Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998).

Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas (1992), Debesų lieptais (1966), Saulės grąža(1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 – 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė “Poezijos pavasario” renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt. Eseistinėje knygoje Poezija ir žodis (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose Akių tamsoj, Širdies šviesoj (1974), Tie patys žodžiai (1980), Toli nuo rugių (1982), Gailile raso (1990), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus ( žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais ), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis (Kukučio baladės, 1977, papildytas leidimas 1986) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas. Rinkinyje Atrakinta (1996) kalba apie asmens, genties ir tautos sąsają, ypač išryškėjančią išbandymų metu. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos-maldaknygės paralele. Rinkinyje Atmintys (1986) albuminis meilės lyrikos žanras prisodrinamas Europos kultūros ženklų, Biblijos reminiscencijų. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos, orienuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Paradokso principas, grotesku ir alogizmais pagrįsta poetika atsiranda iš nuolatinių civilizacijos, intelekto, moderno ir archaikos, naivumo, klasikos sandūrų. Mokslo darbuose Martinaitis tyrinėja folkloro ir profesionaliosios poezijos santykį, stebi mito atšvaitus folklore. Rekonstruojama archajinė sąmonė, dorovinės normos, papročiai, šventės. Ryškus į erdvinius, vaizduojamuosius menus orientuotas interesas (Senoji lietuvių skulptūra, 1994; Ipolitas Užkurnys, 1987 ), atida kūrybiškiems kaimo žmonėms, šviesuoliams. Folklorinė, etnografinė ir kultūrinė nuostata išlaikoma pasirinktų tekstų interpretacijose (“Folklorinė “Paskenduolės” fabula”, Pergalė, 1982, Nr.4), kino scenarijuje (filmas Vakar ir visados, scenarijus G.Lukšo ir M.Martinaičio, 1985). Eseistikos knygose Papirusai iš mirusiųjų kapų: atgimimo ir vilties knyga (1991), Prilenktas prie savo gyvenimo (1998) sovietinės sąmonės modelio ir laisvės aspektais apmąstoma lietuvių tautos patirtis ir dabartis Europos istorijos kontekste. Mažoje tautoje funkcionuoja “archetipinis laikas”, leidžiąs gyventi “su visais mirusiais ir tais, kurie dar ateis” ir pasijusti didele tauta. Žodis pristatomas kaip dorovinis aktas. Tuo būdu poezija gali pavaduoti išnykstančią etninę kultūrą.

Vilniaus Universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį Kukutynė (1989), Vilniaus “Lėlės” teatras – pjeses vaikams Pelenų antelė (past. 1971), Avinėlio teismas (past.1976), Žemės duktė (past. 1981, 1982). Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Paimta iš knygos “Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis”. Biografijos autorė Rita Tūtlytė.

Views All Time
Views All Time
3777
Views Today
Views Today
1
0 0