Įvadas

Koks skirtumas, lyginant su devyniasdešimtųjų pradžia, kurie daugelio mokytų vyrų buvo vertinami per Francis Fukuyama garsiojo straipsnio ir knygos apie “istorijos pabaigą” aistros ir intelekto prizmę. Iš esmės autorius buvo teisus: 1989 m. reiškė istorijos takoskyrą, reiškiančią aiškų komunizmo galą. Kita vertus, jo analizė supaprastino ir pavertė neaiškiomis veikiančias istorijos jėgas, kurios išlaiko ideologinius ir religinius skirtumus; tas jėgas, kurios demokratijos (tikrinimai ir balansai) bei tarpusavio tolerancijos išlaisvintos gali sukelti milžiniškas žmonių kančias, tokias kaip etniniai tarpusavio konfliktai ir karai.

Postkomunistinė transformacija pasirodė kur kas sudėtingesnis procesas, negu iš pradžių manyta. Kainų liberalizavimas, stabilizavimas, privatizavimas yra esminiai įvesti rinkos ekonomiką, tačiau toli gražu neužtikrina sėkmės, nebent įkuriamos tinkamos institucijos. O tai pati didžiausia užduotis postkomunistinėms šalims: kaip sustiprinti institucijų formavimą, kai šis procesas užima labai daug laiko, ir tuo pačiu reikia lenktyniauti su laiku.

Pradžioje daugelis dėl suprantamų priežasčių buvo linkę nepakankamai įvertinti du kitus svarbius pereinamuosius laikotarpius pasaulyje, kurie tikrai turi įtakos postkomunistiniams pokyčiams. Vienas susijęs su integracija į Europą ir Valiutų sąjungos atėjimu su visa gausybe pasekmių. Beje, Bendrija buvo sukurta 1957 m. (Romos sutartis) padėti liberalioms demokratinėms šalims spręsti komunizmo grėsmės klausimą. Dabar tolesnė ES integracija susijusi su jos pačios reformavimu, būtent, gerbūviu, CAP, ir t.t., o tai sudėtingas procesas, slegiantis plėtimąsi. Derėtų pasakyti, kad tik pradėję postkomunistinį perėjimą, daugelis Centrinės ir Rytų Europos šalių pradėjo ieškoti prisijungimo prie Klubo. Ekonominiais, o taip pat saugumo sumetimais, įstojimas į ES tapo svarbiausiu strateginiu užsienio ir ekonominės politikos pasirinkimu. Todėl prisijungimas prie ES gali būti laisvai traktuojamas kaip galutinis matas, vertinant sėkmingą transformaciją. Netiesiogiai būdas patikrinti postkomunistinių šalių veiklą yra išnagrinėti jų perspektyvas įstoti. Kitas strateginis postkomunistinių šalių pasirinkimas buvo patekti į NATO. Šį tikslą pasiekė Vengrija, Lenkija ir Čekijos Respublika, tuo tarpu daugeliui kitų pretendenčių dar laukia tolimas kelias.

Globalizacija yra kitas stambus pasaulio ekonomikos procesas, sekantis po finansų rinkų evoliucijos ir, po gilios pasaulinės krizės, ieškoma kaip pagerinti tarptautinės finansinės sistemos architektūrą. Globalizaciją dera taip pat traktuoti per jos įtaką socialinėms ir politinėms struktūroms, kaip ji veikia integraciją ir susiskaldymą, įjungimą ir atskyrimą, netikrumą ir nepastovumą (bloga pusiausvyra); ji taip pat tikrai daro įtaką idėjų susikirtimui. Šiuo aspektu, kai kurie skelbia aiškią rinkų pergalę prieš vyriausybes, tuo tarpu kiti ieško kelių suderinti rinkos vertybes su poreikiu išsaugoti socialinę sanglaudą ir galimybę siekti visuomeninių tikslų. Bet, kaip paskutinėje ABCDE konferencijoje Vašingtone pastebėjo Larry Summers, kad būtų sutaikyta atvirų rinkų būtinybė su valstybės tikslų siekimu, dar reikia daug intelektinio darbo ir institucijų vystymo.

Globalinės sąjungos ir įgijimai bankininkystėje, naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų ir t.t. srityse pradeda naują erą pasaulinėje konkurencijoje, kurią dar sustiprina naujos informacinės technologijos. Tai, ką šiandien matome Europoje, susiliejimų ir įgijimų prasme, patvirtina šią kryptį. Ar galėjo kas nors vos prieš keletą metų numatyti, kokiu keliu Prancūzijoje vyks konsolidacija: kaip BNP priešiškai perėmė Societee Generale?

Panašiai, euro įvedimas, nepaisant jo pastarųjų silpnų pusių, simbolizuoja ES paraišką varžytis su JAV ir Azijos ekonomikomis. Kova už vadovavimą Pasaulio prekybos organizacijai (kuri pirmą kartą “iškapstė” atsirandančios rinkos atstovą, o ne vieną iš turingų šalių) rodo ekonominės galios persiskirstymą pasaulyje ir naują Azijos pasireiškimą. Euras taip pat gali tapti akstinu formuotis stambiems prekybos ir valiutų blokams, o pastarieji būtų atsakas į destabilizuojančio kapitalo judėjimo sukeltą netikrumą bei nepastovumą (pagalvokime apie keleto Lotynų Amerikos šalių prašymą patvirtinti JAV dolerį kaip nacionalinę jų valiutą). Šis padidėjęs netikrumas papildomai skatina Centrinės ir Rytų Europos šalis stoti į ES.

Kas seka po tolesnės transformacijos Centrinėje ir Rytų Europoje, nagrinėjama vadovaujantis vidinės logikos procesu, bet kartu su tuo, kas vyksta Europoje apskritai – įskaitant įvykius Rusijoje ir Balkanuose. Šio tyrimo tikslas nėra išnagrinėti viską, bet akcentuoti, ką matau, kaip tiesiogiai susijusius požymius ir veiksnius transformacijos metu. Panašiai aptariamas globalizacijos poveikis. Dėmesys sutelkiamas į būtinybę vykdyti rinkų reformas, suteikti galių piliečiams, kartu su poreikiu vykdyti visuomeninę politiką bendram labui. Šiame kontekste turėčiau pagirti Pasaulio banko prezidento Jameso Wolfensono iniciatyvą, vadinamą Išsamią plėtros programą (Comprehensive Development Framework -CDF) kuri atspindi, kaip subtiliai suprantami transformacijos kaip modernizavimo (plėtros) proceso sudėtingumas ir galutiniai tikslai.

1. Iš pirmo žvilgsnio

Postkomunistinė transformacija Europoje turi gerų ir blogų pusių. Gera tai, kad apskritai, daug buvo pasiekta, turint omeny praeities naštą – arba, kitaip sakant, dabartinė reikalų padėtis galėjo būti kur kas blogesnė. Šiame regione plinta tam tikras normalumas rinka pagrįstų sistemų veikimo prasme. Netgi dalyvaujančių rinkimuose skaičius daugelyje šalių gali būti interpretuojamas iš tokios perspektyvos. To normalumo šaknys iš dalies gali glūdėti aiškiai menkėjančiame susidomėjime, kurį postkomunistinei transformacijai rodo Vakarų visuomenės nuomonė ir vyriausybės. Vis dėlto, tiesa ir tai, kad mažėjantį susidomėjimą galima susieti su augančiomis vidaus problemomis kai kuriose Vakarų Europos šalyse bei kitur pasaulyje. Tačiau sąvoka normalumas reiškia, ką realistai – kaip juos galima pavadinti – sakė labiausiai tikėtina, kad įvyks arba galima pasiekti tomis aplinkybėmis. Tokie realistai įspėjo, kad transformacija – tai daug laiko reikalaujantis procesas, kad praeitis – sunki našta postkomunistinėms šalims.

Ekonominis pagyvėjimas dabar daugelyje šalių vyksta metų metais, o infliacija, bent jau laikinai, prislopinta daugelyje šalių. Verslininkystė ir privataus sektoriaus plėtra rodo, kad komandinė sistema buvo užgniaužusi milžinišką ekonominį potencialą.

Kitas geras dalykas tas, kaip atsirandančios demokratinės institucijos sugebėjo reformų kaina suvaldyti didelių gyventojų grupių nusivylimą ir taip užtikrinti stulbinančiai aukštą socialinio stabilumo laipsnį. Šis faktas palaiko tuos, kas tvirtino, jog istorija ir analogijos nebūtinai patys geriausi prognozuotojai to, kas įvyks Centrinėje ir Rytų Europoje. Valerie Bunce anksti pastebėjo, kad “Būtent pusiausvyra tarp konflikto lygio ir sistemos sugebėjimo po to atitolinti konfliktus, o ne vien konflikto intensyvumas pelno didžiausią mūsų dėmesį, vertinant stabilumą naujoje Rytų Europoje. Panašiai galima teigti, kad stambesnė klaida būtų manyti, jog postkomunistinės šalys įgijo tam tikrą specifinį požymį, kuris suteikia joms imunitetą prieš likusiam pasauliui būdingą aštrią socialinę trintį. Didelių ir rimtų nemalonumų tikimybė vis dar svarstytina, kuo toliau į Rytus eisime, kur, švelniai tariant, transformacijos rezultatai labai sumišę. Aštrūs socialinio nepasitenkinimo proveržiai pasireiškė prieš keletą metų Albanijoje ir Bulgarijoje, o daugelyje NVS šalių valdžią kontroliuoja autoritarinės vyriausybės. O jei dar atsižvelgsime į dydį – kaip yra Rusijos ir Ukrainos atveju – tai nerimas pagrįstas.

Bloga tai, arba “tuščia pusė stiklinės” yra ta, jog daugelyje postkomunistinių šalių didžios greito perėjimo viltys nepasitvirtino; daugybė žmonių tame regione pergyveno sunkius laikus, bandydami susidoroti su transformacijos sukeltu psichologiniu spaudimu ir materialiniais sunkumais.

Perėjimo geografija labai marga. Galima rasti šalių grupes, kurios skiriasi pagal ekonominius rezultatus ir institucijų veiklą.

Yra lyderiai – Vengrija, Lenkija ir Čekijos Respublika, Slovėnija, Slovakija, Estija, po jų seka dvi kitos Baltijos šalys. Abiejų šalių grupių perspektyvos įstoti į ES kitą dešimtmetį geros. Verta pastebėti, ir aš vėl ir vėl pabrėžiu, kad geriausiai sekasi ES kaimynėms. Neatsitiktinai ten didžiausios pajamos vienam gyventojui.

Bulgarija ir Rumunija, kurios taip pat turi Asociacijos sutartis su ES, perėjo kur kas sudėtingesnį kelią, o jų perspektyvos įstoti į Sąjungą žymiai ma˛iau palankios.

Rusijoje ir Ukrainoje bei likusiose NVS šalyse, tiek politiškai, tiek ekonomiškai perėjimas vis dar labai miglotas. Atrodo, kad Didžiajai Balkanų daliai labiausiai tinka “vargo ekonomikos” terminas. 1 lentelė iliustruoja šią klasifikaciją, remdamasi augimo tempais, infliacija, pajamomis vienam gyventojui ir t.t.

2. Transformacijos suvokimas: ateities skaitymas iš praeities

Tvirtinčiau, kad geriausia nagrinėti ateitį – tai atidžiai išanalizuoti praeitį ir dabartį. Štai kodėl kitas mano žingsnis yra akcentuoti keletą transformacijos pamokų.

2.1 Perėjimo gramatika: pagrindinis žodis – sudėtingumas

2.1.1. Viena iš svarbesnių transformacijos pamokų – kad reikia atsiverti pasauliui, apsvarstyti įvairias hipotezes ir požiūrius, netapti klišių ir tabu kaliniu, suvokti, kad negali būti tobulų projektų, kaip negali būti tobulo pasaulio. Aiškumo ir pragmatizmo poreikis turėtų priversti mus atmerkti akis ir pažvelgti į tikrovę, kuri gali priblokšti savo sudėtingumu ir pokyčių gausa.

Prieš keletą metų tie, kas buvo linkę pabrėžti struktūrinį problemų, su kuriomis susiduria postkomunistinės šalys, pobūdį, sudarė mažumą žvalių balsų chore; jie įspėjo apie realizmo stoką tezėse ir sąvokose, kurios kvepėjo galimybe panorus “suspausti” laiką, praktikuoti “akių dūmimo ekonomiką”. Dabar daugelis analitikų laikosi kitos, kur kas šaltakraujiškesnės nuomonės. Politiką derėtų vertinti pagal jos pačios nuopelnus, atmetant intelektinius prietarus.

Šiuo aspektu, nėra reikalo svarstyti, kaip rinkos ekonomika iš tikro veikia. Kaip pabrėžė Joseph Stiglitz, “Netobula ir brangi informacija, turinčios trūkumų kapitalo rinkos, neužbaigta konkurencija: štai rinkos ekonomikos realybė – aspektai, į kuriuos dera atsižvelgti toms šalims, kurios renkasi ekonomikos sistemą”.

– Pavojus nepastebėti nepaprasto vykstančio proceso sudėtingumo. Didžiuliai supaprastinimai ir sumenkinimai, kaip “juoda prieš balta” (be jokių pustonių) ir stoka supratimo, kaip socialiai išreikšti interesus – ypač pereinamajame laikotarpyje – tik supainioja tikruosius procesus ir veda prie skubotų ir neadekvačių sprendimų. G. Schopflin vykusiai pastebėjo: “elitui nepavyko suprasti, kad visuomenė kur kas sudėtingesnis organizmas, negu jie galvojo, kad paprasti, geranoriški pareiškimai politikoje neveiksmingi, kad idėjas ir programas reikės visuomenei parduoti, o institucijų reikia elementariam valdžios panaudojimui.”

Vis daugiau specialistų pabrėžia institucijų vaidmenį ekonomikos plėtroje, istorijos naštą ir intensyvumą to, ką Francois Perroux pavadino “emprise de la structure” (struktūros galia). Pastaroji reiškia neteisingo išteklių paskirstymo įteisinimą ir su juo susijusią įtampą sistemai. Čia galima kalbėti apie ekonominių reiškinių struktūrinį (socialinį) įtvirtinimą (Marc Granovetter, 1985), o šio metodo vaizdingi pirmtakai yra Max Weber ir Emile Durkheim. Tokia plati analitinė perspektyva leidžia transformuoti kur kas gilesnę prasmę ir turinį.

– Sprendžiant reformų fine print, reikia kur kas daugiau negu paprasti ideologiniai teiginiai ir gražbylystės; reikia neišvengiamo pragmatizmo ir rimtų politinių sprendimų, pagrįstų tvirtomis teorinėmis ir empirinėmis žiniomis, kai neįmanoma išvengti susidūrimo su skausmingais kompromisais ir dilemomis. Pavyzdžiui, klausimas kurį reikia rimtai apsvarstyti, yra struktūros kolektyvinis valdymas; labiau nei kada nors aišku, kad reikia nueiti toliau nei bendri pareiškimai privatizavimo būtinybės klausimu.

– Procesą reikia traktuoti pasauliniame kontekste. Turiu omeny Vakarų Europos šalių išaugusį poreikį integruotis, gerbūvio krizę, lyginamų pranašumų pasikeitimą dėl “naujo informacijos amžiaus” ir ekonomikos globalizavimo, ir t.t. poveikio. Taip pat galvoju apie spaudimą, kurį valstybių ekonominės politikos patiria dėl finansų rinkų globalizacijos ir dėl augančios su tuo susijusių neprotingų ir nenuosaikių priemonių ribinės kainos. Įsigilinimas į platų kontekstą padeda aptikti ir lauktus, ir naujus sunkumų šaltinius, su kuriais susidūrė postkomunistinės šalys, ir kas gali jų laukti ateityje.

2.1.2 Pasireiškė perdėta pagunda suburti ?alis kartu, į įvairias grupes, darant prielaidą, kad egzistuoja gana deterministiniai (mechaniniai) ryšiai tarp iš anksto nulemtų rezultatų ir tradiciniu protu išmąstytos politikos. Kaip sako sena lotynų patarlė, “post hoc, ergo propter hoc” panaši veikla buvo priskirta labiau tariamoms panašioms politikoms negu bendrybėms pradinėmis aplinkybėmis, struktūriniams veiksniams ir politikos ypatumams.

Pakanka atidžiai pasižiūrėti į konkrečias pirmaujančių šalių politikas tokioms tezėms pagrįsti. Lenkija tapo “klasikiniu” šoko terapijos “pavyzdžiu” kainų liberalizavimo srityje, bet ne privatizavimo. Tuo pačiu, Vengriją, nepaisant nuostabaus politikos nuoseklumo, galima traktuoti kaip laipsniškumo pavyzdį, o jos ekonominė veikla priklauso taip pat ir nuo reformų, kurios buvo pradėtos iki 1989 m. Kas dėl Čekijos Respublikos, tai ji taikė stambaus masto privatizavimą ir tam tikrą neortodoksišką stabilizavimo politiką. Tuo tarpu Slovėnija, palankių pradinių sąlygų dėka taikė laipsnišką politiką.

Mano nuomone, politikos formavimo sampratai daug padeda tam tikri politikos ir socialinio gyvenimo, vietinės (nacionalinės) pramonės ir politinės kultūros bei kitų struktūrinių veiksnių požymiai. Vienu atveju kultūra ir istorija (praeities našta), geografija ir struktūriniai veiksniai didžiąja dalimi paaiškina, kodėl labiau tikėtina, kad buvo imtasi tam tikros politikos (kaip makroekonominė stabilizacija) ir labiau pasiteisino vienose šalyse negu kitose.

2.1.3 Vietoj susitelkimo į klišes ir idealias struktūras, derėtų daugiau dėmesio skirti realesniems scenarijams Nr. 2 – praplėsti tyrimo dėmesio centrą. Tokią logiką reikia taikyti ir pirmojo rato, ir n-tojo rato (grįžtamojo ryšio) politikos priemonėse. Dažnai ir su stebėtinu nerūpestingumu tie, kas daro vertinimus ar teikia patarimus, prilygina taisyklių nesilaikymą politikos “Nr. 1” paketui, politinės valios stokai. Politinė nuostata – aiškiai esminė politinių formuluočių ir įgyvendinimo dalis, bet jos toli gražu nepakanka pasitikėjimui įgyti ir pasiekti sėkmės.

Janos Kornai aiškiai pastebėjo, kad “Tie, kas esmines vertybes taiko demokratinėms institucijoms, savo pasiūlymuose privalo atsižvelgti į esamos valdžios santykius ir parlamentinės demokratijos taisykles. Nedaug pasieksime, jei remsimės tokiais patarimais: mūsų reikalas patarti, kas jūsų šaliai gerai, o jūsų reikalas – klausyti patarimo. Jei nepaklausysite – jūsų problema. Nieko negalime padėti, jei jūsų politikai kvaili ar piktavaliai “. Nagrinėti reformų politinę ekonomiką postkomunistinėse šalyse – rimtas paakinimas.

Tuo pačiu dera paklausti ar siūlomos politikos “Nr. 1” iš tikro realistinės, nepaisant aplinkybių. Pavyzdžiui, ar galima iš tikro patikėti, kad nemokėti atlyginimus daugeliui žmonių, kurie dar vis įdarbinti, yra palaikomoji politika, galinti ilgainiui susidoroti su didele infliacija? Antra vertus, ką reiškia mažas konsoliduotas biudžeto deficitas, jei auga įsiskolinimai ir kvazi-fiskalinis deficitas? Be to, ar neinfliacinis biudžeto deficito finansavimas pasiteisina, kai jo dengimas auga kosminiu greičiu dėl labai didelių teigiamų realių palūkanų normų? Pasirodo, kad kartais, tokiomis aplinkybėmis, kai kurie mokslo vyrai atsieja trokštamą nuo į rezultatus orientuotos perspektyvos – nuo to, kas pasiekiama politikos prasme.

2.2 Du svarbūs nepakankamai įvertinti klausimai

Mano nuomone, du klausimai nuolatos nepakankamai įvertinami. Vienas klausimas susijęs su buvusių komandinių sistemų praeities našta (atsilikimas); kitas klausimas – reikalingų išteklių perskirstymo mastai, susiję su naujomis santykinėmis kainomis, kurias padiktavo liberalizavimas ir ekonomikos atsivėrimas.

Praeities našta

Postkomunistinės Europos visuomenės – tai socialiniai dariniai su tam tikrais bendrais (struktūriniais) bruožais, bet taip pat turintys žymių neatitikimų; pastarąjį galima susieti su skirtingais iki komunistiniais palikimais (ryškiausias pavyzdys yra buvusi Čekoslovakija, pirmaujanti tarp pramonės šalių tarpukaryje) ir skirtingomis valstybinio centrinio planavimo rūšimis tiesioginės kontrolės laipsnio ir ekonominės politikos pasirinkimo prasme.

Skirtingos istorijos paaiškina, kodėl taip skiriasi pajamos vienam gyventojui (1 ir 3 lentelė), kodėl rinkos institucijos kokybe labai įvairuoja skirtingose šalyse, ir kodėl makro bei mikro disbalansas skyrėsi 1989 m. išvakarėse. Be jokios abejonės, Vengrija, buvusi Čekoslovakija ir Lenkija, pradedant perėjimo procesą, turėjo rimtų konkurencingumo bruožų. Todėl, nieko stebėtina, kad šioms šalims kur kas geriau sekėsi vykdyti stabilizavimo programas negu kitoms, nors jų keliai nebuvo panašūs, kaip kai kurie teigtų.

Atsilikimas labai apsunkina galimybę įveikti veiklos deficitą; iš vienos pusės, jis rodo, kad atskiriems asmenims ir visuomenei apskritai trūksta konkrečių žinių, o taip pat pasireiškia institucinės kaitos suvaržymai. Antra vertus, jis reiškia, kad sistemai ištrūkti iš to, ką būtų galima suprasti kaip idealų kelią evoliucijai, daug erdvės. Praeities naštos akcentavimas skirtas įspėti apie jo vilkinimo poveikį ir nepalankų priklausomybės kelią, iš kurio gali būti sunku ištrūkti.

Dėl atsilikimo sunkiau nugalėti atsirandančių rinkos institucijų trapumą, ir padidėja galimybė išleisti iš rankų pokyčių dinamikos kontrolę; jis tikrai padidina institucinį trapumą, kurį nepakankamai įvertino politikos formuotojai bei jų patarėjai. Kaip teisingai nurodo Peter Rutland, “parodijuojant Hayekiano logiką, buvo galvojama, kad rinkos institucijos pačios gaminsis”. Buvo paminėta sintagma institucinis trapumas. Negana to, kad nepakanka analitinio dėmesio institucijų formavimuisi pereinamojo laikotarpio Europos visuomenėse, dar reikia atsižvelgti į šio trapumo pasėtą nestabilumo sėklą. Šiame kontekste dera paminėti, kad nesubrendusios institucijos nesugeba dirbti. Pavyzdžiui, debatai “universalūs bankai prieš siauros specializacijos bankus (klausimas “ar ir kaip bankai turėtų dalyvauti išteklių paskirstyme”) visai tinka problemai, kuri iškyla dėl nesubrendusios rinkos institucijos, didinančios sistemos nestabilumą ir netikrumą. Institucijos taip pat paaiškina įplaukų į biudžetą dydžio ir surenkamumo problemas (2 lentelė).

Iš platesnės perspektyvos, galima kelti klausimą apie politinio ir ekonominio tų šalių elito sugebėjimą valdyti – kiek šis elitas sugeba diegti ir valdyti pakeitimus (transformaciją), kai tiek daug neaiškumo, nepastovumo ir netikrumo. Taip pat galima daryti prielaidą, jog institucinis trapumas stipriai atsilieps kapitalizmo prigimčiai regione.

Išteklių perskirstymo dydis: įtampos atsiradimas

Rytų Europoje, dėl ekonomikos struktūros ir neteisingo išteklių skirstymo palikimo sistema pergyvena ypatingą įtampą, kai jau pasireiškė kartu vidiniai šokai (kuriuos sukėlė reformos arba, paprasčiausiai, nekontroliuojami sistemos paleidimo procesai) ir išoriniai šokai.

Kokios svarbesnės šios įtampos potekstės? Viena, kad šios ekonomikos gali lengvai tapti vis labiau nestabiliomis, ir jų gebėjimas susidoroti su šokais labai menkas; šios ekonomikos nepaprastai lengvai pažeidžiamos! Kita potekstė – politikos formuotojai susiduria su nepaprastai skausmingais kompromisais ir todėl daugeliu atvejų, nebent politika protinga ir galima gauti pakankamai paramos iš užsienio, beveik nėra galimybės praktiškai manevruoti. Galiausiai, makroekonominė stabilizacija tam tikrose šalyse slepia giliai glūdinčias įtampas, kurios anksčiau ar vėliau iškyla, nebent įvyksta esminė struktūrinė pertvarka (ryškiausias pavyzdys – Rusija).

2.3 Politikos sėkmės šaltiniai

Akcentuočiau, tarp kitų:

– įžvalgumą

– nuoseklią politiką

– pradines sąlygas (įskaitant neteisingo išteklių paskirstymo palikimą)

– dalinių reformų istoriją (kurių dėka kai kurios aplinkybės tapo labiau palankios rinkai), pirmose gretose Vengrija, Lenkija ir Slovėnija);

– režimo pasikeitimas, kuris sukėlė institucinės bevaldystės laikotarpius. Ir vėl, geresnių rezultatų pasiekė tos šalys, kurioms buvo naudingos ankstesnės reformos ir kolektyvinė atmintis;

– užienio kapitalo vaidmuo, išjudinant užburtą ratą. Atrodo, kad paskutinis veiksnys atliko labai svarbų vaidmenį pirmaujančių šalių ekonomikose; šį vaidmenį lengviau suprasti, turint omeny ypatingai sudėtingą ir komplikuotą gilaus ekonomikos restruktūrizavimo pobūdį (labai didelė kaina). Galima tvirtinti, kad kai kurios greitai augančios Azijos šalys mažiau rėmėsi užsienio kapitalu ir kad jų atveju esminiu veiksniu buvo didžiulės taupymo normos (35-40%). Nėra abejonės, kad tokios normos ekonomikos augimui labai gerai, ir ekonomikos politika turi siekti jas skatinti. Vis tik, drįstu teigti, kad ypatingą vaidmenį postkomunistinėse šalyse vaidina geografinės ir istorinės aplinkybės.

– geografija, gerai iliustruota su ES besiribojančių šalių grupės veikla.

Politikos patikimumas kaip toks priklauso, kiek struktūrinių pertvarkymų sistema gali įvykdyti atitinkamos politikos laikotarpiu; o gebėjimas prisiderinti iš esmės priklauso nuo struktūros, nuo reikalingų išteklių perskirstymo dimensijos ir nuo institucijų, kaip prielaidų formuoti politiką, kokybės. Atrodo, kad čia pasireiškia “patikimumo paradoksas”: tie, kurie turėtų būti patikimesni, nėra (arba negali būti) dėl reikalingų išteklių perskirstymo dydžio ir dėl bendro institucinio pasikeitimo bei su jais susijusių išlaidų – ką šioje sistemoje pavadinau įtampa; tuo tarpu tie, kas gali leisti sau nesiimti panašių skausmingų pakeitimų (pvz., Vengrija), naudojasi didesniu patikimumu, nes jiems reikalingi palyginti mažesnės apimties pertvarkymai. Aišku, negalima nepaisyti politikos elemento, į kurį įeina ir politikos formuotojų reputacija. Panašu į situaciją “laimėjusiam viskas”, ir tai labai gerai iliustravo tai, kaip rinkos sentimentai atsisuko prieš daugelį persitvarkančių šalių po Rusijos finansų krizės.

Politikos patikimumą ir drąsumą gali žymiai sustiprinti politinis klimatas ir įvairūs saviti ramsčiai, kaip perspektyva įstoti į ES ir NATO. Šitai taip pat paaiškina, kodėl daugelyje reformas vykdančių šalių neįvyko didesnių politikos pakeitimų, nepaisant apklausose išreikštos neigiamos nuomonės. Vis dėlto, automatiškai kyla klausimas, kas atsitiktų, jei politika ir socialinis nuovargis susijungtų su mažėjančia perspektyva (kai kurioms arba daugeliui šalių) tapti šių dviejų institucijų narėmis.

2.3 Transformacijos žemėlapio skaitymas: ryšiai į ateitį

2.4.1 Būtina makroekonominė stabilizacija, bet toli gražu netampanti žyme tarp sėkmės ir nepasisekimo.

2.4.2 Struktūrinės reformos (įvedančios finansinę discipliną) – esminės pasiekti makroekonominio stabilumo, apskritai stabilumo; tuo tarpu ribiniai pavėluotų reformų kaštai ilgainiui auga, ir panašu, kad yra ribos, kiek reformas galima pagreitinti.

2.4.3 Institucijų suformavimas užima laiko; tinkamų institucijų, socialinio ir organizacinio kapitalo (pasitikėjimo) nebuvimas priešiškas visuomenės gyvavimui – “Waiting for the Postman”!!! (Kevino Costnerio filmo herojus laiškanešys, bandęs kažką darytu visų labui)

2.4.4 Dėl rimtesnių struktūrinių iškraipymų (įskaitant neteisingą išteklių paskirstymą) ir institucijų trapumą, besitransformuojančios ekonomikos beveik turi savyje mechanizmą, kad “įsijungtų” intensyvi įtampa. Labai mažai šalių ėmėsi didelių žygių gilaus restruktūrizavimo srityje ir jų atveju daug galimos įtampos sušvelnino stambios kapitalo įplaukos. Galima sutikti, kad dėl silpno giluminio restruktūrizavimo sistemoje išlaikoma faktinė ir potenciali įtampa; ši įtampa sustiprina plyšių ieškojimo kultūrą, nebent daroma pažanga, taikant griežtus biudžeto suvar˛ymus.

Reikia pabrėžti įtampos buvimą, kadangi augimo atnaujinimas dideliame plote galbūt suteikė daugiau optimizmo negu iš tiesų reikalinga. Nederėtų nepastebėti, kad tai, kas vyksta dabar, yra daugiau ekonominis atsigavimas iš ypatingai nusmukusio gamybos lygio – net jeigu pataisyta anksčiau bevertė produkcija – ir kad tai pavyko padaryti palyginti lengvai pasiekiamu efektyvumo padidinimu; kad ilgainiui, nebent bus didelių investicijų, nebent bus nuolatos didinama produkcijos (paklausių prekių) kokybė ir gerai dirbs institucijos, augimas sustos.

2.4.5 Meksikos ekonomikos implozija 1994 m. pabaigoje ir netiesiogiai finansų krizė Rytų Azijoje, chaosas Albanijoje 1996 m., ir finansų krachas Rusijoje 1998 tiesiogiai, rodo, kokios trapios ir pažeidžiamos yra postkomunistinės ekonomikos; šie įvykiai taip pat parodo, kokie apgaulingi makroekonominiai skaičiai gali būti, jei neparemti realios ekonomikos ir tvirtų institucijų stiprybe. Nereikėtų pamiršti, kad 1990-ųjų pradžioje visas pasaulis sveikino Meksiką kaip pavyzdį, o 1990-ųjų viduryje, tik prieš keletą metų, Albanija ir Rusija buvo laikomos sėkmės kūdikiais dėl makroekonominės stabilizacijos ir kitų reformų.

Persitvarkančių ekonomikų trapumą ir pažeidžiamumą reikėtų vertinti finansų rinkų globalizavimosi fone. Atmintyje iškyla Rytų Azijos krizė, Meksikos krizė, o taip pat sunkūs Argentinos politikos formuotojų laikai, bandant suvaldyti “tekilos poveikį” (valiutų valdyba neatliko ekonomikos nepralaidumo patikrinimo ir teko prašytis IFO pinigų). Čia yra apie ką pagalvoti keliais aspektais. Atsižvelgiama į ryšį tarp finansų rinkų plėtros ir realioje ekonomikoje padarytos pažangos. Galima teigti, kad vidaus finansų rinkų nepastovumo laipsnis bus nepaprastai aukštas, nebent bus pakankamai restruktūrizuojama ekonomika. Priešingai, galima tvirtinti, jog kapitalo rinkos tikrai sustiprina restruktūrizavimą, o tai rodo, kad šiuo atžvilgiu susiduriama su problema, kas pirmiau: višta ar kiaušinis.

Čia slypi politinis galvosūkis, išryškinantis daugialypį klausimą, į kurį reikia surasti atsaką: kaip geriau finansų rinkos pasitarnautų besitransformuojančioms ekonomikoms ir, netiesiogiai, kaip jas reikėtų plėtoti? Ar finansų rinkos daro įtaką kapitalo įplaukų pobūdžiui (kai realios palūkanų normos aukštos ir skatina spekuliacines įplaukas), ir jei atvejis būtent toks, kokios politikos reikšmės? Ar reikia kontroliuoti kapitalą? Tvirtinčiau, kad yra galingų argumentų, pateisinančių trumpalaikio kapitalo (spekuliacinio) srautų kontrolę, ir finansų rinkos liberalizavimas turėtų vykti atsargiai. Kitas aspektas – makroekonomikos politikoje būtina daugybė išminties ir apdairumo. Dar vienas aspektas, kurį reikia akcentuoti – neatidėliotinas poreikis sustiprinti bankininkystės industrijos priežiūrą; kadangi dauguma bankų iš prigimties trapūs, linkę teikti blogas paskolas ir draskomi interesų konfliktų, tai savaime aišku, kad finansinėms institucijoms turėtų būti vykdoma taip pat geresnė priežiūra.

2.4.6 Nuolatinis ir struktūrinis nedarbas gali tapti didžiule našta reformų politikai – labai neraminančiai gali išsivystyti histerezės reiškinys, nebent būtų tinkamai plėtojama darbo rinkos politika. Dabartiniai nedarbo lygiai besitransformuojančiose ekonomikose nėra ypatingai dideli, jeigu palyginsime su devyniasdešimtųjų vidurio Europos lygiais, ir tai galėtų sušvelninti įtampos sampratą. Tačiau keletas veiksnių kelia susirūpinimą. Vienas – kad naudojamas matas pats savaime yra abejotinas, turint omeny nedarbo problemas Vakarų Europoje. Antrasis veiksnys – saugumo tinklų silpnumas; ši problema įgauna ypatingos svarbos vargingesnėse postkomunistinėse šalyse, kur “naujo tipo' skurdo pasekmės gali būti ypatingai rimtos (pagalvokite, kad Gini koeficientas Rusijoje dabar viršija 60%, priartėdamas prie Brazilijos lygio!). Ir dar vienas veiksnys yra tas faktas, kad didelių įmonių restruktūrizavimas – o daugiausia ten reikia mažinti darbo vietas, kad taptų pelningomis – vyksta labai lėtai arba, praktiškai, nevyksta; tai reiškia, kad potencialus nedarbo padidėjimas vis dar reikšmingas.

2.4.7 Lotynų Amerikos ir Rytų Azijos patirtis rodo, kad didžiuliai turtinių santykių neatitikimai neprisideda prie socialinio stabilumo ir ilgalaikio augimo. Taikomos politikos reikalavimai labiau negu sudėtingi, nes reikalauja prisiderinti prie bendro rinka pagrįstų reformų modelio, į kurį įeina pajamų diferenciacija; taip pat reikia padėti besitransformuojančioms ekonomikoms tapti lankstesnėmis (prisitaikančiomis) vietoj įklimpimo į socialinius nelankstumus – o tai būtų pražūtinga pasaulyje, kurį vis labiau spaudžia globalizacija. Bet kuriuo atveju, tai sritis, kurioje galima kritiškai patikrinti besitransformuojančių ekonomikų elito vyriausybių vadovavimo sugebėjimus ateityje; šiam elitui teks spręsti tai, ką Arthur Okun daugiau kaip prieš du dešimtmečius pavadino “didžiuoju kompromisu”.

Taip pat dera paminėti vis augančią paskirstymo kovą, ir sutarimo visuomenės pokyčių klausimu mažėjimą, kai daug atskirų asmenų atsiduria pralaimėjusių gretose – kai rinkos jėgos pradeda atsilyginti žmonėms pagal nuopelnus, pastangas, geras idėjas ir įkvėpimą, bet taip pat ir dėl kai kurių darbininkų blogos lemties turėti darbą blogoje (nepelningoje) įmonėje.

2.4.8 Kalbant apie privatizavimą, manoma, kad tai, kas išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse vyko šimtmečiais, postkomunistinėse šalyse įvairių procedūrų (labiau ar mažiau teisėtų) dėka turi įvykti per akimirksnį istorijos skalėje. Todėl nieko stebėtina, kad viskas, kas supa šį procesą, yra tokios emocionaliai aukštos įtampos – kodėl su juo susiję tiek daug vilčių, svajonių, nutrūktgalviškų ir negailestingų veiksmų, neteisingo elgesio ir iliuzijų žlugimo. Visi žmonės nori būti laimėjusiųjų pusėje, bet rinka visų jų laimingais padaryti negali. Kapitalizmo prigimčiai postkomunistinėse šalyse ryškią įtaką padarys faktiniai privatizacijos, kaip proceso, rezultatai. Jei privatizacijos rezultatas – stiprios vidutinės klasės, kaip socialinio naujos ekonominės sistemos stuburo, susiformavimas, tai bus užtikrinti stabilumas bei stiprumas, ir plėtosis demokratinės institucijos. Kitu atveju besiformuojanti naujoji sistema iš prigimties bus silpna – kaip blogas Lotynų Amerikos modelis – kur visai tikėtina, kad politika pasuks autoritarizmo keliu.

2.4.9 Komunizmas – kaip ekonominė sistema – funkcionavo kaip varginga ir nuolatos smunkanti (kenčianti nuo ekonominės eutanazijos), bet, nepaisant nieko, “gerbūvio sistema – ką Kornai pavadino “pirmalaikio gerbūvio sistema”. Postkomunistinės šalys yra tarp šalių su dosniausiais socialinio gerbūvio biudžetais pasaulyje, skaičiuojant kaip BVP dalį; socialinių išlaidų biudžetai svyruoja nuo 15% iki 30% BVP, lyginant su 5 -10% Rytų Azijos šalyse su panašiu pajamų lygiu panašioms programoms. Kaip ir Vakarų šalyse, kur egzistuoja galingi stambių įmonininkų interesai, prieštaraujantys ekonominiams sprendimams, postkomunistinėse šalyse tie, kas negali konkuruoti rinkose, tapo stipria interesų koalicija, kuri gali sulėtinti arba netgi sustabdyti reformas. Didžiausia tikimybė, kad ši atskirų asmenų masė susivilioja populistiniais šūkiais ir aiškiai linkusi remti kairės orientacijos partijas. Roberto Gilpin'o pastebėjimas, kad gerbūvio šalyse labai sunku daryti pakeitimus, tinka mutatis mutandis postkomunistinių šalių atveju. Tiesiog pribloškia, kaip Vakarų šalių poreikis reformuoti gerbūvio sistemas panašus į postkomunistinių šalių poreikį restruktūrizuoti socialinį biudžetą.

2.5 Reiškinys, nepaprastai intensyviai atspindintis institucijų trapumą ir komplikuotą transformacijos prigimtį bei visą jos sudėtingumą, yra visur pasireiškiantis įstatymų nebuvimas – organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos “sužydėjimas”. Nėra abejonės, kad didžioji šio reiškinio dalis – tai tik mažiau slepiamos veiklos rezultatas. Tiesa ir tai, kad atrodanti kaip neteisėta veikla atsiranda dėl vis dar labai miglotos teisinės aplinkos ir dėl iškilusio poreikio privatizuoti sutarčių diegimą, kai oficiali įstatymo taikymo galimybė beveik neegzistuoja. Tačiau šioje srityje yra ir elementas naujovės, kuris tam tikrais atvejais gali įgauti bauginančias formas ir proporcijas. Ten, kur žudomi bankininkai, verslininkai ir žurnalistai, šitai daro įtaką socialinei psichikai, kas nėra palanku rinkai ir demokratiją ugdančioms reformoms.

Čia gali pasireikšti labai pražūtingas užburtas ratas. Taigi, dėl institucinio trapumo (iš tikro, dėl socialiai priimtų normų ir sugebančių jas taikyti valdžios institucijų ir prireikus jas apsaugoti nebuvimo) apskritai klesti nusikalstamumas ir beteisiškumas. Tuo pačiu, jų klestėjimas sumenkina patį tik besikalančių demokratinių institucijų veiksmingumą. Todėl panašu, kad išlieka vadinamos “proto-demokratinės institucijos” nežinojimo būsenoje ilgam laikui.

Natūralu, kad gali kilti toks klausimas: kokio tipo kapitalizmas kuriamas besitransformuojančios ekonomikos šalyse? Optimistinis būtų dvigubas atsakymas. Pirma, vaizdas per daug įvairiaspalvis, kad pateisintų visa aprėpiantį atsakymą – reiškinio intensyvumas įvairiose nacionalinėse aplinkose skirtingas (Čekijos Respublika skiriasi, tarkime, nuo Ukrainos) ir todėl jo pasekmės ir perspektyvos nepanašios. Iš tikro, postkomunistinėse šalyse formuojasi skirtingi kapitalizmo tipai. Antra, derėtų laikytis prielaidos, kad ilgainiui šis reiškinys menkės kartu su besirutuliojančia transformacija. Pesimistinis atsakymas akcentuotų anksčiau minėtą užburtą ratą – kaip ryškų “kelio priklausomybės” pavyzdį – ir sustiprinantį veiksnį, kurį atstovauja didelėse visuomenės grupėse augantis nedarbas ir skurdas, o taip pat didėjantis piliečių nepasitikėjimas aiškiai impotentiška ir korumpuota vyriausybine biurokratija. Pesimistinis atsakymas taip pat nurodytų pavojų, kurį vis labiau keltų organizuoto nusikalstamumo čiuptuvai institucijų veiklai ir galiausiai nesiliaujamai kėsintųsi į politinį procesą; pradėtų egzistuoti kažkas panašaus į organizuotą nusikalstamumą kaip reiškinį Italijoje ar Meksikoje ir Kolumbijoje, bet tikėtina, kad turėtų savų ypatumų.

Tiek Rytų, tiek Vakarų vyriausybės turėtų nenuolaidžiauti dėl šio reiškinio, viliantis, kad jis ilgainiui gali būti “gėrybinis” ir naudingas, formuojant rinka pagrįstas ekonomines sistemas. Šį susirūpinimą atspindi SECI (Pietryčių Europos bendradarbiavimo iniciatyvos) sukūrimas.

3. Kas formuoja politiką?

Visose postkomunistinėse šalyse spontaniškai nuo pat šaknų dygo privati ekonomika (įskaitant antrinę) ir kūrėsi sui generis finansinių tarpininkų formos. Tačiau yra ir kita proceso pusė, kuri siejasi su institucinių pasikeitimų sandara; pastaroji gali būti stambi imitacija, o gali pateikti ir naujoviškų bruožų.

Todėl galima pasakyti, kad institucinis pasikeitimas yra spontaniško pokyčio ir plataus masto pertvarkymo sąveikos rezultatas. Ši tarpusavio sąveika formuos politiką ir ateityje.

Institucinis pasikeitimas pagal struktūrą: ar yra principų, kuriais galima vadovautis?

Visų pirma, dera paminėti tarpusavio sąveiką tarp idėjų srities ir politikos. Neoklasikinė paradigma kalba apie greitą išteklių perskirstymą ir maksimizuojančias veiksnių procedūras. Tuo pačiu, standartu laikoma sklandi aplinka, o priderinimo procesai traktuojami, kaip greitai paleidžiami kainų liberalizavimo dėka. Į nelankstumą nelabai kreipiamas dėmesys, todėl vėliau būtų teigiama, kad pertvarkos valdymui viešas įsikišimas, manoma, nereikalingas. Neoklasikinis metodas nepakankamai įvertina daug laiko reikalaujantį institucijų kūrimo pobūdį ir jų poveikį ekonomikos veiklai. Vašingtono konsensusas iliustruoja šią paradigmą transformacijai.

Egzistuoja dvi kitos konkuruojančios paradigmos, teikiančios logišką paaiškinimą valstybės kišimuisi į ekonomiką. Vienas – tai neo-Keinsizmo metodas, priimantis už gryną pinigą rinkų netobulumą; informacijos ir sandorių išlaidos, nelankstumai, viskas sudaro ekonomikos vaizdą, ir joje pertvarkymai negali vykti be jokių nesklandumų ir kurioje gali susidaryti stambių išorinių aplinkybių (teigiamų ir neigiamų). Kai kurie neo-Keinsizmo atstovai gana prieštaringai nusiteikę ir nemano, kad valstybės kišimasis gali būti veiksmingas (Gregory Mankiw), tuo tarpu kiti – kaip Joseph Stiglitz – pasisako už pasirinktinę intervenciją. Stiglitz'o darbas tapo vadinamo post-Vašingtono konsensuso ginklu. Taip pat yra ekonomistų (Alice Amsden ir kt.), kurie rodo pirštu į Rytų Azijos patirtį ir pabrėžia, kad – tuo atveju – valstybė kišosi dar toliau ir suformavo tam tikrų pranašumų rinkos jėgų veikimo fone.

Aišku, kad politikos formuotojų taikoma paradigma negali nepaliesti politikos, ar tai būtų stabilizacijos, ar prekybos, ar pramonės politika. Vienos ar kitos kitokių paradigmų taikymas parodė, kaip svarbu suvokti postkomunizmo realybę; milžiniškos klaidos skirstant išteklius, institucijų nepatikimumas ir Rytų rinkų žlugimas rodo, kad sistemoje egzistuoja daug trinties ir paaiškina, kodėl gamyba žlugo.

Kai nagrinėjama susietai su instituciniu keitimu ir struktūriniu nepaslankumu, disputas apie šoko terapiją prieš laipsniškumą praranda didžiąją prasmės dalį, kadangi pasikeitimai negali įvykti kaip vienas didžiulis “smūgis”. Tuo pačiu, laipsniškumas praranda ryšį su tikrove, kai ignoruoja buvusios komandinės sistemos institucinį išformavimą, užsienio rinkų praradimą ir todėl negalėjimą kontroliuoti keitimosi iš viršaus (kaip, pavyzdžiui, Kinijoje).

Politikos formavimui įtakos taip pat turi konkurencija tarp skirtingų modelių: kontinentinis prieš anglo-saksų. Tiesa, kad globalizacija suartina modelius, ir tai aiškiai iliustruoja debatai apie kolektyvinį valdymą ir darbo rinkas. Tačiau, skirtumai tarp variantų vis dar esminiai ir įsišakniję institucijų specifikoje, kas iš anksto nulemia ekonominę ir socialinę veiklą. Ši konkurencija veikia politikos formavimą besitransformuojančiose ekonomikose tokiose srityse kaip kapitalo rinkų (prieš bankus) vaidmuo skirstant išteklius, valstybinio sektoriaus dydis, valstybės intervencijos į ekonomiką vaidmuo ir pobūdis, gerbūvio būklės turinys ir t.t. Aišku, kad šalys, norinčios stoti į ES, turi atitinkamai suformuoti savo institucinę sandarą.

Protinga politika turi įtraukti technologinę pažangą ir globalizaciją; būtent, lanksčių rinkų poreikį, kadangi didesnis prisitaikomumas turi susiderinti su reikme formuoti žmogiškąjį kapitalą, saugoti socialinę sanglaudą ir kurti visuomenines prekes. Štai kodėl debatai apie besiformuojantį kapitalizmą postkomunistinėse šalyse pateisinami ir labai reikalingi formuoti politiką.

Valstybės tikslo siekimas: valstybinės politikos poreikis

Magiški transformacijos ˛od˛iai yra liberalizavimas, privatizacija, stabilizacija ir atvirumas. Vis dėlto, būtų sunku svariai nuginčyti valstybinės politikos poreikį besitransformuojančios ekonomikos šalyse. Pacitavau Larry Summers valstybės tikslo siekimo tema pačioje straipsnio pradžioje. Panašiai, J. Stiglitz ir Nicholas Stern, vyriausi Pasaulio Banko ir Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros banko ekonomistai atitinkamai pabrėžė: “Gerai funkcionuojančiai ekonomikai reikalingas vyriausybės ir rinkų junginys. Plėtros strategijos centre – to junginio pusiausvyra, struktūra ir funkcionavimas”. Todėl realiai klausimas formuluojamas taip: valstybinės politikos pobūdis ir mastas. Pavyzdžiui, po pastarųjų metų įvykių daugelyje besitransformuojančios ekonomikos šalių ar gali kas nors paneigti poreikį tinkamai reguliuoti bankininkystės pramonę ir kapitalo rinkas?

Kai kurie – kaip Kenichi Ohmae – tvirtintų, kad ekonominė globalizacija griauna nacionalinės ekonominės politikos efektyvumą, nepaisant valstybės kišimosi; be to kyla rimtas klausimas dėl tautos-valstybės kaip ekonominio junginio tinkamumo. Tačiau tai, ką ekonomistai vadina “vienos kainos dėsniu”, iš tikro veikia kaip tendencija ir netobulai; o teigtas gamybos veiksnių mobilumas per daug neišbaigtas ir asimetriškas šiuolaikiniame pasaulyje. Pagalvokime tik apie darbo ir technologinės pažangos mobilumą – pastarąjį traktuojant, kaip technologijų “grupių” rezultatą (Michael Porter).

Pasaulyje veikia galingi veiksniai, stumiantys globalizaciją. Dar daugiau, dera pabrėžti vertybes ir normas, būdingas industrinei civilizacijai, atskirai nuo finansų rinkų integracijos. Tokie veiksniai daro stiprią įtaką nacionalinių politikų formavimui ir veiksmingumui. Vis dėlto, globalizacijos nederėtų lyginti su suvienodinimu ir ypač sąlygų sulyginimu; globalizacija gali egzistuoti kartu su ir net pagilinti ekonominius skirtumus. Be to, jei dėmesį nukreipsime į švelniąją visuomenės visumos dalį – tą, kuri užtikrina socialinę sanglaudą ir priverčia atskirus asmenis tapti bendruomenės nariais (Gemeinschaft) – analizuoti tampa dar sudėtingiau. Su aukščiau paminėtomis mintimis verta prisiminti Ernesto Gellner'io tezę, kad tautinės valstybės gali tapti varomąja modernizavimo (prisivijimo) jėga.

Faktas tas, kad pasaulį sudaro tautinės visumos, kurios atskleidžia skirtingas ekonomines varomąsias jėgas. Jei pasaulis būtų atomizuotas, ir sienos (ne tik geografinės) būtų nesvarbios, tarp regionų būtų nelengva aptikti jokių didesnių ekonominių neatitikimų. Štai kodėl verta pagalvoti apie nacionalinių institucinių situacijų ir nacionalinių ekonominių politikų kokybę. Jei tokia mąstymo sritis priimama, valstybės politika tampa logiškai išaiškinama kaip makroekonomikos politika, ekonomikos politika plačiąja prasme – įskaitant užsienio investicijas, švietimą ir infrastruktūros plėtrą – prekybos politika, socialinė politika ir paskutinis, ne mažiau svarbus dalykas – vertybėmis, principais ir “socialiniais klijais” hipostazuotos visuomenės modelio suformavimas (arba išsaugojimas). Įtraukti taip pat reikia atvirą arba netiesioginę “socialinę sutartį” tarp piliečių ir vyriausybės.

Valstybės politika taip susijusi su normomis ir procedūromis; be jų politika gali lengvai išsigimti į piktybinį autoritarizmą.

Besivystantis pasaulis valstybinės politikos kokybės aspektu nepaprastai spalvingas. Taigi, praėję dešimtmečiai Lotynų Amerikoje rodo, kaip netaikyti valstybės kišimosi. Krizę gilinantis populizmas ekonomikos politikoje, dideli biudžeto deficitai (pagrįsti infliaciniu finansavimu), nepaprastai išpūsti valstybiniai sektoriai, aukščiausio laipsnio importo substitucija ir intensyvus blogai dirbančių pramonės šakų dotavimas, socialinė ir politinė klientūra, milžiniška pajamų nelygybė ir t.t. – tai vis blogos šlovės Lotynų Amerikos modelis. Ryškus pavyzdys to, ką bloga padaro valstybės politika, yra Argentina prieš trisdešimt metų, pakitusi iš klestinčios šalies prieš Antrąjį pasaulinį karą į ekonominę sumaištį Perono politikos laikais. Panašiai pastaraisiais dešimtmečiais Venesuela, nepaisant milžiniškų turtų, pademonstravo labai blogą vyriausybės valdymo pavyzdį. Be to, yra Pietryčių Azijos pavyzdžiai, kur valstybės politika pasirodė sėkminga. Azijos Tigrų rezultatai septyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais buvo pasiekti, iš esmės, teisingų makroekonomikos pagrindų, didelių taupymo normų ir protingo valstybės kišimosi į ekonomiką dėka. Jų patirtis moko, kokia svarbi eksporto orientacija, švietimo vystymas ir infrastruktūros plėtra. Kartu, pastaroji labai aštri ir užsitęsusi finansų krizė Rytų Azijoje išryškina ekonominius skaidrumo, santūrumo ir stiprių institucijų, įskaitant sveikas finansines institucijas, nuopelnus.

Istorijoje sunku surasti sėkmingo ekonomikos prisivijimo pavyzdžių, kurie nebūtų susiję su išimtiniu įžvalgumu ir veiksminga valstybės politika. Todėl nereikia klausti ar vyriausybei reikėtų kištis į ekonomiką; klausimas – kaip ir kiek jai reikėtų įsikišti. Net drįstu sakyti, kad neišmatuojamos apimties ekonominės transformacijos daugelyje postkomunistinių šalių gali privesti prie evoliucijos ekonomikos atgaivinimo. ?iame kontekste vertinu Pasaulio Banko Išsamų plėtros planą (Comprehensive Development Framework – CDF).

Išvadą nesunku padaryti: nors poreikis yra, tačiau suformuoti išmintingą ir veiksmingą valstybės politiką – sudėtinga užduotis politikos formuotojams, turint omeny riziką padaryti rimtų klaidų. Be to, galima tvirtinti, kad postkomunistinių šalių atveju susiduriama su beveik įgimta sugebėjimo (įskaitant mąstyseną) stoka formuluoti ir įgyvendinti valstybės politiką – o tai komunistinio palikimo išdava. Tačiau tokia padėtis negali panaikinti valstybinės politikos, pastangų sutelkimo modernizavimo labui poreikio. Todėl didžiulis klausimas: kaip suformuoti ir įgyvendinti protingą valstybės politiką, kuri iš vienos pusės turėtų atpalaiduoti kūrybines jėgas ir atskirų žmonių energiją ir, antra vertus, turėtų išspręsti valstybės įsikišimo reikalingas problemas – nesugražinant totalitarinio mąstymo ir praktikos demonų.

3.1 Trys dideli politikos uždaviniai

Tvirtinčiau, kad postkomunistinės šalys susiduria su trimis istoriniais uždaviniais:

a) institucinė statyba (transformacija);

b) ekonominis pasivijimas;

c) socialinio stabilumo užtikrinimas.

Prieš pradedant pateikiamos kelios pradinės pastabos šių uždavinių atžvilgiu. Pirma, reikia pabrėžti specialų istorinį ir politinį kontekstą, būtent, buvusios komandinės sistemos transformaciją į rinka pagrįstą demokratinę santvarką. “Didžiosios transformacijos” politinė dimensija prasidėjo 1989 metais, reikšdama, kad piliečiai užkariavo politines laisves ir politinės demokratijos kūrimą. Todėl, toliau galima formuluoti tezę, kad Centrinėje ir Rytų Europoje piliečiai atmestų autoritarines vadovavimo, transformacijos valdymo formas ir patys sukeltų nestabilumą (čia nekalbu apie NVS ir didžiąją Balkanų dalį). Turėčiau pripažinti, kad galima taikyti ir kitą logiką: reformos gali sukelti tam tikrą nestabilumą ir valdžios nesugebėjimą jas vykdyti, o tai padėtų į valdžią ateiti autoritarinėms vyriausybėms. Rusija ir kitos buvusios sovietinės respublikos – ir ne vien jos – gali lengvai pasukti šia linkme. Todėl nagrinėjimą reikia diferencijuoti ir apsvarstyti įvairias aplinkybes, pasikeitimus, kurie demokratinius procesus gali arba sustiprinti arba ne.

Šią tezę reikėtų vertinti iš kitos modernizavimo perspektyvos – kaip Azijoje, kur autoritarizmas ryškus jau ištisus dešimtmečius.

Antra, reikėtų skirti tarp modernizavimo ir ekonominio augimo, nors, plačiąja prasme, pirmoji sąvoka apima antrąją kaip dinaminės institucijų veiklos išraišką. Tuo pačiu, sprendžiant struktūrinės įtampos problemą, ir makroekonominė stabilizacija patenka į palaikomojo greito augimo sferą, kadangi pastarąjį sąlygoja.

Galiausiai, tradicinė analitinė matrica, kurią sudaro tokios sąvokos, kaip kainų liberalizavimas, stabilizacija ir privatizacija, negali susidoroti su kiekvienu iš trijų didelių uždavinių.

Institucinis pokytis nebuvo ignoruojamas debatuose, tačiau praeities našta ir “kelio priklausomybės” klausimas reikalauja daugiau dėmesio. Šiuo atžvilgiu dera akcentuoti du svarbius aspektus. Vienas susijęs su institucijų poveikiu bendrai ekonominei veiklai; blogos institucijos, be kita ko, paaiškina mažus žemės ūkio derlius, bankininkystės sektoriaus trapumą ar blogą demokratiją. Kur tik institucinė betvarkė arba chaosas (kaip Albanijoje), gali tekti ilgai laukti …”Laiškanešio”! Čia esminis klausimas yra valstybės institucijų stiprinimas. Institucijos taip pat gali paaiškinti, kodėl įsigalėję kolektyvinio vadovavimo modeliai neveiksmingai panaudoja išteklius. Antrasis aspektas susijęs su dviejų tipų trapumo buvimu: vienas – kad institucijos dar kūdikystės amžiaus; ir kitas tipas susijęs su vykstančių pokyčių milžiniškais mastais (struktūrinė įtampa).

Galima tvirtinti, kad ir iki komunistinė, ir komunistinė istorijos daro įtaką postkomunistinės šalies transformacijai. Todėl modernizavimo strategijoje – ten kur ji iš tikro egzistuoja – reikia atsižvelgti į institucijų formavimo sunkumus bei galimus pasirinkimus; viena vertus, “natura non facit saltus”, antra vertus, “istorijos kūrimui” (lyg prieš patį istorijos buvimą) ir struktūrinių spąstų peržengimui reikalingi “istoriniai šuoliai”, kurie institucijų formavimo ir modernizavimo srityse reiškia įžvalgumą ir išmintingus pasirinkimus.

Nelengva pasiekti greitą ekonominį augimą, kadangi nėra lengvų planų. Nors tradicinėje teorijoje sakoma, jog bet kuri ekonomika, turinti pigios darbo jėgos, turi galimybę pasivyti, bet galiausiai svarbu yra institucijų ir žmogiškojo kapitalo kokybė. Ir vėl galima pastebėti institucijų, kurios nustato būdus, kaip jungti ir panaudoti išteklius, ir bendrą visuomenės veiklos, svarbą. Taip pat reikėtų paminėti, kad institucijos paaiškina taupymo normų dydį (kaip prielaidą greitam ekonominiam augimui) ir nacionalinės erdvės patrauklumą užsienio kapitalui.

Rimtas uždavinys ateityje bus u˛tikrinti socialinį stabilumą. Istorijos pamokos rodo, kad paskirstymo tarp produkcijos ir suvartojimo įtampa daro poveikį homeostazei ir visuomenių (ekonomikų) veiklai. Prekybos ir finansų rinkų globalizacija sukelia visuomenėse daug įtampos ir padidina socialinį susiskaldymą. Pastarąjį galima rasti visur pasaulyje, netgi pačiose labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Todėl tikėtina, kad besitransformuojančiose visuomenėse, kur rinkos reformos (įskaitant galimai blogai suplanuotas privatizavimo programas) veda prie greitai augančios ekonominio statuso diferenciacijos, ir, priešingai piliečių viltims (visi tikėjosi, kad revoliucijos greičiau atneš gerovę), netgi greitą ekonominį augimą gali lydėti socialinė įtampa, jei turtinių santykių neatitikimas laikomas per dideliu. Socialinis nestabilumas tampa neišvengiamu reiškiniu aplinkoje, kurioje atsiranda marginalai – arba kurie dabartinėje prancūzų terminologijoje vadinami ‘les exclus' – sistemiškai ir dideliais mastais.

Žiūrint iš šios perspektyvos, matyti aiškus poreikis postkomunistinėse šalyse reformuoti “pirmalaikes gerbūvio būsenas”, kadangi neatrodo, jog visiškas jų panaikinimas vargu ar būtų realistinis politikos pasirinkimas (labai panašiai kaip Vakarų Europoje). Šiame kontekste reikėtų vertinti žmogiškojo kapitalo sandaros ir valstybės švietimo svarbą, kaip priemonės užtikrinti lygias galimybes visiems piliečiams.

Šiuo metu Vakaruose vykstantys debatai apie kapitalizmo evoliuciją (su Trečiuoju keliu kaip daline iliustracija) transformacijai svarbūs taip pat. Ilgalaikei transformacijai reikia atsilaikyti prieš dvejopą spaudimą, vidaus ir išorės. Šis teiginys svarbus ir konceptualia, ir politine prasme. Vienas dalykas nagrinėti transformaciją postkomunistinėje šalyje, kaip paprastą automatinį pasaulio evoliucijos šalutinį produktą po 1989 metų; ir visai kas kita, jei transformaciją traktuosime kaip modernizacijos procesą, turintį galingą vidaus mechanizmą. Ar yra prasmė kalbėti apie visuomenės projektą, ką kuriame postkomunistinėse šalyse? Manau, kad taip. Kalbėti apie rinkas ir demokratiją supaprastintai nepakanka analitiškai ir negali padėti rasti sprendimų aštrioms problemoms, su kuriomis ekonomikos politika susidurs artimiausiu metu ir ateityje.

Institucinio kapitalo vaidmuo

Aukštos taupymo normos ir žmogiškojo kapitalo formavimas – esminiai dalykai skatinti greitą ir palaikomą ekonominį augimą. Štai ką ir tradicinė, ir naujesnė augimo teorijos pabrėžia. Tačiau pirminių lemiamų augimo ir modernizavimo veiksnių reikia ieškoti kitur, būtent, institucijų srityje; pastarosios nulemia politikos kokybę ir bendrą ekonomikos veiklą. Ši tezė yra nepaprastai svarbi, kai taikoma besitransformuojančioms ekonomikoms, kurios susiduria su neįprastais uždaviniais, ypač institucinio formavimo srityje.

Bandymas užfiksuoti institucijas konceptualiai būtų dėmesį sutelkti į keturias institucinio kapitalo formas: socialinį kapitalą, pilietinį kapitalą, vadovavimo kapitalą ir sanglaudos kapitalą. Tarp šių institucinio kapitalo formų yra matomų sąsajų; tačiau analitinis jų atskyrimas yra naudingas.

Socialinis kapitalas reiškia tiesiogiai normas, kurios valdo atskirų asmenų, grupių ir organizacijų tarpusavio sąveiką. Kenneth Arrow ( 1974), Robert Putnam (1993) ir neseniai Francis Fukuyama (1996) pabrėžė socialinių normų svarbą – kaip socialinio kapitalo formą – ekonominei plėtrai. Ekonominės analizės sunkumas susijęs nebūtinai su miglotu sąvokos pobūdžiu, bet su tuo, kaip institucijos plėtojasi – augančiai, bet be mechaninio nustatymo. Galima praktikuoti institucijų importą ar imitaciją, tačiau vis tiek užtikrinant jų reikalingą organinę asimiliaciją ir socialinį įsitvirtinimą.

Pilietinis kapitalas apima keletą sudedamųjų dalių. Tarp jų pagrindinį vaidmenį atlieka institucionalizuotų patikrinimų ir balansų sistema, kuri, manoma, kontroliuoja valdžią (tuos, kuriems suteikti mandatai tvarkyti valstybės reikalus). Kitą sudedamąją dalį sudaro pilietinės organizacijos. Piliečių kapitalas reiškia apibendrintą minties, pilietinio elgesio būseną. Kaip ir socialinio kapitalo atveju, pilietinis kapitalas kelia kritinį klausimą: ar šios dvi formos nėra institucinio kapitalo – kai traktuojamos kaip transformacijos (modernizavimo) šaltiniai ir ištekliai – pačios pažangaus visuomenės vystymosi laipsnio produktas. Būtent, ar nesusiduriame čia su užburtu ratu? Šis klausimas parodo įtampą tarp organicizmo ir konstruktyvizmo kaip transformacijos (modernizavimo) metodų. Postkomunistinėse šalyse, neįprastais laikais, tie, kas priima sprendimus, yra beveik pasmerkti būti konstruktyvistais. Tačiau jų veiksmai turi būti išmintingi ir nuoseklūs, kad išvengtų stambių istorinių neapdairumo klaidų.

Vadovavimo kapitalas tampa tema, kai jo labai prireikia. Tikrasis organizacijų gyvenimo pasaulis rodo, kad vadovavimas iškyla viešumon ypač sunkiais laikais, kai reikia priimti lemiamus sprendimus. Ar nebūtų geriau, kad patys sprendimai būtų optimizuojami, o tai atmestų nuo mūsų netikrumą, “artistiškumą” ir savavališkumą? Viena vertus, tai praktiškai neįmanoma; antra vertus, tai gali būti visai nepageidautina, kadangi tikėtina, jog optimizavimo algoritmai kliudo kūrybingumui ir perversmams, kurie veda prie konkurencingumo, pažangos apskritai. Dar daugiau, transformacija kaip vadovavimo procesas apima daugiau negu veikiančias objektyvias rinkos jėgas (mechanizmus). Vadovavimas, į kurį įeina įžvalgumas ir pasiryžimas, negali ir neturėtų būti sumenkintas iki vien tik koordinavimo.

Ar postkomunistinės šalys turi svarias vadovavimo kapitalo atsargas? Pesimistas atsakytų, kad šalies ekonominis ir politinis elitas yra patys “kūdikystės pramonė” ir kad nederėtų tikėtis stulbinančių rezultatų. Optimistas pabrėžtų žmonių homogeniškumo stoką, visada buvimą išskirtinių asmenų, kurie gali mesti iššūkį istorijai, turėti krypties pojūtį ir vadovauti organizacijoms (socialinei visumai). Bet kuriuo atveju, kadangi postkomunistinė transformacija ketina būti ilgalaikiu procesu, postkomunistinių šalių politinio ir ekonominio elito veikla privalo turėti aukštą bendravardiklį ilgesniam laikotarpiui – net jeigu kai kurios šių šalių turi progą instituciniu ir politikos ramsčiu naudoti NATO, ES ir kitas tarptautines struktūras.

Sanglaudos kapitalas yra institucinio kapitalo forma, kuri kai kuriems gali skambėti paslaptingai. Pamaniau, kad bus naudinga pristatyti ją šiame ketvertuke, turint omeny socialinio stabilumo ilgalaikėje visuomenės evoliucijoje svarbą. Čia taip pat susiduriama su dilema: ar socialinis stabilumas yra būtina sąlyga ar proceso produktas? Atsakymas iškyla tokiu pat dviprasmišku būdu: socialinė sanglauda padeda plėtrai arba, pergyvendama sunkius laikus, yra pati veikiama proceso. Kartu dera paminėti, jog socialinės sanglaudos atsargos ir srautas priklauso nuo institucijų funkcionavimo. Todėl labai daug priklauso nuo institucinės struktūros pasirinkimo, nes jos reguliuoja ir gimdo normas bendrai veikiančioje visuomenėje. Žiūrint iš šios perspektyvos, visiškai pateisinama paklausti, kurio tipo modelis labiau tikėtinai užtikrins didesnį socialinės sanglaudos laipsnį, veikiantį kartu su palaikomuoju ekonominiu augimu. Aiškiai, tai klausimas, kuris turi svarbių politinių prasmių.

Views All Time
Views All Time
4693
Views Today
Views Today
1
0 0