Poetai rašė ir… vaje!
Primiršo jie,
Kas viduje –
Ne sviedinio –
Žmogiuko!
<...>
Todėl Aš pats
Rašau Slapčia,
Rašau apie
žmogiuko širdį.

(“Mano knygelės pradžia”)

Sausio 7-ą dieną minėjome gražią lietuvių literatūrinio gyvenimo sukaktį – 80-ąsias vaikų poeto Anzelmo Matučio (tikr. Matulevičius) gimimo metines. Per visą savo gyvenimą produktyviausiu lietuvių vaikų poetu pripažintas A. Matutis parašė daugiau nei trisdešimt knygų knygelių, kurių centre – spalvinga įvairiomis nuotaikomis blykčiojantį mažąjį “kodėlčiuką” supanti aplinka, spinduliuojanti meilę Dievo sukurtam pasauliui, stebuklinga ribų tarp to, kas tikra, realu, ir to, kas išgalvota, fantastiška, nepaisymu: realusis pasaulis vaizduojamas lygiagrečiai su vaizduotės, fantazijos karalyste, iš mažąjį vabalėlį supančios aplinkos nesunkiai nusikeliama į “karštąją Sacharą”, kosmoso platybes, “žaliąjį miestą” ar smėlio dėžę. Poeto kūryba primenanti spalvingai iliustruotus pasaulio pažinimo, etikos vadovėlius, aktyvinančius vaikų mąstymą ir jausmus. Ne veltui G. Skabeikytė teigė, jog „A. Matutis vertas, kad su jo poezija augtų kiekviena vaikų karta”. Straipsnyje “Yra toks žydras paukščiukas” poetas prisipažinęs, kad jo tikslas ir esąs kurti būtent tokius kūrinius, kurie “suvirpina psichologines ir vaizdines vaikų sielos stygas ir tampa mažųjų savastimi”. 15- ųjų poeto mirties metinių minėjimo metu R. Keturakis pastebėjęs, kad A. Matutis visą gyvenimą neigė vaikystę kaip laikiną etapą. “Vaikystės šalies poetai gali dainuoti tik visą širdį, visus geriausius jausmus, visą gyvenimą paskyrę šventam dalykui – didelei mažųjų poezijai”. O štai ir B. Brazdžionis, kalbėdamas apie A. Matučio kūrybinį kelią, džiaugėsi autoriaus tendencingumu, ištikimybe “vaikystės šaliai”.

Kaip teigia A. Matučio kūrybos tyrinėtoja G. Skabeikytė, “nėra Lietuvoje poeto, pagerbto labiau už Matutį”. Antai 1940 metais už poemėlę “Kiškiukas Gailiukas ir geras berniukas” bei eilėraštį “Gėlių dainelė” A. Matutis laimėjo dvi premijas, 1971 metais Lietuvos komjaunimo premija poetui paskirta už rinktinę “Genių kalvė”, 1973 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardas, 1974 metais už poemą “Girios televizorius” A. Matučiui paskirta respublikinė valstybinė premija, 1983 metais suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, o 1984 metais už rinktinę “Margaspalvė genio kalvė” poetas apdovanotas H. K. Anderseno garbės diplomu. Galime pasidžiaugti, kad talentingąjį lietuvių vaikų poetą mums primena ne tik gausus jo kūrybos lobynas, bet ir 1971 metais paties poeto Dzūkijos girioje pasistatytas namelis, pramintas Dreve, prie kurios rengiami tradiciniai poezijos pavasarėliai, restauruotas gimtasis A. Matučio namas Zomčinėje, 1989 metais lankytojams plačiai atvėręs duris į poeto atminimo kambarį, Alytuje įkurtas muziejus, jo vardo gatvės, mokykla Igliaukoje, vaikų kavinė, pavadinta “Drevinuko” vardu, periodikoje spausdinami straipsniai, įvairūs renginiai, konferencijos, radijo laidos, parodos, skirtos A. Matučio atminimui.

Tačiau praslinkus keleriems metams po A. Matučio mirties, visi šie literatūrinės ir pedagoginės veiklos įvertinimai nublanko, spalvingą ir įdomią poeto asmenybę apgaubė stingdanti užmaršties skraistė. Monografijos “Po girią vaikščiojo poetas”, skirtos žymiausio vaikų poeto atminimui, autorius J. Linkevičius pratarmėje teigia: “Profesionalių vaikų rašytojų turime tiek mažai, kad jų nematyti, neišskirti, – tiesiog neatleistina”. Deja, prireikė nemažai laiko ir žmonių, branginančių talentingo vaikų poeto atminimą, pastangų, kad šiukšlėmis nusėta A. Matučio gimtinė vėl sužaliuotų, skambus poeto žodis vėl nuaidėtų. Bene gražiausia dovana, pagerbiant talentingąjį vaikų poetą, – tai 1999 ir 2000 metų pavasarį A. Matučio gimtinėje (Igliaukoje) V. Kubiliaus, A. Sakalausko ir A. Antanavičiaus iniciatyva suorganizuoti medžio drožėjų simpoziumai, kurių metu tiek pradedantieji, tiek profesionalieji, tiek Lietuvos, tiek svečių šalių meistrai skulptūrų parko ansambliu Igliaukoje gražiai įprasmino poeto atminimą. Tad dabar lankytojus pasitinka ir į poeto gimtinę palydi vaikų numylėtiniai, nužengę iš spalvingo autoriaus poetinio pasaulio: Drevinukas, drakonas, pelėdžiukai, vaikai, įvairūs žvėreliai.

Džiugu, kad 80-ųjų poeto gimimo metinių proga mažuosius skaitytojus jau pradžiugino šiais, 2003 metais, Alytaus miesto savivaldybės ir Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus išleista poeto rinktinė „Vaivorykštė ežerą semia”, „Žilo šilo darbininkai”, kurią spaudai parengė Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, besiruošiantis netrukus išleisti ir paskutinį, dar niekur neskelbtą, vaikų poeto A. Matučio poezijos rinkinį „Kas žmogiuko širdyje”. Prie talentingiausio lietuvių vaikų poeto atminimo pagerbimo gali prisidėti kiekvienas, kovo 6-ą dieną 17-ą valandą užsukęs į VDU didžiojoje salėje (M. Daukšos 28) Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriaus V. Kubiliaus organizuojamą renginį, kurio metu bus galima pasidžiaugti A. Matučio eilėmis, skaitomomis aktorių V. Kochanskytės, P. Venslovo bei mažųjų skaitovų, išgirsti gražių žodžių, skirtų poetui, pasimėgauti šokėjėlių bei kt. pasirodymais.

Views All Time
Views All Time
3851
Views Today
Views Today
1
0 0