Antradienį Seimas priėmė LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Jis įsigalios nuo 2003 m. sausio 1 d., taigi nuo kitų metų kone visų Lietuvos gyventojų laukia daug naujovių pajamų mokesčio mokėjimo srityje.

Adaptacija kainuoja

Itin didelė kiekvienos šalies mokesčių įstatymų vertybė – jų stabilumas. Didelę sumaištį sukelia kone kiekvienos mokesčių taisyklės keitimas, ką jau kalbėti apie naujo įstatymo priėmimą. Sužinoti naujas apmokestinimo taisykles ir jų taikymo procedūras, suvokti pakeitimus užima laiko ir kainuoja pinigų. Jei įmonėms yra šiek tiek lengviau pakelti šią adaptacijos naštą – jos turi reikalą išmanančius buhalterius, kurie didelę savo darbo dalį skiria teisės aktų analizei, tai gyventojų pajamų mokesčio atveju šis prisitaikymas bus skausmingesnis. Nežinodamas naujų apmokestinimo taisyklių niuansų, žmogus gali paslysti kone tuščioje vietoje ir stipriai finansiškai nukentėti.

Pavyzdžiui, pagal įstatymą apmokestinamos registruojamo turto prieaugio pajamos. Kad jas galėtų apskaičiuoti, žmogus turi kaupti su šio turto įsigijimu ir rekonstrukcija susijusius dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas. Neįpratę pedantiškai vesti namų ūkio buhalterijos, žmonės apie tokį reikalavimą gali sužinoti tik tuomet, kai parduos savo turtą ir turės sumokėti pajamų mokestį. Negalintys pagrįsti savo išlaidų nurodytus reikalavimus atitinkančiais teisės aktais turės mokėti pajamų mokestį nuo kur kas didesnės apmokestinamosios bazės.

Niekas neneigia – galiojantis „laikinasis“ pajamų mokesčio įstatymas yra prastas ir jį reikėjo keisti. Tačiau siekiant sušvelninti žmonių prisitaikymą prie naujų apmokestinimo taisyklių būtų buvę prasminga numatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kurio metu būtų taikoma „mokestinė amnestija“. Deja, jokių nuolaidų mokesčių mokėtojams nebus taikoma, taigi belieka tik viltis, kad nustatantieji mokesčius sugebėjo ne tik parengti ir patvirtinti naujas apmokestinimo taisykles, bet ir pasistengs, kad mokesčių mokėtojams – gyventojams – būtų prieinama kuo paprastesnė, išsamesnė informacija apie jų naująsias prievoles ar galimybes.

Pats sau karalius

Įstatyme numatoma nauja galimybė gyventojui užsiimti ekonomine veikla ir mokėti pajamų mokestį – individuali veikla. Jei iki šiol tam tikrai veiklai vykdyti buvo įprasta įsigyti patentus, dabar be jų (tik jau vadinamų verslo liudijimais) atsiranda galimybė nuo individualios veiklos pajamų mokestį mokėti dar dviem būdais: 15 proc. pajamų mokestį nuo pajamų neatskaičius tam tikrų atskaitymų arba 33 proc. pajamų mokestį nuo pajamų iš šios veiklos, tačiau atskaičius tam tikras išlaidas.

Pati idėja ir iniciatyva – sveikintina ir gera. Tačiau ir čia yra itin daug „bet“ ir „tačiau“. Pradėkime nuo to, kas gi bus laikoma individualia veikla? Įstatyme nustatyta, kad ši veikla turi būti „savarankiška“ ir „per tęstinį laikotarpį“. Iki šiol niekas nežino, kas mokestine prasme laikytina savarankiškumo požymiais. Įstatymo autoriai užsimena apie darbo santykius, kuriuos gali turėti individualia veikla užsiimantis asmuo, tačiau įstatyme tokios nuostatos neįtvirtina. Vadinasi, kaip norės, taip ir traktuos. „Tęstinis laikotarpis“ – taip pat labai patogi sąvoka interpretacijoms. Savaitė, mėnuo – kiek pakanka ar yra būtina, kad laikotarpis taptų tęstiniu? Ko gero kiekvienas veiklos besiimantis žmogus tikisi, kad ji bus ir ilgalaikė, ir sėkminga. Tačiau versle būna visko. Vienas sandoris, kitas – ir verslas stoja. Neduokdie, mokesčių administratoriaus vertinimu „tęstinis“ laikotarpis nesusidarys. Tuomet veikla nebus individuali. Tuomet nuo visų nepavykusio verslo pajamų teks sumokėti 33 proc. pajamų mokesčio. Ir jokių leidžiamų atskaitymų.

Dar ne viskas. Tarkime, veikla ir savarankiška, ir tęstinė. Gyventojas nori minusuoti leidžiamus atskaitymus. Tačiau ir vėl pavojaus signalas. Atskaitymai turės būti daromi atskirai pagal „aiškiai skirtingų rūšių“ veiklą. Tai yra, nebus taip, kad visos pajamos minus visi atskaitymai, vienos veiklos pajamos dengs kitos veiklos nuostolius, kaip kad įprasta taikyti analogišką sąnaudų minusavimo principą taikančioms įmonėms. Pirma reikės įsitikinti, ar vykdoma veikla yra vienarūšė. Jei ne, reikės vesti apskaitą atskirai kiekvienai veiklai. Kas laikytina aiškiai skirtingų rūšių veikla – nežinau nei aš, nei jūs. Gal bus paaiškinta, kad remontas – yra vienos rūšies veikla, ir remontuok, žmogau, ką nori. Tačiau gali būti, kad remontuoti batus ir remontuoti skėčius nebus laikoma vienoda veikla. Tuomet apskaitą teks vesti atskirai. Kyla pagrindinis klausimas, o kada gi remontuoti?

Žinoma, priimant tokį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą liko neįgyvendinti valdžios deklaruoti siekiai „subalansuoti įmonių ir gyventojų mokesčių naštą“. Neįgyvendinti niekaip – nei nustatant 29 proc. maksimalią pajamų mokesčio ribą, kaip buvo žadėta, nei nustatant individualia veikla užsiimantiems asmenims pajamų mokesčio tarifą ar taisykles, artimas įmonėms.

Sėdėjo A ir B …

Tai ne vaikiškas eilėraštukas–mįslė. Tai – gyventojų pajamų mokesčio klasės, į kurias pagal įstatymą skirstomos gyventojo pajamos ir nuo kurių priklausys pajamų mokesčio sumokėjimo tvarka. Pajamų mokestį nuo A klasės pajamų mokės tas, kuris šias pajamas išmoka. B klasės pajamų mokestį mokės tas gyventojas, kuris pajamas gauna. Sumanymas aiškiai klasifikuoti pajamas geras – dabar irgi egzistuoja dvi pajamų mokesčio sumokėjimo formos, kai mokestis yra išskaičiuojamas ir kai mokestį sumoka pats gyventojas. Tačiau naujasis suskirstymas, deja, surikiuotas taip, kad kai kuriais atvejais sukuriamas biudžetų kreditavimas ir siaubinga biurokratija.

Ypač tuomet, kai gyventojas parduoda registruojamą turtą Lietuvos vienetui, nuolatinei buveinei ar nuolatinei bazei. Šios pajamos – A klasės, pajamų mokestį nuo jų išskaitys įmonė. Norėdamas pasinaudoti galimybe minusuoti turto įsigijimo kainą, žmogus turės kreiptis į mokesčių inspekciją, kad įvyktų mokesčio perskaičiavimas, o permoka būtų sugrąžinta mokesčių mokėtojui. Visą tą laiką, kol tai įvyks, mokestis bus išskaičiuotas nuo VISŲ parduoto turto pajamų. Tai yra, bus apmokestintas ne turto prieaugis, o visos pajamos iš turto pardavimo. Žinant, kad registruojamas turtas (butai, automobiliai) kainuoja ne grašius, biudžetai galės neatlygintinai disponuoti ne jam skirtais pinigais, ir tos sumos gali susidaryti gana reikšmingos. Tuo tarpu žmogus – bejėgis prieš sistemą – turės pats galvoti, kaip jam sudurti galą su galu. Ir niekam tai nerūpi!

Ir vėl, deja, tai ne vienintelis atvejis, kai žmogus turės kredituoti biudžetą. Nors įstatyme numatytas net kelių rūšių išlaidų minusavimas (draudimo įmokos, būsto kreditų palūkanos ir kt.), tuo bus galima pasinaudoti tik metų pabaigoje, teikiant metinę deklaraciją.

Biudžetus ir taip suformuoja žmonių uždirbti pinigėliai. Dalis žmonių pajamų negailestingai nurėžiamos. Tačiau negana to, kad žmogus daug atiduoda valdžiai, dalimi savo pajamų jis verčiamas biudžetus dar ir kredituoti.

Ydų ir trūkumų sąrašą dar būtų galima tęsti, nes žmonėms gerų mokesčių nebūna – tik blogi ir blogesni. O nuolankusis tarnas – valdžia – iš tribūnų žmonėms, kaip įprasta, atsiskaitys: „Juk viskas gerai, puikioji markize!“

Views All Time
Views All Time
3307
Views Today
Views Today
1
0 0