| | | |

Bad Disposition

Bad Disposition – punk grupė iš Vilniaus. Dar 2005m. rudenį aš (Ežys) su Plūgu turėjom minčių apie grupę. Buvom padarę “projektą” pavadinimu “Oi! Griausmai Oi!”, su kuriuo pagrojom vieną koncertą. “Projektas” tuo vienu koncertu užsibaigė, tačiau noras grot nedingo. Suradom naują vokalistą (Artūrą) bei būgnininką (Fodą) ir 2006m. žiemos pabaigoje pradėjome repetuoti.

Tai turėjo būti oi!/punk projektas, tačiau galutinis rezultatas – Vilniaus punk grupė “Bad Disposition”.

Ateik ir išgirsk.

Vokalas – Warchief (Artūras)
Gitara – Audrius
Bosas – Ežys (Marčius)
Būgnai – Vacant

| | | |

SIELA: tikrovė

“SIELOS” vardas, skelbdamas naujos kartos atėjimą į muzikinį pasaulį. Liepos 14 d. įvyksta pirmasis grupės solinis koncertas senuose Utenos kultūros rūmuose (dabar klubas “Tornado”). “SIELA” pakelia sparnus skrydžiui. Rugpjūčio mėn., atstovaudama savajai kartai, grupė dalyvauja I – ąjame hipių festivalyje Ariogalos stadione kartu su garsiomis grupėmis “ODIS” (Latvija), “VETO BANK” (Lietuva) ir t.t. Po šio festivalio spaudoje pasirodžiusios publikacijos “SIELĄ” apibūdino kaip švelnų “KINO” šešėlį Lietuvoje. Pirmą kartą grupės daina “O mano žvaigžde” nufilmuota festivalio Ariogaloje metu parodoma per nacionalinę televiziją LTV. Lapkričio mėn. grupės muzikantai suorganizuoja V. Cojaus atminimo koncertą Utenoje ir pasikviečia dvi panašaus stiliaus grupes iš Sankt Peterburgo – “BUKVA O” ir “GLAVNYJ KALIBR”. Visą šį renginį lydėjo nežabota jaunimo energija ir anarchija (yra žinoma, jog patys “SIELOS” muzikantai po koncerto stiklino išdaužtus langus, keitė sudaužytas kriaukles ir veidrodžius). Tą patį mėnesį Aurelijus S. susipažįsta su viena iškiliausių asmenybių Lietuvos muzikiniame pasaulyje Andriumi Mamontovu, kuris suveda jį su garso režisieriumi ir prodiuseriu Edmondu Babensku.

| | | |

Ne visa “Antis”

1984 m. lapkritį, pačioje PPP (piatiletka pyšnych pochoron – prašmatniųjų laidotuvių penkmečio) kulminacijoje, nelabai toli nuo geografinio Lietuvos centro esančiame Kauno senamiestyje, pagal visus paveldo apsaugos reikalavimus restauruotuose Architektų namuose, susirinko pulkelis roko entuziastų ir įkūrė grupę nihilistiniu pavadinimu “Antis”. Kad jaunuoliai buvo abejingi socialistinėms vertybėms, išdavė ne tik jų pasirinkta vadinamoji postpankiška muzikos orientacija, bet ir šiukščiai ironiški grupės lyderio Algirdo Kaušpėdo tekstai, išjuokę ir niekinę visuomenės daugumai, atrodytų, visiškai priimtiną gyvenimo būdą. Suprantama, tokia kryptis tais laikais buvo taip beviltiškai neperspektyvi, kad “Anties” nariai dar gana ilgai muzikavimą vertino tik kaip juos dominusią pasilinksminimo formą, nepretendavusią į jokių muzikinių, oficialiųjų etinių ir politinių standartų paisymą. Žemo lygio pramoga, – neabejotinai pagalvodavo ne vienas už miesto kultūros sektorių atsakingas pareigūnas, tikriausiai dar nepamiršęs karčios 1972 m. patirties, kai mieste buvo “taip neleistinai apleistas darbas su jaunimu” ir hipiškos idėjos susijungė su atviru pasipriešinimu sovietiniam režimui. Ir kas žino, gal kaip tik dėl tokio neapsižiūrėjimo “Antis” netrukus tapo ryškiausia lietuvių roko vėliavneše, drauge su pabudusia tauta drąsiai smeigusia mirtiną dūrį okupantui.

Lukiškių aikštės kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus per 70 menininkų

Lukiškių aikštės kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus per 70 menininkų

Istorinės Lukiškių aikštės rekonstrukcijos vizijas ketina pateikti daugiau nei septyniasdešimt menininkų arba per dvidešimt skirtingų kūrybinių kolektyvų. Tai paaiškėjo pirmadienį pasibaigus registracijai į Vilniaus centrinės dalies viešųjų erdvių ir prieigų prie Lukiškių aikštės kūrybines dirbtuves, kurios prasidės jau šį penktadienį Vilniaus rotušėje rengiamu seminaru. „Džiaugiamės sulaukę aktyvaus susidomėjimo šiuo renginiu. Lukiškių aikštės vaidmuo miesto ir šalies gyvenime turi simbolinę prasmę, tačiau reikia nepamiršti, kad tai yra ne tik istorinė, bet ir kiekvieną dieną miesto gyvenime veikianti erdvė. Tikimės, kad menininkai pasiūlys naujų įkvepiančių idėjų atgaivinti šiai šiek tiek primirštai Vilniaus aikštei, kad ji vėl taptų miesto traukos centru“,- sako Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Kūrybinių dirbtuvių tikslas – pagal išsakytas idėjas papildyti ir pakoreguoti numatomo skelbti tarptautinio konkurso dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos sąlygas. Šio konkurso laimėtojai turės galimybę parengti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos planą ir sukurti „Laisvės“ idėją vainikuosiantį simbolį – centrinį aikštės akcentą. Registruotis į dirbtuves buvo kviečiami visos Lietuvos kūrybininkai. Iš septyniasdešimties dalyvių, panorusių išmėginti savo jėgas kūrybinėse dirbtuvėse, dauguma yra menininkai iš Vilniaus, tačiau ketinimą dalyvauti taip pat pareiškė kūrybininkai iš Kauno, Ukmergės, Elektrėnų ir net – Olandijos.

| |

“Lietuva”: teisė griauti ir teisė gintis

Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam. Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja. Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos – ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta.

| |

Tarptautinis rytietiškų šokių festivalis “Rytų žvaigždė 2006” Visagine

Jaunimo kultūros centre “Orbita” (Visagine) įvykęs tarptautinis festivalis “Rytų žvaigždė 2006” nustebino ne tik programos įvairove, bet ir puikiu organizatorių darbu. Mūsų nuomone, tai geriausiai organizuotas renginys, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Po beveik tris valandas trūkusios kelionės iš Kauno į Visaginą buvome pasitikti maloniai, su šypsenomis – pasijutome ypatingais svečiais. Iš karto buvome nuvestos į tik mums skirtą pakankamai erdvų persirengimo kambarį (kurį, tiesa, paskui teko draugiškai pasidalinti su dviejų Vilniaus kolektyvų šokėjomis). Vėliau nuskubėjome apžiūrėti scenos. Likus dviems valandoms iki renginio pradžios, jaukioje salėje svečių jau laukė užkandžiais ir gėrimais nukrauti stalai. Pradžioje į sceną pakviesti visų dalyvaujančių šokių kolektyvų atstovai buvo pasveikinti aplodismentais, o renginys prasidėjo nuo raiškiai skaitomos poetinės įžangos, kuri suteikė vakarui arabiško jausmingumo, paslapties bei išbaigtumo. Kadangi Visagine gyvena daugiau rusų tautos atstovų nei lietuvių, visas renginys buvo vedamas rusų kalba, kas šiek tiek sutrukdė kelioms mūsų šokėjoms, nes jos negalėjo suprasti eilių lydėjusių kiekviena šokį. Renginio vedėjo skaitomomis eilėmis išaukštintus šokėjų klubų judesius stebėjo scenos pakraštyje įsitaisęs, smagiai nusiteikęs „sultonas“ kartu su keliomis savo „žmonomis“. Pasibaigus pirmajai daliai, turėjome progos ir pačios prisidėti prie renginio, įnešdamos specialiai paruoštą plovą.

| |

Boženos vakaras restorane “Sevano ežeras” Vilniuje

Mielosios, Jūs jau man atleiskit, tačiau svečiuodamasi sostinėje nenugirdau jokių neoficialių „pletkiukų“, o ir blogų žodžių apie vakarėlį pasakyti negaliu, todėl net nebežinau, kaip Jus sudominti be tokių kompromituojančių ir atraktyvių smulkmenų…. Tiesa, ir buhalterijos vesti nemoku, todėl negalėsiu atskleisti kiek kam kainavo naujas kostiumas ar bateliai, o juk žinau kaip jums, Damos, tai rupi… Na, ateityje pažadu pasitaisyti, o dabar stengsiuos sužavėti Jus savo paprastu ir nuoširdžiu pasakojimu apie puikų Boženos organizuotą vakarėlį Vilniuje :). Tik atvykusias į sostinę, mus pasitiko svetingai nusiteikusi Božena. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad mums būtų suteiktos sąlygos ne tik persirengti ar šiek tiek parepetuoti, turėjome laiko pasimėgauti itin gardžiais armėniškos virtuvės patiekalais 🙂 taigi, Vilniečiai ir miesto svečiai, restorane „Sevano ežeras“ ne tik puikus interjeras, bet ir maistas labai gardus (čia patarimas ateičiai 🙂 ). Renginys neskubėjo prasidėti, tačiau juk padorioms ponioms pridera vėluoti! Argi ne? 🙂 Žodžiu, kiek palūkėję, pabendravę išgirdome pirmuosius akordus, o neilgai laukus aplink mus sužibo tūkstančiai, gal net milijonai karoliukų ir deimančiukų, kuriais spindėjo prabangūs ir kaskart vis kitokie dalyvių apdarai. Žinoma, tie apdarai kerinčiai atrodo tik tuomet, kai puošia tokių dailių merginų kūnus… Ne bet kokių merginų, o šokėjų – rytietiško meno meistrių. Asmeniškai mane sužavėjo ne tik dalyvių, bet ir šokių stilių gausa.

Patvirtinta Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa iki 2009 metų

Siekdama išsaugoti ir atskleisti Vilniaus miesto gynybinės sienos kultūrinę vertę, sostinės Savivaldybės taryba patvirtino šio kultūros paveldo objekto paveldotvarkos programą iki 2009 metų. Įgyvendinant šią programą bus restauruojami ir eksponuojami išlikę autentiški miesto sienos fragmentai, iš dalies arba visiškai atkuriami kai kurie sunykę fragmentai. Bus siekiama išryškinti ir pažymėti viduramžių miesto gynybinės sienos trasą, sudaryti sąlygas ją apžiūrėti, informuoti visuomenę. Vilniaus gynybinė siena pastatyta 1503–1522 m. Viduramžių miestą juosusi apie 3,2 km ilgio ir 6 m aukščio siena yra vėlyvosios gotikos statinys, turintis renesanso bruožų. Šiaurės pusėje miesto siena jungėsi su pilių gynybine sistema. Sienoje buvo 9 vartai ir 3 artilerijos bokštai, iš kurių tėra išlikę Medininkų arba Aušros vartai. Vienas iš bokštų XVII a. buvo rekonstruotas į Bastėją. Šiandien gynybinių įtvirtinimų liekanos yra Vilniaus senamiesčio, įtraukto į UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą, urbanistinio audinio formantė, viduramžių miesto riba, žyminti XVI a. Vilniaus kontūrą. Šiuo metu 35 proc. miesto gynybinės trasos jau yra nebeatsekama, 15 proc. išlikę dabar esančių statinių tūriuose arba yra jų sklypų kontūrų riba, 15 proc. formuoja gatvių raudonąją liniją, 35 proc. išlikimo laipsnį patikrintų tyrimai. Siekiant kuo geriau išsaugoti ir eksponuoti tai, kas išlikę iki mūsų dienų, bus atliekami išsamūs Vilniaus miesto gynybinės sistemos raidos tyrimai.

Ilgametis “Ąžuoliuko” vadovas bus pagerbtas Žygimanto Augusto medaliu

Už ilgametį kūrybingą darbą ugdant chorinį meną ir svarų indėlį į Vilniaus miesto muzikinį gyvenimą Vilniaus miesto taryba nusprendė Žygimanto Augusto medaliu apdovanoti Lietuvos muzikos akademijos profesorių, Lietuvos chorų sąjungos prezidentą, Vilniaus berniukų ir jaunuolių choro “Ąžuoliukas” meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Vytautą Miškinį. Beveik tris dešimtmečius V. Miškinio vadovaujamas choras “Ąžuoliukas” aktyviai populiarina chorinę muziką tiek Lietuvoje, tiek svetur. Su choru meno vadovas gastroliavo po Europą, JAV, dalyvavo daugelyje konkursų ir festivalių, pelnė prizines vietas. V. Miškinio vadovaujamas choras įrašė per šimtą fondinių įrašų Lietuvos ir užsienio radijo stotims, nemažai vinilinių bei kompaktinių plokštelių. V. Miškinis sukūrė per 550 kūrinių suaugusių ir vaikų chorams. Jo kūriniai kaip privalomi atliekami Europos ir Lietuvos chorų konkursuose, nuolat skamba dainų šventėse. Kasmet su choru profesorius aktyviai dalyvauja Vilniaus miesto organizuojamuose renginiuose, šventėse, proginiuose koncertuose. Būdamas Lietuvos chorų sąjungos prezidentu, sostinėje V. Miškinis organizuoja įvairias chorų kolektyvų akcijas – šventes, tokias kaip “Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją”, Dainų tiltus, seminarus chorvedžiams “Vasaros akademija”, jaunimo bei suaugusių chorų konkursus, tarptautinius Baltijos šalių projektus” Baltijos gintarėliai” ir kitus.

| | |

Valsas

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).