenimas, emocija – dramos ir poezijos teorijoje priskaitoma 8-10 rasų; t.p. religinis jausmas (yra 5 rasos, sudarančios penkis pažinimo – bhakti – laiptelius). Į gilesnę, vedantišką lietuviškos Rasos sklaidą raktą teikia paslaptingas jos vedinys rasmė (latv. rasma), LKŽ aiškinamas kaip brandos, derlumo sinonimas (“rugių rasmė šiemet gera”; “jei alksnynai skaroti, tai miežiai bus rasmingi” – LKŽ). Bet mąstant apie Rasos ir rasmės santykį (Rasa kaip kraštutiniai atsajus rasmės vedinys; plg. Gėris – germė (lobis, turtas), atgrasa – grėsmė, pagaliau Esa – esmė; tuo pačiu rasmė, kaip Rasos, augijos Sielos, apraiška), peršasi mintis, ar nebus Rasa Gamtos Pasaulyje tuo, kuo Žmogui, jo “omeniui” yra Esa ir jos apraiška ethos’iškąja, į-kryptimi – esmė. Tad pasakyti, kad rugiai yra rasmingi būtų tas pat, kaip apie Žmogų,- kad jis yra esmingas, t.y. dvasingas. Ar nebus Rasa gyvasties, Gamtos Sielos įvaizdis?
Kaip tiksliai apsistota – RASA. Tai rausvųjų, sarkanųjų ryto žarų, aušros ašaros, vėliau pietų Saulėje pavirtusios lotyniškąja rosa – gėlių karaliene, kuriai tačiau toli iki Rasos subtilumo.
Kaip nuo čia netoli iki rakto į Čiurlionio slėpinį! Paparčio žiedą išvydusysis suprasdavęs gyvulių ir paukščių Kalbą; turįs Vydą suprasdavęs ką kalba Visata. Garsas – vaizdas; išgirsti – regėti. Nėra loginio ryšio tarp ilgas – lygus. Bet kas girdėjo vėją lygumose, tam nereikia aiškinti, tas suras lyriškai itin logišką ilgesio ir lygumos sąsają. Baltiškas regos organas yra ausis (ausis kaip esos organas; plg. gr. Ousia — būtis) – Čiurlionis ne “vaizdavo muziką”, bet regėjo klausa, o tai ir yra Vyda, vidinis regėjimas (t.y. regėjimas užsimerkus; plg. Žodžių “mistika, misterija” kilmę iš mycin (gr.) — “užsimerkti”). Garso ir vaizdo santykis Čiurlionio kūryboje (kai sakoma, kad nuo Čiurlionio paveikslų “sklinda tyli muzika”, tai mumyse šitai įvyksta ne todėl, kad juose yra “pavaizduotas garsas”. Įrašo plokštelė nėra “materializuota muzika”, nes muzikos negalima nei atvaizduoti, nei materializuoti — ją galima tik girdėti) yra kaip teksto ir melodijos mūsų Dainose. Čia jie – neatskiriami, esą Darnoje, kur vis tik – Žodis yra paskiau nei melodija, garsas, kuris yra causa sui (savęs priežastis).
RASA ir SAULĖ
Atskirai reikia aptarti Rasos santykį su astronominiais reiškiniais. Atrodo, kad “Saulės garbinimas”, astronominių reiškinių įtaka Rasos pasaulėjautai yra perdėta ir kvepia mitologijos suliteratūrinimu. “Per Jonines ypač buvo garbinama suasmeninta Saulė /…/. Saule Lietuvių buvo laikoma Šviesos Deivė, didžioji Dangaus Ugnis, Žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Žmonės ją labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas ir t. t.”. Tačiau paprotys leisti nuo kalno degančius ratus, statines, pateikiamas paprastai kaip Saulės garbinimo įrodymas, atrodo bus atėjęs iš germanų. Kaip matėme iš Rasos, Gavėnios ir Ilgių tyrinėjimo, Saulė ir aplamai astronominė dalyko pusė nei Švenčių pavadinimuose, nei semantikoje neatsispindi, ir yra greičiau nujaučiama kaip fonas, kuriame vyksta Šventės misterija, nei garbinimo objektas. Kupos motyvo Rasoje santykis su astronominiu reiškiniu – vasarine Saulės grąža – yra kaip esmės su forma, ritualu, kuriame pastarasis vaidina labiau antraeilį vaidmenį. Tačiau astronominė dalyko pusė yra svarbi kitu požiūriu.
Kaip žinome, mūsų geografinėje platumoje vasaros saulėgrąžos (solsticijos) taškas (birželio 22 d.) idealiai sutampa su augmenijos branda – pavadinkime tai “kupos tašku”. Kituose Europos kraštuose šitos datos išsiskiria. Sakysim, pietuose (Graikijoj, Italijoj) kupos taškas yra kovo – balandžio mėnesį (graikiškai anthesterion – žydėjimo mėnuo), o birželio pradžioje, kai kur ir gegužio gale jau nuimamas derlius. Tuo tarpu vasarinės Saulės solsticijos data yra pastovi visose geografinėse platumose. Kadangi, Šventę švenčiant, laikomasi astronominio taško – birželio 22 d., atsiranda tam tikros nedarnos tarp Šventės esmės ir jos formalaus taško. Todėl, atrodo, galima padaryti išvadą, kad ten, kur šitie taškai — astronominis ir kupos – sutampa, ten ir bus Rasos Gimtinė. Tokiu kraštu yra mūsų, Baltų, geografinė platuma – tai būtų dar vienas RASOS senoviškumo įrodymas (pietuose, Logos’o kraštuose, neišvengiama yra formaliojo pradmens persvara, todėl ten ir labiau pabrėžiama Saulės simbolika (plg. šv. Jono Krikštytojo epitetus graikų Joninėse: šv. Jonas Saulėgręžis (Granna Diotropis); Kipre – “Šviesnešis”). Pas mus, atvirkščiai, turėtų vyrauti esmės, kupos motyvas; tačiau Darna tarp formaliosios, astronominės pusės ir esmės yra išlaikoma).
Rasa yra centrinė ir svarbiausia indoeuropiečių genties Šventė, metų vainikas. Lietuviškoji, baltiškoji Rasa, kaip ir Lietuvių Kalba, vienintelė iš visų ide Tautų yra išsaugojusi – iki pat mūsų dienų – Skaistą. Išvirkščia ir nuskurdinta, Europoje ji gyva vien kaip apeiga.
Vidinį Rasos gajumą lietuviškoje mentoje rodo tai, kad ši Šventė mūsų laikais yra naujai atgimusi. Galima nurodyti ir tikslią datą, ir vietą – 1967 m. Kernavę. Ir krikštatėvius – Vilniaus kraštotyrininkus, ramuviečius. Dar galima drąsiai teigti, kad šitokiu pavidalu – kaip šviesuomenės Šventė – niekur kitur Europoje ji nėra švenčiama. Ir šitai įvyko gaivališkai, nepaisant nepalankių, kartais atvirai priešiškų aplinkybių. Rasos atgimimas tebesitęsia, su pakilimais ir nuopuoliais, įgyjant naujų, netikėtų bruožų, bet išlaikant ištikimybę esmei. Prie jos, mūsų Rasos, nelimpa niekas nešvaraus ar profaniško. Jau galima teigti, kad praeitas tas pavojingas kritinis taškas, kai sprendėsi – ar gyvuos, ar nepabos ši Šventė, ar ji tėra tik dirbtinis senovės gaivinimas, inteligentiška mada. Iš naujų jos bruožų daugiausiai vilties teikiantis yra jos “ėjimas į liaudį”. Juk taip natūralu, kai mergaitės vainikas, išskaistintas prie altoriaus, sakramento švytėjime, nuplaukia ramiu upės vingiu kaip maža Vilties švieselė.
RASA ir grėsmė
Meilėje esti grasa (“V liubvi estj strach” N. Berdiajev)
Upe nuplaukia ir dingsta už vingio, nežinomybėn, vainikų su žvakelėmis procesija. Laužų gaisai apgaubia ir atskiria nuo tamsos mažą Šventės ramuvą. Šviesu ir gera; pritilusios Dainos tylą sutrikdo tik spragsėdamos žiežirbos ar neramus naktinio paukščio klyktelėjimas – iš ten, anapus, iš tamsios Miško sienos…
Grėsmė. Pastoviai stiprėjantis grėsmės, blogio tirštėjimo sandas eina per visą Šventės turinį, pasiekdamas savo viršūnę paparčio žiedo šventenybėje. Pirmieji grėsmės ženklai pasirodo dar Šventės įžangoje. Atrodo, kad grasa užgimsta kartu su Skaistos motyvu, ir abu jie eina lygia greta ir vis stiprėdami, kad lemtingai susiremtų Šventės kulminacijoje, paparčio pražydėjimo akimirką. Dar Joninių išvakarėse gyvuliai suvaromi į tvartus, kad jų nenužiūrėtų negera akis, virš staktos prikalama šventų žolynų puokštė apsaugai nuo piktų jėgų, gyvuliai šlakstomi švęstu vandeniu. Bet pats piktų jėgų siautėjimas įvyksta prieš pražystant paparčiui.
Grėsmės motyvas nuskamba kaip prieštara “apoloniškai” šviesiame, prakilniame Šventės chore. Ir tai vyksta šviesiausią metų dieną, kai “ramiai teka upės, džiugindamos pievas, ir žuvys žaidžia Saulės mirgėjime, Medžiai puošniais žiedais apsirėdo” (Efremas Sirietis, Apie mirusiųjų prisikėlimą). Svarbiausia, kad grėsmės motyvas atrodo bepriežastinis, niekieno nesukeltas, logiškai nepagrįstas; todėl jis yra nesuprantamas ir tuo grėsmingesnis. Bandymai aiškinti jį įvairiais vaisingumo ir nevaisingumo apibrėžimais yra per daug susieti su nauda ir neįtikina, nors tikrovišką pagrindą ir turi — jei Šventės pradžioje vykdomus maginius veiksmus dar galima aiškinti kaip “baimę dėl būsimo derliaus”, tai grėsmė paparčio pražydėjimo akimirką taikomuoju požiūriu niekaip nepaaiškinama. Apskritai, sakmė apie papartį yra riba, kurios materialistinis aiškinimas neįveikia.
Kodėl tą šviesią ir džiugią birželio naktį sukyla ir piktosios jėgos? Kodėl ši naktis yra ir jų, valpurgijų šventė (prisiminkime Šatriją ir jos raganas)? Baimė dėl būsimo derliaus? Mirties nuojauta Gyvybės prasidėjimo akimirkoj? Apie nederliaus baimę jau buvo užsiminta – bet ši Šventė buvo jau švenčiama, kai dar nebuvo žemdirbystės, kai daugelis dabartinių ide Tautų dar nebuvo gimusios. Mirties, kaip Gyvybės Sesers, nuojauta yra teisingesnė – apie ją dar bus kalbama,- bet turi būti ir kita, labiau tiksli ir apibrėžta grėsmės motyvo priežastis. Bet kad ją atsekti reikia įspėti paparčio žiedo slėpinį. Šiame iš pirmo žvilgsnio naiviai atrodančiame pasakojime yra sutelkta visa RASOS ezoterika, giliausioji jos prasmė. Sakmė apie pražystantį nakties glūdumoje stebuklingą paparčio – kuris niekada nežydi – žiedą yra ne tik šios Šventės pasaulėžiūrinis raktas, bet ir esminis Baltų (tad ir ide) pasaulėvaizdžio mitas (turėjęs įtakos ir begimstančiai Lietuvių literatūrai — plg. J. Biliūno “Laimės žiburį”, turintį ir daugiau stebuklinės pasakos bruožų):
… Dar mūsų liaudis tiki, kad šv. Jono naktį pražysta papartis, užtat apie pusiaunaktį eina ieškoti to žolyno, kuris pasak liaudies sakmės, turi stebuklingų savybių. Kas turi paparčio žiedą, tas pasidaro didis burtininkas, žino praeitį ir atspėja ateitį. Tačiau, kad įgytum tą žiedą, reikia daug triūso /…/, daug sunkių mėginimų atlaikyti ir karą su visu pragaru sukovoti. Užtat dar niekam nėra pavykę jo gauti. Norįs turėti paparčio žiedą privalo vidurnaktį pats vienas nueiti į Miško gylę, taip toli, kad gaidžio giedant negirdėtų. Nuėjus į tą vietą, kur paparčiai auga, reikia šermukšnio lazda apibrėžti ratą ir tam rate atsisėsti. Kai tik žiedą pamatai ir nuraškai, tuoj sulekia viso pragaro baidyklės ir visokiais būdais stengiasi jį atimti; prašo, grasina keršyti, o kai tas negelbsti, ima baisiai klykti ir kelti pragarišką siautulį (kituose tautosakiniuose variantuose pikto jėgos pradeda siautėti paparčio pražydėjimo akimirką arba prieš tai). Turįs paparčio žiedą neprivalo išeiti iš užbrėžto rato, į kurį baidyklės įžengti negali, bet kantriai laukti aušrinės patekėjimo: tada baidyklės išnyksta. Kitaip, jei išsigandęs peržengsi ratą arba grasinimų pabūgęs išmesi žiedą, tai jau ir nebematysi jo per amžius”.
Paparčio sakmės slėpinys
Tokia yra sakmė apie paparčio žiedą. Pabandykime artėti prie šito slėpinio – pagarbiai ir iš tolo. Pradėkime nuo paties paparčio, t. y. užveskime, anot A. J. Greimo, jam “bylą”. Kodėl Joninių naktį pražysta būtent šis, o ne koks kitas augalas?
Papartis (Polypodiophyta klasė) – vienas seniausių Žemės augalų, augęs pas mus prieš ledynus, nuo paleozojaus, taigi yra gyva iškasena. Jau vien tai rodo jo nuostabų visybiškumą – botanikai iki šiol negali atsakyti, kaip papartis atlaikė tobulesnių, gaubtasėklių augalų puolimą. O paparčio gajumas išties yra neįtikėtinas. Pvz., Athyrium filix-femina, “kalnarūtė”, užaugina 1 milijardą (!) sporų, o jų 1 m2 auga 10-15. Paparčio spora išlieka gyvybinga virš 20 metų. Būdinga, kad sporai išdygti būtina Saulės Šviesa – todėl išvartose, gavę Saulės, sporos išaugina iki 18.000/ m2 sporofitų. Paparčio ir Saulės ryšys ypatingas – dirvos apšvietimas po paparčiais tik 0,5-1,0 %; šitai padaro paparčio lapai, išsidėstę taip, kad nei pluoštelis šviesos nenueitų veltui. Paparčiai auga ant lavos laukų, kalnų upių Akmenų, nekalbant jau apie kelmus ir sutręšusius kamienus. Tačiau papartis nėra piktžolė – jis turi savo vietą augmenijos pasaulyje. Jis – daugiaamžis; augimvietėse papartyno amžius siekia nuo 75 iki 800 metų (!). Dar viena nepaprasta jo savybė – jis neturi priešų, išskyrus Žmogų. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia jų kitiems augalams nėra vietos.
Tad pagrindinė stebuklinga paparčio savybė – jo gajumas. Amžinai žaliuojąs, jis neturi lygių (mūsų geografinėse platumose) kovoje dėl lignum vitae, gyvybės medžio (priešledynmety paparčiai buvę kaip Medžiai. Kaip matysime vėliau, jo visapusiškumas ir tam tikri atitikmenys su rojaus Medžiu leidžia jam “kovoti” dėl kosminio, Pasaulio Medžio vardo). Kuklus, neišvaizdus, bet slepiantis savyje stebuklingą jėgą – tikra pelenė augalų tarpe,- kaip niekas kitas tiko jis Rasos nakties stebuklui.
RASA ir “energetinė etika”
Iš tiesų, už Joninių naktį pražystančio paparčio galime nujausti grumant kažkokias tylias, nežemiškas energijas, kurių išlydžiuose gimsta nauja, dar nebūta. Papartis (ir amalas) yra pagimdyti žaibo kirčio. Pražysta jie vėlgi Ugnies žiedu, simbolizuojančiu taip pat energijos išlydį, bet kitos kokybės (paparčio žiedas, nors ir raudonas, ugninis, bet nedegina.), perkeičiantį žmogiškų jausmų materiją (raudona spalva) į Skaistos sidabrą, o gal ir amžinybės, nemirtingumo auksą. Tad paparčio pražydėjimo slėpinį galima nusakyti ir “ezoterinės” fizikos sąvokomis (Plg. N. Berdiajevo “Energetinė etika”). Meilės nušventinimas, tik žemiška Moters ir Vyro jungtis yra panaši į “trumpą sujungimą”, dvasiškai bergždžią energijos nutekėjimą. Tai pseudotvėrimas, kuriame Žmogus atlieka tik automato ar gyvulio vaidmenį, ir kuris Žmoguje, O. Milašiaus žodžiais, palieka “gašlumo ir pagiežos” žymę. Skaistoje įtampa tarp vyriškojo ir moteriškojo pradų sukelia energijos iškrovą, tolydžią Voltos lankui, suvirinančiam Ugnimi – Meile žmogišką, dvilytę prigimtį į androginišką, dieviškai vienalytę būtybę. “Meilė turi nugalėti senąją lyties materiją ir atverti naują, kurioje dviejų jungtis bus ne praradimas skaistybės, bet įkūnijimas jos, t.y. vienijos (celosti). Šitame Ugnies taške tik ir gali prasidėti Pasaulio perkeitimas”.
Ir, pagaliau, didžiulių sukauptų energijų – dar aukštesnės kiekybinės ir kokybinės eilės nei pirmais dviem atvejais – išlydis tolygus plazminei energijos iškrovai, perkeičiančiai materiją į beveik dvasinę būklę, kas yra vienas iš amžinybės, nemirtingumo matmenų. Anot O. Milašiaus, fizinė Visatos samprata yra virtusi “intelektualinės regos valkiu”. Rasa mums padeda pašalinti tą valkį.
RASA ir Pasaulio Likimas
Į tai, kas vyksta Rasoje iki paparčio pražydėjimo, galima žiūrėti kaip į dviejų priešpriešų — Ugnies ir Vandens dramos įžangą. Gamtinėje plotmėje tai priešprieša tarp Gajos ir žiemos miego. Žmogaus plotmėje ją galima aiškinti kaip įtampą tarp aistros, Eroso ir dorinio įstatymo, kuriam dvasinis Žmogus yra pavaldus. Ir, pagaliau, metafizinėje plotmėje – kaip amžiną kovą tarp Gyvybės ir mirties. Paparčio pražydėjimas ir yra šios prieštaros sprendimas, todėl Rasa ir yra centrinė šventė Baltų pasaulėjautoje, išsprendžianti prieštarą tarp Ilgių (mirties motyvo) ir Gavėnios (atgajos, gyvybės). Gamtos Pasaulyje – tai derlius, vaisa. Žmogaus plotmėj tokiu sprendimu yra prasidėjimas Skaistoje, kurį simbolizuoja trapi Darna tarp žvakelės liepsnos, šaltos Vandens gelmės ir plaukiančio upe vainiko. Tą patį simbolizuoja ir šalta, nedeginanti paparčio žiedo Ugnis.
Vėl sugrįžkime prie grėsmės motyvo. Gęsta laužai, prityla Dainos. Vidurnaktis, slapties valanda. Artėja lemianti akimirka, kuri spręs, ar įžengs Žmogus į “antrąją nekaltybę” (O. Milašius), Skaistą. Iš kur, kodėl Rasoje atsiranda grėsmė? Kodėl aukščiausių kūrybinių Galių suklestėjimo lemtingoji akimirka turi ir savo šešėlinę pusę – atgrasą. “Meilėje esti siaubo”,- sako N. Berdiajevas. Iš kur jis?
Rasa yra pradžios – radimosi, rasties, kilties Šventė. O kiekvienas pradėjimas yra Kūryba, naujo tvėrimas, visų pirma reikalaująs Laisvės. “/…/ Kūryba reikalauja savo srityje Laisvės vardan kuriamojo daikto tobulumo”. Lemtingąją tvėrimo akimirką Žmogus privalo būti laisvas – kaip Dievas. Žmogus tada turi būti vienas – iš čia vidurnakčio tamsa, iš čia tyla (paparčio žiedas taip pat ieškomas tyloje), o todėl ir gūduma. Žmogaus Sieloje, už Žmogaus Sielą tada iš tikro susigrumia Gėris ir blogis. Tik tvėrimo akimirką ši kova yra gryna, neužtamsinta jokių pašalinių aplinkybių, jokių buitinių sąlygotumų. Šitoji Laisvė yra būtina, kad Žmogus taptų Žmogumi – ji yra jo panašumo Dievo paveikslui užstatas. Tvėrimo Laisvėje Žmogus išties yra kaip Dievas. Bet kartu Laisvėje slypi ir grėsmė. Grėsmė – tai blogio pasirinkimo galimybė, tai kaina, kurią mokame už tvėrimo akimirkos Laisvę.
Paparčio žiedo sakmė ir yra simbolinis pasakojimas apie meilės, santuokos slėpinį, šią “dvasinę tvėrimo ir prasidėjimo paslaptį”, apie Ugnies ir Vandens tuoktuves Žmogaus dvasinėje esmėje. “Štai toji priežastis, dėl kurios mano mylimieji Mokytojai organinėje šilumoje sutuokė Vandenį su Ugnimi, surišdami juos švelniu žiedu, kurio centre – auksas”. Istorija apie Ugnies žiedu pražystantį papartį yra sakmė apie Žmogų, kuris nepasiduoda blogio grasai ir vyliui ir kuriam atsiveria, pražysta Meilės slėpinys. Meilė yra slėpinys, bet ne paslaptis. Paslaptis yra atskleidžiama, ir jos nebelieka, slėpinys reikalauja savęs perkeitimo, atsiveria tik per giliai asmeninę patirtį. Tokia yra Meilė pačia giliausia savo prasme – slėpinys; todėl tokios nesėkmingos yra pastangos jį atskleisti, perteikti. Ir paparčio žiedo slėpinį galima tik aprašyti, bet ne perteikti. Įeiti į jo esmę galime tik savyje, sau, bet ne kitam.
RASA ir amžinybė
Stiprus yra Rasos gelmėse įslaptintas nemirtingumo, amžinybės ilgesys, toji nuolatinė, beviltiška puolusio Žmogaus pastanga išsivaduoti iš grėsmingojo „mirte numirsi”.
Tas, kas atvėrė sau Meilės slėpinį, kuriam pražydo paparčio žiedas ar Skaistos rožė, kuris surado auksinę šakelę, tarsi sugrįžta atgal prie rojaus vartų, saugomų cherubino su “flammeum gladiam”, liepsnojančiu kardu; tarsi įgyja nemirtingumo kvapsnį ar nors jo viltį, pažadą. Meilė yra čia kaip slenkstis iš mirties į Gyvenimą. Tikrasis nemirtingumas, tikroji amžinybė Senojo Pasaulio Žmogui telieka metafizine Viltimi, telieka galimybe – pažinia ir intelektualiai patiriama, bet ne realia, tikrąja, amžina Būtimi – “kas seks mane, nemirs” (Jn 8,51).
Ryto Rasa krito
Rasa krito lylio
– – – – – – – – –
Lioi Rasa krito
Lioi ant dobilio
Tokia yra mūsų Rasa. Mylėkime ją ir gaivinkime, kad sudrėktų mūsų širdys ir Sielos tąja Rasa, kad neužgestų mumyse lietuviškumo esmė, tie vasaros laužų atšvaitai, kad neužpūstų vėjai tos gležnos žvakės liepsnelės, Vilties sakramento, supamo tamsių Vandenų. Mūsų Pareiga — sau ir kitiems ją išsaugoti, o gal ir prikelti naujam Gyvenimui, naujai švariai liepsnai.
Parengta pagal Algirdo Patacko straipsnį
http://www.vydija.lt/straipsniai/Rasa%20-%20Patacko.htm
