Baltas, baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.

Šitaip rašė Bernardas Brazdžionis prieš daugiau kaip 60 metų. Žemiškosios kelionės metu likimas poetui nieko nestokojo: ir skausmo, ir ilgesio, ir sugrįžimo džiaugsmo.

Liepos 12 dieną Lietuvos didžiausi dienraščiai informavo tautą: Ketvirtadienį (liepos 11 d.) po sunkios ligos savo namuose Los Andžele (JAV), eidamas 96-uosius metus, mirė vienas žymiausių Lietuvos poetų Bernardas Brazdžionis”.

B. Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėlių kaime, netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908 m. šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą. Pradžios mokyklą Brazdžionis lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921-1929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924 m. Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. 1929-1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B. Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui. Jis dalyvavo studentų ateitininkų Šatrijos” meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931 m. vadovavo. 1933 m. redagavo laikraštį Lietuvos studentas”. Baigęs universitetą B. Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose, vėliau dirbo Sakalo” leidykloje Kaune. 1940-1944 m. buvo Maironio literatūros muziejaus kuratorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – Ateities spinduliai” (1932-1940), Pradalgės” (1934-1935), Dienovidis” (1938-1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygeles. B. Brazdžionio rinkinys Ženklai ir stebuklai” (1936) pelnė Sakalo” leidyklos premiją, Kunigaikščių miestas” (1939) – Valstybinę literatūros premiją.

1944 m. B. Brazdžionis pasitraukė į Vakarus. 1944-1949 m. poetas gyveno Vokietijoje, dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime, išleido poezijos rinkinių. 1949 m. persikėlė į JAV. Kurį laiką gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros redaktoriumi ir linotipininku, persikėlęs į Los Andželą 1955-1972 m. redagavo žurnalą Lietuvių dienos”. Gyvendamas Amerikoje B. Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių.

Poeto fenomenas

Lietuvos internetiniuose puslapiuose po straipsniais apie a.a. poetą Bernardą Brazdžionį daugybė komentarų. Dauguma reiškia užuojautą poeto artimiesiems, liūdi dėl netekties, cituoja įsimintinas eiles. Tačiau netrūksta ir pasisakymų, vertinančių poetą kaip sentimentalų, nieko vertingo nesukūrusį išeivį. Jųjų nuomonei prieštarauja tokie faktai, kuriuos Lietuvos ryto” žurnalistui pasakoja poetą asmeniškai pažinojęs šių metų Poezijos pavasario laureatas Kazys Bradūnas: Yra vienas unikalus faktas – tai B. Brazdžionio eilėraščių rinktinė Poezijos pilnatis”, kuri buvo išleista šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Tokiu tiražu išleistos poezijos knygos nerastum jokiame kitame pasaulio krašte”.

Taigi kas buvo lietuvių tautai Bernardas Brazdžionis? Ar tik poetas, apie kurį sužinome iš mokyklos lietuvių literatūros programos? Anaiptol. Kaip XIX amžiuje Maironis žadino tautą, kviesdamas ją į darbą savo Tėvynės labui ir pranašaudamas švintantį rytojų, taip XX a. antrojoje pusėje iš vergijos pakilti tautą šaukė Bernardas Brazdžionis.

1989 m. Bernardo Brazdžionio sugrįžimas į Tėvynę ir lietuvių spontaniškas jo pasitikimas bei poeto kelionė per Lietuvą turėjo didelę reikšmę – tai tarytum visos tautos manifestas, šaukimas vienu balsu. Aktorius Laimonas Noreika, kuris lydėjo jį kelionėje po Lietuvą, štai kaip prisimena tą sugrįžimą: 1989 metų gegužės 23 dieną visi atvažiavome į Vilniaus oro uostą. Iš lėktuvo išlipusį poetą tiesiog pakėlėm ant rankų – netgi turiu nuotrauką, kurioje laimingi ir šypsodamiesi jį laikome ant savo pečių. Atrodė, kad taip poetą pernešėme per Lietuvą”.

Iš tautos atgimimo laikotarpio atmintyje neišdildomai įstrigusios B. Brazdžionio eilės, šiandien gal ir kiek praradusios savo aktualumą, bet vis primenančios, kad jokia tauta nesukurta vergauti kitai.

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
Ir blaškomą, it rudelio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę,
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt!

Sugrįžusį į Lietuvą poetą sveikino literatūros tyrinėtojas, Nacionalinės premijos laureatas Albertas Zalatorius. Jis sakė: Lietuvai Jūs esate daugiau negu poetas. Jau beveik pusę amžiaus esate svarbiausių jausmų ir vilčių įsikūnijimas, simbolis, išreiškiantis tai, ko jai labiausiai trūksta ir dėl ko labiausiai kenčia”.

Paskutinis atsisveikinimas

Į rankas patenka 6-asis šių metų Pasaulio lietuvio” numeris. Jame Juozo Kojelio straipsnis apie 95-ąjį Bernardo Brazdžionio gimtadienį ir naujos knygos – albumo Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą” pristatymą, įvykusį šių metų birželio 1 d. Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos salėje. Straipsnis pavadintas Padedu tašką, mano misija baigta”. Iš tikrųjų – tai poeto atsisveikinimas su tautiečiais. Tą dieną čia gausiai dalyvavo Lietuvos ir išeivijos rezistentai, rašytojai, dvasininkai, žurnalistai, politikai, valstybininkų organizacijos ir margaspalvė patriotinė visuomenė. Tai liudija gausūs iš visur atėję sveikinimai, nors šventė skubotai buvo rengiama ir mažai reklamuojama”, – rašoma straipsnyje.

Poetas susirinkusiems paskaitė keletą eilėraščių iš savo paskutinės knygos ir jo žodžiuose galima buvo justi memento mori gaidą”, kaip rašė Juozas Kojelis.

Šį eilėraštį skaitė poetas savo 95-ojo gimtadienio šventėje:

OMNIA MEA MECUM PORTO

Nieko neišlošiau aš iš kortų,
Kuo gi man būt, jei ne žodžio eskortu.
Dieve galybių, sakyk man, kodėl gi
Nuolat girdžiu garsų giltinės dalgį?
Kai vaikštau žemėje dar be egzortų,
Omnia mea mecum porto.*
Viltį aukščiau nepakilt ir neramų
Amą imu aš be didelių dramų.

LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI

O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą laiką vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.

Be tavęs daugel kryžkeliuos krito,
Tau skambėt mūs padangę apgynę…
Nesulaukė jie tekančio ryto,
Bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!

Jei tavęs nebeklauso sugriuvę
Skaudūs pančiai ir grotos nutolę,
Šauk vadink tu kiekvieną lietuvį,
Šauk kovon nemarion, ne prieš brolį, –

Šauk į žygį prieš svetimą jungą,
Iš kapų kviesk pakilti vaidilą, –
Apie skaudų likimą ir sunkų
Užmirštųjų dienų teprabyla.

Tepabunda krūtinės užmigę,
Tepradės mūsų širdys vėl plakti,
Ir, išėję į vieškelių žygį,
Šviesiu rytu paversim tą naktį!

Piemenėlio dainoj iš pagojų
Ir iš staklių seselės trynyčiuos,
Ir pilkosios žemelės artojų
Maldose tu aidėk iš bažnyčios,

O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Kaip ramunė mūs žemėj pražydęs,
Iš gimtųjų viensėdžių ir sodžių
Tu skambėk stebuklingas ir didis!

Views All Time
Views All Time
9740
Views Today
Views Today
1
0 0