Ekonomika

Verslas Lietuvoje vis dar labai stipriai reglamentuojamas. Iš viso, pasirodo, kad verslas Lietuvoje susiduria su palyginti kur kas daugiau taisyklių, apribojimų ir reglamentų negu kitose Baltijos šalyse (Estijoje ir Latvijoje) ir daugelyje Centrinės Europos šalių (pvz., Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijos Respublikoje). Sritys, kurios atrodo ypatingai perdėtai reglamentuojamos – tai galimybė naudotis žeme, darbas bei prekių pardavimas ir judėjimas (daugiausia dėl mokesčių laikymosi, kaip išdėstyta žemiau). Daugelis investitorių ir teisininkų skundėsi dėl įstatymų ir reglamentų pertekliaus šalyje, kurie, jų nuomone, neaiškiai suformuluoti, painiojantys ir dažnai prieštaringi. Dažnai priimami nauji įstatymai ir pakeitimai bei papildymai, mažai išankstinių pranešimų verslo bendruomenei apie naujus įstatymus, žymiai mažiau galimybių prisidėti prie jų kūrimo, nors yra ženklų, kad padėtis taisosi. Antra vertus, daugelis investitorių (ypač stambūs arba užsienio investitoriai) apibūdina tuos valdininkus, su kuriais susiduria, kaip gana supratingus ir lanksčius. Nors žemesnio lygio biurokratai nepaslankūs ir nepadedantys ar rodo priešišką verslui nusiteikimą, daugelis stambių verslininkų paskubėjo pridurti, jog aukštesnio rango pareigūnai dažnai labai padėjo spręsti problemas.

Daugeliui postkomunistinių šalių (Balkanuose ir NVS) gresia pavojus patekti į institucinius blogo modelio spąstus – su kleptokratija, autoritarine politika, visur paplitusia korupcija, socialiai žlugdančiu pajamų nelygybės augimu ir intensyvia socialine konkurencija. Tokia evoliucija, jei būtų sustabdyta ankstyvo įstojimo į NATO ir ES, paryškintų takoskyrą tarp Europos postkomunistinių šalių. Tam tikrose šalyse gali būti sukeltas net intensyvus visuomenės apskritai nusivylimas, kurių toleranciją reformų kainų atžvilgiu žymiai švelnino (iki dabar) pažadai prisijungti prie šių dviejų Vakarų klubų. Tai aiškiai turėtų svarbių pasekmių “aukštajai politikai” Europos kontinente ir turėtų įtakos sferų susiformavimui; tai taip pat tiktų logikai, kuri sako, kad įstojimas yra sąlyginis, priklausomai nuo individualios veiklos. Žiūrint iš kitos pusės, galima tvirtinti, kad tokia politiškai akcentuota takoskyra yra trumparegė iki tokio laipsnio, kad ignoruoja skirtingas pradines ir kitas geopolitines sąlygas. Pavyzdžiui, ar buvo galima pražiūrėti dvišalius Rumunijos – Vengrijos santykius, turint omeny precedentą, kurį sukūrė NATO “disciplina”, taikoma Graikijai ir Turkijai. Be to, galima tvirtinti, kad geriausias būdas kovoti su socialine ir politine anomija įvairiose šalyse yra integruotis ir vengti diskriminuojančių poelgių.

Koks skirtumas, lyginant su devyniasdešimtųjų pradžia, kurie daugelio mokytų vyrų buvo vertinami per Francis Fukuyama garsiojo straipsnio ir knygos apie “istorijos pabaigą” aistros ir intelekto prizmę. Iš esmės autorius buvo teisus: 1989 m. reiškė istorijos takoskyrą, reiškiančią aiškų komunizmo galą. Kita vertus, jo analizė supaprastino ir pavertė neaiškiomis veikiančias istorijos jėgas, kurios išlaiko ideologinius ir religinius skirtumus; tas jėgas, kurios demokratijos (tikrinimai ir balansai) bei tarpusavio tolerancijos išlaisvintos gali sukelti milžiniškas žmonių kančias, tokias kaip etniniai tarpusavio konfliktai ir karai. Postkomunistinė transformacija pasirodė kur kas sudėtingesnis procesas, negu iš pradžių manyta. Kainų liberalizavimas, stabilizavimas, privatizavimas yra esminiai įvesti rinkos ekonomiką, tačiau toli gražu neužtikrina sėkmės, nebent įkuriamos tinkamos institucijos. O tai pati didžiausia užduotis postkomunistinėms šalims: kaip sustiprinti institucijų formavimą, kai šis procesas užima labai daug laiko, ir tuo pačiu reikia lenktyniauti su laiku.

Kaip ir ankstesniais, taip ir 2003 m., Lietuvos Vyriausybė buvo darbinga ir rezultatyvi, tačiau išvengti klaidų jai nepavyko. Kiekvieni metai kuo nors išsiskiria. Jei 2002 m. nominuoti „mokesčių revoliucijos“ metais, tai 2003 m. Vyriausybė turi būti įvertinta už pradėtą pensijų reformą. Priešingai nei mokesčių pertvarka, šis žingsnis pasitarnaus žmonėms, atvers jų galimybes užsitikrinti turtingesnę senatvę. Pensijų reforma – nors ir kukli, atsargi – be jokių abejonių yra didžiausias, svarbiausias ir geriausias 2003-ųjų sprendimas. Antra didelė Vyriausybės darbų grupė buvo susijusi su teisės aktų rengimu ir priėmimu, derinant juos su Europos Sąjungos teisynu. Tai kruopštumo ir atidumo reikalaujantis, didelės apimties darbas. Tiesa, jis daugiau techninis, tačiau kūrybiškumą galima pritaikyti ir šioje srityje, siekiant sudaryti Lietuvos žmonėms palankesnes gyvenimo ir verslo sąlygas. Deja, Vyriausybei pritrūko kūrybiškumo ar drąsos išradingai ir Lietuvai naudingai perimti tik tai, kas būtina, nepersistengti tampant šventesniais už Romos Popiežių ir išsaugoti Lietuvos konkurencinius pranašumus.