Invazija

"Pradžia-1993 m. Grupę įkūrė ugnius (gitara ir balsas) ir darelis (bosas), vėliau prisijungė evka (būgnai). Toje pačioje mokykloje, kurioje mokėmės (ugnius ir darelis), mokėsi ir "marichuanos" bosistas/būgnininkas kastis, kuris ir sutiko kurį laiką pagroti "anarchijos invazijoje" (pradinis grupės pavadinimas). Evka pradėjo dainuoti. Šia sudėtimi prasidėjo pirmieji koncertai ir įrašai, iš kurių sėkmingiausias buvo 1994 žiemą įrašytas demo "protestas". Po šio įrašo išėjo kastis ir prasidėjo būgnininko paieška.Kurį laiką būgnais grojo pankas, su kuriuo buvo bandyta įrašyti pora gabalų splitEP`ui, tačiau normaliai tai padaryti taip ir neišėjo. Kažkur 1995 rudenį ateina radža, kuris tuo metu dar grojo ir grupėje "wc news", tačiau pastarajai galutinai iširus, radža pasilieka "a. invazijoje" (palaipsniui trumpėjantis grupės pavadinimas). 1996 pavasarį įrašomi "vogti veidai", kurie pasirode split`e su "sc". 1997 pavasarį pirmą kartą išvažiuojam trim koncertam į lenkiją. Tuo metu pavadinimas sutrumpėja iki vieno žodžio. Rudenį įrašom “pakeisk spalvas“, kurį pradžioje išleidžia pats radža, o po metų jau "kablio muzika" su 4 bonus gabalais. Kaip tik tuo momentu mindas ("dr. green") pasiūlo pabandyti su dviem gitaristais, mes aišku sutinkam. 1999 pavasarį kartu su mindiaku išvarom į turą po vokietiją ir čekiją, o vasarą įrašom "nežiūrėk atgal". Šį įrašą įšleidžia vėl "kablio muzika". Grupė dar sugroja keletą koncertų ir metų pabaigoje visi galutinai išsiskirstom."

Vienatvė man reiškia pilnatvę

assorted title book lot

Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi, nors kuo labiau gilinuosi, tuo man sunkiau suvokti, kas tas "elitas"? Na, "verslo elitas" yra tie, kurie turi daug pinigų, "elitiniai armijos daliniai" geriau šaudo ir gaudo, tačiau kuo pasižymi "literatūros elitas"? Ar tai tie individai, kurie turi daugiau pilkosios smegenų masės ir daugiau sielos? Beje, pasak senovės egiptiečių, Paskutiniame teisme sveriant sielą ant kitos svarstyklių lėkštės dedama plunksna, taigi elitinis sielos sunkis nėra toks jau vertingas dalykas. Jeigu "kultūros elitas" įkūnija tautos pasirinktus dvasios autoritetus, tai kodėl jis pats su tokiu bulimišku apetitu ėda bene vienintelį Marijos žemės tikrai numylėtą poetą Justiną Marcinkevičių? Todėl atrodo, kad šis elitas save susikūrė, susigalvojo taisykles, pagal kurias žaidžia, ir pats pasitenkina. Kartais pagalvoju, kad "literatūros elito" puikybė, pavydumas ir įprotis kategoriškai teisti pačiam būnant neteisiamam tam tikra prasme nužudė ir Gavelį, ir Kunčiną. O "fotografų elitas" palengva galabija Paulių Normantą. Ir tai nesusiję vien su valstybinėmis premijomis, kurias, kaip žinoma, dalina elitas. Jis (o gal "tai"?), vadindamas save "istorija" ar "laiko išbandymu", pasirūpina, kiek ir kokių eilučių apie mane (tave) bus parašyta enciklopedijoje ir ar bus man (tau) rasta vietos 10 klasės lietuvių literatūros vadovėlyje. Tačiau ar verta dėl to išgyventi, juk nepraeis nė pusė amžiaus, o jau būsiu visai kitoje vietoje, kitokiu ar net jokiu pavidalu.

Lukiškių aikštės kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus per 70 menininkų

Lukiškių aikštės kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus per 70 menininkų

Istorinės Lukiškių aikštės rekonstrukcijos vizijas ketina pateikti daugiau nei septyniasdešimt menininkų arba per dvidešimt skirtingų kūrybinių kolektyvų. Tai paaiškėjo pirmadienį pasibaigus registracijai į Vilniaus centrinės dalies viešųjų erdvių ir prieigų prie Lukiškių aikštės kūrybines dirbtuves, kurios prasidės jau šį penktadienį Vilniaus rotušėje rengiamu seminaru. „Džiaugiamės sulaukę aktyvaus susidomėjimo šiuo renginiu. Lukiškių aikštės vaidmuo miesto ir šalies gyvenime turi simbolinę prasmę, tačiau reikia nepamiršti, kad tai yra ne tik istorinė, bet ir kiekvieną dieną miesto gyvenime veikianti erdvė. Tikimės, kad menininkai pasiūlys naujų įkvepiančių idėjų atgaivinti šiai šiek tiek primirštai Vilniaus aikštei, kad ji vėl taptų miesto traukos centru“,- sako Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Kūrybinių dirbtuvių tikslas – pagal išsakytas idėjas papildyti ir pakoreguoti numatomo skelbti tarptautinio konkurso dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos sąlygas. Šio konkurso laimėtojai turės galimybę parengti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos planą ir sukurti „Laisvės“ idėją vainikuosiantį simbolį – centrinį aikštės akcentą. Registruotis į dirbtuves buvo kviečiami visos Lietuvos kūrybininkai. Iš septyniasdešimties dalyvių, panorusių išmėginti savo jėgas kūrybinėse dirbtuvėse, dauguma yra menininkai iš Vilniaus, tačiau ketinimą dalyvauti taip pat pareiškė kūrybininkai iš Kauno, Ukmergės, Elektrėnų ir net – Olandijos.

“Lietuva”: teisė griauti ir teisė gintis

Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam. Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja. Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos - ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta.

Knygos, kurios mokė nesimokyti

white and brown book on brown woven surface

Yra knygų, kurios tikrai buvo likiminės ir kurias skaičiau vėlyvoje paauglystėje ar studentaudamas, iš esmės tai visa serija nuo Hermanno Hesse’s iki vokiečių ekspresionistų ir romantikų (autorių chronologinė seka atvirkštinė), bet aš negaliu pasakyti, kad šita knygų šūsnis (snobams galbūt neprivalomi autoriai) man padarė menkesnį įspūdį nei Platono dialogai. Manau, A. Dumas „Trys muškietininkai“, o vėlėliau „Vikontas de Braželonas“ padarė silpnesnį įspūdį; „Trijuose muškietininkuose“ mane žavėjo ne pamaiva kvailys d’Artanjanas, o orusis grafas Atas – lengvas cinikas, visiškai išsilaisvinęs nuo savimeilės, kuria visi A. Dumas herojai nepagydomai sirgo. „Po dvidešimties metų“ ir „Vikonte de Braželone“ sužavėjo Aramis, bene jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją. Karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. „Arami, sudiev amžinai“, – šnabžda d’Artanjanas, mirdamas nuo patrankos sviedinio, pataikiusio tiesiai į krūtinę, o Portui ir Atui priešmirtinėje prakalboje jis ištaria: „Iki pasimatymo“; d’Artanjanas žino, kad Aramis eina pragaran, bet tai dar pagražina dabitos vienuolio, Ordino generolo vaizdelį. Tas bent žinojo, ko nori, kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai, tiesa, karalių ir kardinolų rankose. Bet kaip gražiai jie žaidė... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų kamuolys... Visus šiuos tomus perskaičiau ne po kelis, o po keliolika kartų.

Tarptautinis rytietiškų šokių festivalis "Rytų žvaigždė 2006" Visagine

Jaunimo kultūros centre "Orbita" (Visagine) įvykęs tarptautinis festivalis "Rytų žvaigždė 2006" nustebino ne tik programos įvairove, bet ir puikiu organizatorių darbu. Mūsų nuomone, tai geriausiai organizuotas renginys, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Po beveik tris valandas trūkusios kelionės iš Kauno į Visaginą buvome pasitikti maloniai, su šypsenomis - pasijutome ypatingais svečiais. Iš karto buvome nuvestos į tik mums skirtą pakankamai erdvų persirengimo kambarį (kurį, tiesa, paskui teko draugiškai pasidalinti su dviejų Vilniaus kolektyvų šokėjomis). Vėliau nuskubėjome apžiūrėti scenos. Likus dviems valandoms iki renginio pradžios, jaukioje salėje svečių jau laukė užkandžiais ir gėrimais nukrauti stalai. Pradžioje į sceną pakviesti visų dalyvaujančių šokių kolektyvų atstovai buvo pasveikinti aplodismentais, o renginys prasidėjo nuo raiškiai skaitomos poetinės įžangos, kuri suteikė vakarui arabiško jausmingumo, paslapties bei išbaigtumo. Kadangi Visagine gyvena daugiau rusų tautos atstovų nei lietuvių, visas renginys buvo vedamas rusų kalba, kas šiek tiek sutrukdė kelioms mūsų šokėjoms, nes jos negalėjo suprasti eilių lydėjusių kiekviena šokį. Renginio vedėjo skaitomomis eilėmis išaukštintus šokėjų klubų judesius stebėjo scenos pakraštyje įsitaisęs, smagiai nusiteikęs „sultonas“ kartu su keliomis savo „žmonomis“. Pasibaigus pirmajai daliai, turėjome progos ir pačios prisidėti prie renginio, įnešdamos specialiai paruoštą plovą.

Boženos vakaras restorane "Sevano ežeras" Vilniuje

Mielosios, Jūs jau man atleiskit, tačiau svečiuodamasi sostinėje nenugirdau jokių neoficialių „pletkiukų“, o ir blogų žodžių apie vakarėlį pasakyti negaliu, todėl net nebežinau, kaip Jus sudominti be tokių kompromituojančių ir atraktyvių smulkmenų.... Tiesa, ir buhalterijos vesti nemoku, todėl negalėsiu atskleisti kiek kam kainavo naujas kostiumas ar bateliai, o juk žinau kaip jums, Damos, tai rupi... Na, ateityje pažadu pasitaisyti, o dabar stengsiuos sužavėti Jus savo paprastu ir nuoširdžiu pasakojimu apie puikų Boženos organizuotą vakarėlį Vilniuje :). Tik atvykusias į sostinę, mus pasitiko svetingai nusiteikusi Božena. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad mums būtų suteiktos sąlygos ne tik persirengti ar šiek tiek parepetuoti, turėjome laiko pasimėgauti itin gardžiais armėniškos virtuvės patiekalais 🙂 taigi, Vilniečiai ir miesto svečiai, restorane „Sevano ežeras“ ne tik puikus interjeras, bet ir maistas labai gardus (čia patarimas ateičiai 🙂 ). Renginys neskubėjo prasidėti, tačiau juk padorioms ponioms pridera vėluoti! Argi ne? 🙂 Žodžiu, kiek palūkėję, pabendravę išgirdome pirmuosius akordus, o neilgai laukus aplink mus sužibo tūkstančiai, gal net milijonai karoliukų ir deimančiukų, kuriais spindėjo prabangūs ir kaskart vis kitokie dalyvių apdarai. Žinoma, tie apdarai kerinčiai atrodo tik tuomet, kai puošia tokių dailių merginų kūnus... Ne bet kokių merginų, o šokėjų – rytietiško meno meistrių. Asmeniškai mane sužavėjo ne tik dalyvių, bet ir šokių stilių gausa.

Patvirtinta Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa iki 2009 metų

Siekdama išsaugoti ir atskleisti Vilniaus miesto gynybinės sienos kultūrinę vertę, sostinės Savivaldybės taryba patvirtino šio kultūros paveldo objekto paveldotvarkos programą iki 2009 metų. Įgyvendinant šią programą bus restauruojami ir eksponuojami išlikę autentiški miesto sienos fragmentai, iš dalies arba visiškai atkuriami kai kurie sunykę fragmentai. Bus siekiama išryškinti ir pažymėti viduramžių miesto gynybinės sienos trasą, sudaryti sąlygas ją apžiūrėti, informuoti visuomenę. Vilniaus gynybinė siena pastatyta 1503–1522 m. Viduramžių miestą juosusi apie 3,2 km ilgio ir 6 m aukščio siena yra vėlyvosios gotikos statinys, turintis renesanso bruožų. Šiaurės pusėje miesto siena jungėsi su pilių gynybine sistema. Sienoje buvo 9 vartai ir 3 artilerijos bokštai, iš kurių tėra išlikę Medininkų arba Aušros vartai. Vienas iš bokštų XVII a. buvo rekonstruotas į Bastėją. Šiandien gynybinių įtvirtinimų liekanos yra Vilniaus senamiesčio, įtraukto į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, urbanistinio audinio formantė, viduramžių miesto riba, žyminti XVI a. Vilniaus kontūrą. Šiuo metu 35 proc. miesto gynybinės trasos jau yra nebeatsekama, 15 proc. išlikę dabar esančių statinių tūriuose arba yra jų sklypų kontūrų riba, 15 proc. formuoja gatvių raudonąją liniją, 35 proc. išlikimo laipsnį patikrintų tyrimai. Siekiant kuo geriau išsaugoti ir eksponuoti tai, kas išlikę iki mūsų dienų, bus atliekami išsamūs Vilniaus miesto gynybinės sistemos raidos tyrimai.

Ilgametis "Ąžuoliuko" vadovas bus pagerbtas Žygimanto Augusto medaliu

Už ilgametį kūrybingą darbą ugdant chorinį meną ir svarų indėlį į Vilniaus miesto muzikinį gyvenimą Vilniaus miesto taryba nusprendė Žygimanto Augusto medaliu apdovanoti Lietuvos muzikos akademijos profesorių, Lietuvos chorų sąjungos prezidentą, Vilniaus berniukų ir jaunuolių choro "Ąžuoliukas" meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Vytautą Miškinį. Beveik tris dešimtmečius V. Miškinio vadovaujamas choras "Ąžuoliukas" aktyviai populiarina chorinę muziką tiek Lietuvoje, tiek svetur. Su choru meno vadovas gastroliavo po Europą, JAV, dalyvavo daugelyje konkursų ir festivalių, pelnė prizines vietas. V. Miškinio vadovaujamas choras įrašė per šimtą fondinių įrašų Lietuvos ir užsienio radijo stotims, nemažai vinilinių bei kompaktinių plokštelių. V. Miškinis sukūrė per 550 kūrinių suaugusių ir vaikų chorams. Jo kūriniai kaip privalomi atliekami Europos ir Lietuvos chorų konkursuose, nuolat skamba dainų šventėse. Kasmet su choru profesorius aktyviai dalyvauja Vilniaus miesto organizuojamuose renginiuose, šventėse, proginiuose koncertuose. Būdamas Lietuvos chorų sąjungos prezidentu, sostinėje V. Miškinis organizuoja įvairias chorų kolektyvų akcijas – šventes, tokias kaip "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją", Dainų tiltus, seminarus chorvedžiams "Vasaros akademija", jaunimo bei suaugusių chorų konkursus, tarptautinius Baltijos šalių projektus" Baltijos gintarėliai" ir kitus.

Samba

sambabrasil Straipsniai.lt

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“... (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Džaivas

Jive Suvorovs Bazokina 9348 Straipsniai.lt

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Ča ča ča

Cha Cha Straipsniai.lt

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.