Kokia kryptimi vystosi postkomunistinių šalių ekonomikos? II dalis

4. Pokyčių įvairovė; ES plėtra ir Balkanai

Galima panaudoti aplinkybių ir problemų matricą, kad atskirtume įvairius „langelius”, kuriuose yra postkomunistinės šalys.

Į aplinkybių sąrašą įtraukčiau: ekonomikų būklę; institucijų stiprumą (įskaitant valstybinių institucijų – kurios tampa esminiu kintamuoju); tarp-etninius santykius; geopolitinę vietą; įsipareigojimus prisijungti prie ES ir NATO; dinamiką pačioje ES ir pasaulyje ir t.t.

Straipsniai 1 reklama

Į trumpalaikių problemų sąrašą įrašyčiau: sugrąžinti (paremti) augimą; kontroliuoti (sustabdyti) tarp-etninę nesantaiką; atremti puolimus prieš valstybines institucijas (kova su organizuotu nusikalstamumu)

Tarp ilgalaikių problemų paminėčiau: sustiprinti institucijas, tarp jų valstybines; pasiekti augimo (prisivyti); socialinė sanglauda (kova su skurdu); socialinis kapitalas (kova su korupcija); piliečių įgaliojimas (demokratijos stiprinimas).

Nesunku pademonstruoti, kad aukščiau siūlomos matricos pagalba galima atlikti taksonomiją, kuri rodo skirtingus galimus evoliucijos kelius besitransformuojančioms šalims. Tie keliai gali būti susiję su visuomenės evoliucija, su ryšiais, kuriuos šalys užmegs su ES ir NATO. Tikimasi, kad Višegrado šalys, Slovėnija ir Baltijos šalys įstos į ES iki dešimtmečio pabaigos. Bulgarijai ir Rumunijai vis dar reikia polemizuoti dėl pakankamai sudėtingų situacijų, kurioms įtakos turi ir geografija. Balkanuose reikalai toli gražu neišspręsti; šiuo atveju reikia spręsti trumpalaikę ir ilgalaikę krizes vienu metu, kai regiono politinė geografija dar neaiški. Rusijoje ir Ukrainoje ekonomikos sudėtingai persipynę su politika, ir abiejų ateitis miglota.

4.1 Kapitalizmo įvairovė?

Jau galima pabandyti nustatyti skirtingus besiplėtojančius kapitalizmo modelius postkomunistinėse šalyse ir taip pat siekti atspėti, kokio intensyvumo kultūrinė ir geopolitinė (Vakarų Europa prieš Rusiją) įtaka kiekvienu atveju. Šią modelių įvairovę reikia vertinti esmine ir formaliąja prasme. Formaliai, visos šios šalys diegia rinkos reformas, o kai kurios pasirašė Asocijavimo sutartis su Europos Sąjunga. Taip pat galima pasakyti, kad kiti ryšiai su pan-Vakarų Europos institucijomis sudarė tam tikrus evoliucijai vadovaujančius „cenzūros varžtus” – kuriuos galima traktuoti kaip sinonimą „ramsčiui”. Nepaisant to, postkomunistinės šalys viena nuo kitos skiriasi: faktine institucinės plėtros kokybe; makroekonominių pagrindų kokybe; ir dėl to turima ekonomine veikla. Šie kokybiniai skirtumai – daugelis jų yra neapčiuopiamo pobūdžio – yra esminiai, kai nagrinėjamos kiekvienos šalies perspektyvos atskirai.

Tokios šalys kaip Čekijos Respublika, Vengrija, Lenkija, Slovėnija eina Vakarų keliu, nors negalima – ir nereikėtų – atmesti galimų suklupimų ir nesėkmių kelyje. Baltijos šalys vystosi pagal tą patį modelį, nors lėtesniu tempu.

Labiau svyruojančios, nors ir dedančios daug pastangų yra Bulgarija ir Rumunija, kurias slegia uždelstų reformų poveikio našta, įskaitant privatizaciją, ir santykinai sudėtingesnis komunistinis palikimas.

Daugeliui postkomunistinių šalių (Balkanuose ir NVS) gresia pavojus patekti į institucinius blogo modelio spąstus – su kleptokratija, autoritarine politika, visur paplitusia korupcija, socialiai žlugdančiu pajamų nelygybės augimu ir intensyvia socialine konkurencija. Tokia evoliucija, jei būtų sustabdyta ankstyvo įstojimo į NATO ir ES, paryškintų takoskyrą tarp Europos postkomunistinių šalių. Tam tikrose šalyse gali būti sukeltas net intensyvus visuomenės apskritai nusivylimas, kurių toleranciją reformų kainų atžvilgiu žymiai švelnino (iki dabar) pažadai prisijungti prie šių dviejų Vakarų klubų. Tai aiškiai turėtų svarbių pasekmių „aukštajai politikai” Europos kontinente ir turėtų įtakos sferų susiformavimui; tai taip pat tiktų logikai, kuri sako, kad įstojimas yra sąlyginis, priklausomai nuo individualios veiklos.

Žiūrint iš kitos pusės, galima tvirtinti, kad tokia politiškai akcentuota takoskyra yra trumparegė iki tokio laipsnio, kad ignoruoja skirtingas pradines ir kitas geopolitines sąlygas. Pavyzdžiui, ar buvo galima pražiūrėti dvišalius Rumunijos – Vengrijos santykius, turint omeny precedentą, kurį sukūrė NATO „disciplina”, taikoma Graikijai ir Turkijai. Be to, galima tvirtinti, kad geriausias būdas kovoti su socialine ir politine anomija įvairiose šalyse yra integruotis ir vengti diskriminuojančių poelgių.

Galima konstatuoti, kad kuo labiau atsilikusi besitransformuojanti šalis ir kuo arčiau Rusijos ji yra geografiškai, tuo kritiškesnis jos ateičiai kapitalizmo pobūdis pastarojoje šalyje. Čia turiu omeny ne tik Rusijos „gravitacinę galią”, bet ypač didžiulį netikrumą, gaubiantį tos šalies evoliuciją. Galima teigti, jog, priešingai, kuo šalis geografiškai arčiau ES, tuo didesnė tikimybė jai patekti ES „ramsčio” įtakon. Panašią tezę galima suformuluoti vidaus politikos atžvilgiu, nes Rusijos įvykiai – aiškiai matomas poveikis, jei nedaroma tiesioginė įtaka.

Tada kokios Rusijos kapitalizmo perspektyvos? „…naujoji ekonomika tikrai pagrįsta rinka, bet ji taip pat labai „anarchiška”, grobuoniška, korumpuota ir oligarchinė… deja, panašu, kad blogas turto ir valdžios pasiskirstymas išsirutulios Rusijoje į rentininko ekonomiką, kuriai nepavyks sukurti konkurencingo dinamizmo, kurio žūtbūtinai reikia šaliai ir kurio tikisi jos elitas. Demokratija taip pat taps mažiau veiksminga, kadangi jai reikės priversti nuskurdintą ir pasipiktinusią daugumą kovoti su turtinga mažuma”. Vienas pavojus yra populizmas, bet kur kas labiau tikėtina išdava – represijos”.

Augantį skaičių tų, kurie pasisako už autoritarinį valdymą Rusijoje ir už tikėtiną šių planų įgyvendinimą, galima įvertinti pagal didėjantį aukšto rango kariškių (slaptųjų tarnybų atstovų) skaičių politikoje (vyriausybėje). Kitose postkomunistinėse šalyse taip pat galima išskirti autoritarinės valdžios gundymus, o paaiškinama tai didžiulių gyventojų grupių nuotaikomis – jie nori, kad būtų „atstatyta” kiek nors tvarkos.

4.2 ES išplėtimas

Oficialiai į apyvartą euras, kaip bendra ES valiuta, išleistas 1999 m. sausio 1 d. Šis įvykis – tai Valiutų sąjungos formavimo, ES gilėjimo gairė; tai taip pat konkretus atsakymas į besitęsiančius intensyvius debatus dėl Sąjungos ateities ir formos, kurie vyksta numatytų ir nenumatytų Vokietijos susivienijimo bei komunizmo žlugimo Europoje padarinių įtakoje. Gilėjimas yra eufemizmas, reiškiantis poreikį pergalvoti (perorganizuoti) Sąjungą esamomis istorinėmis aplinkybėmis, išplėtimas yra būtinybė pertvarkyti Sąjungos sandarą, atsižvelgiant į pasikeitusį Europos geopolitinį žemėlapį. Šiame naujame kontekste vyksta Valiutų sąjungos kūrimasis, kuris, pagal minčių eigą, yra priemonė toliau integruoti Europą, nesulėtinant proceso iki mažiausio bendravardiklio.

Mūšyje už ES gilinimą susikerta skirtinos „stabilumo kultūros” (Stabilitätskulturen) ir skirtingi požiūriai į politinę integraciją. Paminėčiau du su Valiutų sąjungą supančiais prieštaravimais susijusius klausimus. Vienas siejasi su santykiais tarp VS ir šalims narėms iškylančių ekonominių problemų. Kaip pastebėjo Bundesbanko prezidentas Hansas Tietmeyeris, monetarinė sąjunga „nėra panacėja” nuo visų Europos ligų. Todėl į VS nederėtų žiūrėti kaip į deus ex machina, kuri gali spręsti struktūrines šalių narių problemas. Antrasis klausimas – tai vieningos valiutos regiono formavimo pasekmės Sąjungos išplėtimui į Rytus. „Nepajudinamos tvirtovės” suformavimas turėtų svarbių pasekmių Sąjungos dinamikai ateityje ir reiktų keletą dalykų. Tie dalykai, be kita ko, yra: kad formuojasi įvairiagreitė Sąjunga; kad galimos ir visai tikėtinos „atskiros jungtys” (skilimai), nepaisant pasižadėjimų susieti plėtros lygius; kad iš anksto numatomoje ateityje (optimistiškiausiai, apie 2004-2006 metus) ekonomiškai stipresnės postkomunistinės šalys galėtų prisijungti prie „negriežtos” Sąjungos srities; tikėtina, kad atsiras nauji susiskaldymai tiek suvienytoje Europoje (ES), tiek tarp pastarosios ir kitų Europos šalių ir t.t.

Svarbus politinis klausimas – ką galima padaryti, kad iš pažiūros neišvengiami susiskaldymai – įvairiagreitėje Europoje – netaptų grėsme kontinento stabilumui ir saugumui. Šiuo atžvilgiu aiškiai turiu omeny ypatingą Pietryčių Europos atvejį, regioną, įklimpusį į politinius ir ekonominius sunkumus bei tarp-etninius konfliktus.

Panašiai, Centrinės ir Rytų Europos ekonomikų būklė padės arba nepadės jų ketinimams tapti Sąjungos narėmis. Jei kai kurioms palyginti išsivysčiusioms rinkos ekonomikos šalims (kaip Italija, Ispanija ir netgi JK) sunku laikytis ES ekonominės politikos disciplinos reikalavimų, nesunku įsivaizduoti, kas gali atsitikti su šalimis, kurių tikimybė susidurti su gana aukštais infliacijos mastais ir kurios linkę patirti didžiulius biudžeto deficitus ateityje dėl galingo socialinio spaudimo. Ar realistiška manyti, kad Centrinės ir Rytų Europos šalys sugebėtų paklusti finansiniam ir monetariniam Sąjungos griežtumui? Arba galbūt reikia galvoti, kad Sąjunga išplėtos kintamųjų geometriją ir todėl Centrinės ir Rytų Europos šalys pradžioje galės įstoti į „negriežtą” grupę arba sudaryti netgi dar „negriežtesnę” savo grupę.

Bet net ir tokiu atveju tik sėkmingiausiai besivystančios Centrinės ir Rytų Europos šalys turėtų realią progą susidoroti su Sąjungos narystės taikomais spaudimais.

Geografijos vaidmuo

Geografija Europoje svarbi, o geopolitika atlieka svarbų vaidmenį, suvokiant šalių konkrečius tikslus ir motyvus. Geografija taip pat gali padėti paaiškinti ES išplėtimo perspektyvas. Pavyzdžiui, Vokietijos atveju, jos Rytų kaimynės kelia strateginių interesų keliais aspektais, ir štai kodėl Bona remia jų stojimą į ES. Kaip pastebėjo gerai žinomas vokiečių žurnalistas „Vokietijos artimiausio užnugario Centrinėje Europoje stabilizavimas yra netgi skubesnis uždavinys” (J. Joffe).

Netgi grynai ekonomine prasme Vokietijos rytiniai kaimynai yra patrauklesni, ir jų padėtis nėra nepalankesnė, lyginant su mažiau išsivysčiusiomis (pietinėmis) ES narėmis. Straipsnis pagrindiniame Vokietijos žurnale užsienio klausimais pastebi keletą vertybių, kurių dėka Centrinė ir Rytų Europa ir ypač Višegrado grupė tampa privilegijuota ekonominių interesų zona. Šios vertybės apibrėžiamos kaip: plėtros potencialas, kuris laikomas „žymiai didesniu” negu periferiniuose Vakarų Europos regionuose, geografinis artumas, darbo jėgos kvalifikacija ir tyrimų bei mokymo standartai, gamybos struktūra, kuri „kur kas pažangesnė už pietinių ES narių”, ir labai žemas darbo užmokesčio lygis (žr. 4 lentelę). Tas pats Vokietijos žurnalistas mano, jog Centrinės Europos šalys, „o labiausiai Čekijos Respublika ir Slovakija yra Vokietijos Meksika: greta, darbo jėga užtikrina aukštą našumo lygį už apytikriai vieną dešimtąją Vokietijos darbo užmokesčio lygio. Jų rinkos idealiai tinka įsiskverbimui”. Turimi skaičiai patvirtina šį požiūrį. Taigi, remiantis Commerzbank pateiktais duomenimis, daugiau kaip trečdalis prekybos tarp Centrinės ir Rytų Europos ir EBPO (OECD) valstybių vyksta su Vokietija. Tas pats ?altinis paminėjo, kad devyniasdešimtųjų viduryje Vokietijos eksportas į Višegrado grupės šalis buvo 15% didesnis negu į Rytų Aziją. Kartu, beveik 10% tiesioginių Vokietijos investicijų teko šioms keturioms šalims, lyginant su tiktai 0,5% 1989 metais. Vokietija taip pat pagrindinis kitų postkomunistinių šalių prekybos partneris. Logiška manyti, jog ilgainiui, Vokietijos investicijos šiose šalyse taip pat žymiai išaugs.

Galima lengvai įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį Vokietija, didelei kitų ES šalių narių graužačiai, išplės ir pagilins ekonominius ryšius su savo Rytų kaimynais. Jei tokie pasikeitimai įvyktų, jie turėtų didelių ir reikšmingų prasmių įvykiams Europoje ateityje, ekonominės galios ir politinės įtakos tarp šalių grupių pasiskirstymui. Toks scenarijus tikriausiai laimėtų, jei plačios integracijos Europoje procesas sukluptų arba sulėtėtų.

Sąjungos narės nuo Viduržemio jūros pakrantės, baimindamosi konkurencinio papildomų žemo darbo užmokesčio narių spaudimo, jaučia, kad joms vis labiau gresia destabilizuojantys Balkanai arba Šiaurės Afrikos pakraštys. Čia taip pat lengvai galima aptikti kompromisų ir dilemų. Aišku, kad ateityje rimtu ginčytinu klausimu bus sampratų dėl grėsmių Europos saugumui skirtumas tarp, viena vertus, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos ir, antra vertus, Vokietijos ir Šiaurės šalių.

Galima tvirtinti, kad tai, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalių siekis prisijungti traktuojamas, priklauso taip pat nuo derybų ir kompromisų, pasiektų pačioje ES ir su jos svarbiausiais nariais.

Galima vis labiau tikėtis ir tikėti, kad Vokietija, ypač dėl augančios ekonominės galios, įgaus daugiau svorio, priimant sprendimus ES. Be to, tvirtinčiau, kad taip įvyks, nepaisant, kaip vyks tolesnis ES formavimas.

ES atžvilgiu dar reikia pažiūrėti, ar skirtingas politinis ir ekonominis dabartinių narių svoris padės priimti esminius sprendimus, tarp jų ir požiūrį į Centrinę ir Rytų Europą. Daug priklauso nuo to, kaip išimtines teises pasiskirstys Briuselis ir šalių narių vyriausybės, ir taip pat nuo mechaninio bei žmogiškojo aspektų, glūdinčių sprendimų priėmimo procese.

Galima pateikti susijusį klausimą. Ar ES pasirengusi atlikti esminį patikrinimą, kuris turėtų atitikti naująją Europos tikrovę ir poreikį ekonomiškai bei politiškai integruoti postkomunistines šalis? Panašiai, ar ES pasiruošusi eiti toliau, išplėtimą traktuodama, kaip būdą padėti sisteminės transformacijos procesui postkomunistinėse šalyse, turint omeny jų dabartinį trapumą? Ar ES pasiruošusi imtis programų ir projektų, kuriuos paprastai vykdo vargingesnės šalys narės ir kurie turėtų prieš ir padėti išplėtimui. Ir vėl, priversti sugrįžti prie išvados, kad didžiulis postūmis dabar negali įvykti be stipraus vadovavimo ir vizijos, kuri turėtų aprėpti visą Europą. Ar Romano Prodi ir Javier Solana pakeis viziją? Pagyvensim – pamatysim.

Pagrindinės ekonominės temos

Yra keletas temų, sudarančių santykių tarp ES ir Centrinės bei Rytų Europos ekonomiką.

Kas dėl prekybos, tai tradiciškai mąstant – žemų darbo užmokesčių Centrinės ir Rytų Europos šalys kelia didžiulę grėsmę keliems silpnesniems ES sektoriams, ir ši samprata Vakaruose dažnai sutinkama. Šis logiškas politikos išaiškinimas platinamas Vakarų masinių informacijos priemonių, ir tapo visuomeninės Vakarų Europos sąmonės dalimi. Viešieji debatai šiuo klausimu labai primena tuos, kurie lydėjo Šiaurės Atlanko laisvosios prekybos zonos (NAFTA) kūrimą. Panašiai, grėsmė darbo vietoms buvo ta magiška lazdelė, kuria mojavo politikai, kai kurie technokratai ir profesinių sąjungų lyderiai.

Kas labai panašu ir mažiau girdėta, kad Europos Sąjungoje susiduriama su prekybos pertekliumi. Tiesa, kad dvišaliuose santykiuose geroka kapitalo įplaukų paralelė yra žymus prekybos deficitas, ir galima pamanyti, jog tai tinkamas modelis formuoti Rytų-Vakarų Europos ekonominius santykius ateičiai – kaip manomų bendrų pastangų kurti ekonomikas pereinamuoju laikotarpiu atspindys. Tačiau daiktus reikia matyti tikroje šviesoje. Taigi, nors Centrinės ir Rytų Europos šalių prekyba su ES siekia daugiau negu 60%, jų prekyba nėra išimtinai dvišalė; tai reiškia, kad jos gali gauti kapitalo įplaukų ir iš kitų šaltinių, ir todėl prekybos deficitas su ES gali būti mažesnis. Be to, kas dar svarbiau, prekybos deficitas pats nelabai ką sako apie Centrinės ir Rytų Europos šalių potencialą parduoti Vakarų rinkose. Šalis gali patirti tą patį prekybos deficitą visiškai kitokiomis eksporto ir importo apimtimis. Šis faktas galbūt nėra toks svarbus Vakarams, kur ekonominė veikla beveik atitinka pajėgumų lygį, tačiau tai gyvybiškai svarbu Rytams, kur ekonominės veiklos lygis dar vis ganėtinai žemas; Centrinei ir Rytų Europai eksporto paskata prilygtų jų ekonomikų atgaivinimui, ir tai ekonomistai vadina eksporto multiplikacijos efektu.

Centrinės ir Rytų Europos šalys labai atviros prekybai, lyginant su Vakarų partneriais, jos dar toli gražu nėra tokios išmaningos kaip pastarosios pasinaudoti barjerais be tarifų. Be to, gerai žinoma, kad šie barjerai dažnai kur kas rimtesnė kliūtis prekybai negu tarifai.

Natūrali protekcionistinės ES nuostatos pasekmė ta, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims gali prireikti persvarstyti beveik ištisai „vienašalės laisvos prekybos” naudą ir bandyti apsisaugoti pačioms.

Diskusija apie užsienio investicijas susitelkia į jos poveikį vidaus darbo rinkai Vakaruose. Yra nuomonių, pabrėžiančių, kad vietoj investavimo namuose, Vakarų firmos bėga su darbo vietomis į žemo darbo užmokesčio Centrinės ir Rytų Europos šalis. Egzistuoja keletas kontrargumentų, kuriuos šiuo aspektu reikia pateikti. Vienas kontrargumentas tas, kad užsienio investicijos gali ženkliai paskatinti prekybą, ir skaičiai aiškiai rodo, jog Vakarų Europai buvo naudingi atsivėrę ekonominiai santykiai tarp dviejų Europos dalių. Todėl galima spėti, jog pusiausvyros dėlei, grynų darbo vietų sukūrimas buvo teigiamas Vakarų Europoje. Antra, kapitalo srautai į Centrinę ir Rytų Europą buvo žymiai menkesni, negu tikėtasi tuoj po 1989 metų. Nieko stebėtina, kad šiame kontekste Vengrija pasiėmė beveik pusę visų užsienio įplaukų į regioną. Jos atveju galima pamatyti vaisius rinkos reformų, kurių buvo imtasi dar gerokai prieš sužlungant komunistiniam režimui. Kartu Vengrija, Čekijos Respublika ir Lenkija gavo beveik ¾ visų tiesioginių užsienio investicijų, skirtų Centrinei ir Rytų Europai 1990-1997 metais. Ir paskutinis kontrargumentas: tikrai ne didesnės investicijos gali tapti pagrindiniu įrankiu išspręsti didelio nedarbo problemą Vakarų Europoje. Pagrindinis darbas šioje srityje – darbo rinkų funkcionavimas, institucinės sandaros pertvarkymas, gerbūvio sistemos performavimas ir geresnis švietimas.

Darbo jėgos mobilumas – klausimas, kuriuo daug diskutuojama, kadangi jis gali pavirsti nepaprastai neraminančia imigracija Vakarams ir sukelti įtampą šalyse. Vis dėlto, Laszlo Valki ir Laszlo Csaba išreiškė vertingą nuomonę šiuo klausimu, remdamiesi Jungtinių Valstijų patirtimi, kur pajamų skirtumas 1:3 tapo slenksčiu, paskatinusiu esminį žmonių judėjimą; be to, kiekvienas pajamų procento diferencialas sudarė 0,026% migracijos. Jų nuomone, šis faktas nepatvirtina vaizdelio, kai Centrinės ir Rytų Europos gyventojai būriais puola į kitą Europos pusę, „kadangi realistiškai, perkamosios galios paritetu įvertinti gyvenimo standartų skirtumai nerodo didesnio skirtumo už 1:2,5 arba 1:3” – žr. taip pat 1 lentelę.

Pateiksiu keletą pastabų jų vertingų pastebėjimų atžvilgiu. Pirma, jų pastebėjimai iš tikro tinka, ypač labiau išsivysčiusioms postkomunistinėms šalims. Antra, pastarajam atvejui jau egzistuoja apsauginis vožtuvas, kurį sukūrė kaimyninių Vakarų šalių palankesnis elgesys šių šalių piliečių atžvilgiu. Trečia, derėtų pagalvoti apie reformų paskirstymo poveikį migracijai; šie poveikiai galėtų būti gana ženklūs mažiau išsivysčiusiose Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Ir galiausiai, aš taip pat pasvarstyčiau galimą spaudimą, kuris kiltų Rytų Europos darbo rinkose dėl galimo augančio žmonių iš Trečiojo pasaulio šalių skaičiaus; kai kurios Centrinės ir Rytų Europos šalys virto imigracinėmis šalimis. Šis spaudimas gali paskatinti Centrinės ir Rytų Europos gyventojus ieškoti darbo ne savo šalyse. Šis didėjimas gali ilgainiui žymiai išaugti, ir Centrinės bei Rytų Europos šalių vyriausybės gali nesugebėti jo pažaboti. Be to, pasirodo, kad organizuotas nusikalstamumas, stengdamasis įvairinti savo veiklą, įgyvendino šį tikslą ir pasiekė šioje srityje laimėjimų. Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, ši grėsmė sumažės, kadangi Vakarų Europai reikia svaraus papildymo jos darbo jėgai dėl gyventojų senėjimo. Šią problemą reikia valdyti trumpalaikiu ir vidutiniu laikotarpiais.

Pagalba tikrai verčia nusistebėti daugelį Vakarų pareigūnų dėl keleto priežasčių. Viena susijusi su bendru Centrinės ir Rytų Europos šalių lygio plėtojimu, kuris reikštų sunkią naštą Vakarams pagalbos plėtrai forma – darant prielaidą, kad išplėtimas turi įvykti per keletą metų. Antra vertus, galima tvirtinti, jog pats biudžeto lygis nėra geras matas. Laszlo Csaba argumentuoja taip, kai šia tema pastebi, kad „tikėtina, jog, remiantis dabartinėmis ES biudžeto išlaidomis, tik apie 0,25% ES bendro vidaus produkto nukreipiama metiniams pervedimams naujoms narėms iš Višegrado grupės. Vokietijoje, priešingai, 5% metinio BVP perduodama Rytų žemei.”

Kita priežastis ta, kad plėtros pagalba Centrinės ir Rytų Europos šalims rimtai susikerta su dabar konkuruojančiomis paraiškomis ES biudžetui – ūkininkų pareiškimais ir didžiuliais plėtros pagalbos gavėjais (Ispanija, Airija, Portugalija ir Graikija).

Didžiulę dilemą Centrinės ir Rytų Europos šalių vyriausybėms galima būtų suformuluoti taip: tarkime, kad ES nusprendžia jas įsileisti artimiausioje ateityje, o jų institucinė ir teisinė struktūra, kaip ir jų demokratinių institucijų veikimas taip pat atitinka l'acquis communautaire sąlygas. Ar tai reiškia, kad jos sugebės susidoroti su konkurenciniu ES aplinkos spaudimu po to, kai bus pašalintos laikinos prisiderinimo priemonės, kurios galioja tik keletą metų? Ar gali Centrinės ir Rytų Europos šalys gauti naudos – kaip ES šalys gauna – iš pakankamai galingų apsauginių priemonių, jei kas nors siaubingai nepasiseka? Iš dalies, tą patį klausimą galima būtų pateikti ir kitai pusei, adresuojant vadinamai „jautriųjų” sektorių sferai; tačiau aišku, kad Centrinės ir Rytų Europos šalys – ypač mažiau išsivystę -galėtų susidurti su kur kas didesnėmis problemomis, jeigu jų žemas uždarbio lygis ir mokymo potencialas nekompensuotų žymiai menkesnį bendrą našumą.

Žinoma, galima pridurti galimybę panaudoti kaip apsauginę priemonę valiutos keitimo kursą tuo atveju, jei jos neįeina į „pagrindinę” grupę ir todėl nepavaldžios griežtai Valiutų sąjungos disciplinai. Tai būtų įmanoma, išplėstai taikant įvairiagreitės Europos sąvoką. Vis dėlto, Rytų Europos šalys privalėtų taikyti griežtą monetarinę ir fiskalinę politikas, kad išvengtų per didelių nukrypimų makroekonomikos veiklos prasme; jos taip pat turėtų į devalvaciją žiūrėti labai santūriai, kadangi ji gali sukelti infliaciją aplinkoje, kuri jau ir taip veikiama palyginti didelio infliacinio spaudimo.

Bet kuriuo atveju, jei ES politikos formuotojai transformuotų vidaus vartojimui plačiai apibrėžtus ekonomikos ir saugumo interesus, prireiktų svaraus palaikomųjų priemonių paketo iki išplėtimo, kad būtų sušvelnintas tikrasis išplėtimo procesas ir sumažinta psichologinė laukimo kaina.

4.3 Pietryčių Europa

Daugelio Pietryčių Europos gyventojų gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį neapsiėjo be asmeninių ar kolektyvinių tragedijų, ypač buvusios Jugoslavijos erdvėje. Vėl iškilo piktosios praeities dvasios. Neįsivaizduojamų milijonų žmonių kančių turinys – tai pilietiniai karai ir etniniai bei religiniai konfliktai tarp naujai susidariusių valstybių, etninis valymas, ilgos kovos už politinio regiono žemėlapio perdalijimą.

Tačiau esamo karinio konflikto sustabdymas nepašalina iš Pietryčių Europos (Balkanų) giliai įsišaknijusio, paslėpto priešiškumo ir kitų konfliktų – būsimų konfliktų šaltinių. Pokarinė padėtis Kosove ne mažiau komplikuota negu anksčiau.

Man atrodo, jog krizės valdymas šiame regione kitokio tipo ta prasme, kad turi būti planuojamas ilgam laikui; tai turi būti priemonė, susijusi su konfliktų tarp vietos žaidėjų prigimtimi. Žaizdų gijimas gali trukti metų metus, jeigu ne dešimtmečius. „Pašaliečių” buvimo gali reikėti labai ilgą laiką. Tačiau analogijos su Antrojo Pasaulinio karo pabaiga neturėtų būti pertemptos.

Paskutinių dešimties metų konfliktai parodė, kad Pietryčių Europa – labai ligotas kontinento regionas, ir ten esančių daugelio šalių perspektyva priklausyti išrinktųjų klubams (NATO ir ES) vis labiau tolsta. Nagrinėjimo tikslais Graikija ir Slovėnija išskirtos.

Kai kurie nauji buvusios Jugoslavijos dariniai vis dar tebeieško stabilumo būsenos ir ekonomiškai yra skurde, tuo tarpu Rumunijos ir Bulgarijos ekonominė situacija ypatingai sunki. Albanija – pats ryškiausias pavyzdys, kokie pereinamojo laikotarpio skausmai patiriami, kuriant tvirtas institucijas. Šis regionas yra pats menkiausiai išsivystęs visame kontinente. Dera pastebėti, kad būtent šis regionas sukelia daugiausiai galvos skausmo Europos politikos formuotojams ir galingai įteisina kalbas apie bręstantį naują kontinento padalijimą. Tiesa ir tai, kad panašią logiką (kalbą) galima taikyti Rytų-Vakarų ašimi, kai kalbama apie Ukrainą ir Rusiją. Tačiau pasakyčiau, kad skubumo prasmė yra ir turėtų būti kur kas labiau taikoma Balkanams. Šį teiginį patvirtina tai, kas įvyko šiame regione per paskutinius dešimt metų žmonių gyvybių praradimo prasme.

Mano nuomone, Pietryčių Europos klausimą reikia svarstyti iš dviejų tarpusavyje susijusių perspektyvų. Viena – tai anksčiau paminėto ilgalaikio krizių valdymo taikymas, siekiant sustabdyti (pakeisti į priešinga) blogą kelio priklausomybę. Antroji perspektyva susijusi su rekonstrukcija, kuri turėtų būti dvišakė strateginė pastanga: fizinis perstatymas (po ilgų karinio niokojimo metų); ir vystymas (modernizavimas), į kurį įeina taip pat ir politinis procesas. Galvojimas apie šias dvi perspektyvas pagrįstas keliomis darbinėmis prielaidomis:

· bandyti iš naujo nubrėžti sienas šiame regione yra labai pavojingas žaidimas;

· nebent regionas įgytų šiek tiek stabilumo ir tarpusavio tolerancijos tarp vietinių žaidėjų, antraip būtų sunku pradėti rekonstrukciją regiono mastu; tarpusavio tolerancija būtų susijusi su kolektyvinės psichologijos pakeitimu;

· krizių valdymas neatmeta galimybės pradėti ekonominę rekonstrukciją; kuo greičiau į šį procesą bus įtraukta Serbija, tuo geriau, o tai reiškia, kad šis sprendimas nelaikomas politinių įvykių Belgrade įkaitu. Serbija, stipriai paskutinio karo nuniokota, yra regiono atstatyme svarbiausia.

· krizių valdymas ir sprendimas susijęs su milžiniškomis pastangomis atstatyti pasitikėjimą (užgydyti žaizdas), ką būtų tinkama padaryti, atstatant ekonominius ryšius tarp vietinių žaidėjų; tai reiškia plėtoti ekonominį bendradarbiavimą regione, o taip pat tarp buvusių senosios Jugoslavijos dalių;

· krizių valdyme reikia atsižvelgti į nepaprastą institucinių šio regiono šalių trapumą ir padidintą jautrumą tiek vidaus, tiek išoriniams šokams;

· krizių valdymas turi būti labiau orientuotas į prevenciją negu reakciją; todėl reikia geriau suvokti kolektyvinės psichologijos šaknis regione;

· aiškios ekonominio atstatymo perspektyvos suteiktų žmonėms regione vilčių ir ypač paskatų mažiau galvoti apie praeitį ir daugiau apie geresnį ateitį;

· reikalinga svari ir kūrybinga pagalba (iš užsienio). Jei negimė naujas Maršalo planas, griuvus Berlyno sienai, sudaryti planą šitam regionui dabar beveik privalu. Iš tiesų, tokio grandiozinio plano užuomazgos jau yra: Stabilumo paktas, Pietryčių Europos iniciatyva (SECI) ir Centrinės Europos iniciatyva. Tačiau visas šias užuomazgas reikia sujungti į vieną didžiulį planą, kad būtų nukreipta energija, efektyviai vadovaujama ir geriau panaudojami ištekliai. Su Romani Prodi prie ES vairo, žinoma, Briuselis taps kur kas jautresnis šio regiono padėčiai.

· Toks planas turėtų apimti Bulgariją ir Rumuniją. Abi šalys gali pasireikšti kaip politikos stabilizuotojos, bet joms pačioms reikalinga ekonominė parama.

· Plane turėtų būti veiksmingesnių priemonių susidoroti su įvairiomis socialinėmis ir institucinėmis blogybėmis, kurios kamuoja šį regioną (narkotikų platinimas, ginklų kontrabanda ir t.t.). Tai taip pat bus dalis ilgalaikių krizių valdymo priemonių (pasitikėjimo kūrimas).

5. Apibendrinančios pastabos

Rytuose, ypač devyniasdešimtųjų pradžioje, mes visiškai nenutuokėme apie tai, kad Vakarų Europa pati pergyvena sunkius laikus. Kad ten reikia reformuoti gerbūvio padėtį, reikia daugiau lankstumo, reikia atgauti gyvybingumą pasaulyje, kuris patiria globalizacijos, konkurencijos spaudimą. Netgi euro įvedimą kai kas vertina kaip „ginklą”, nesvarbu ar apie tai viešai pareikšta ar ne. Tai apie konkurenciją pasaulyje. Ir neaišku, kas atsitiks ateityje, nes Europos Sąjunga turi susitvarkyti su savo struktūrinėmis problemomis.

Ironiška, tačiau Berlyno sienos griūtį lydėjusią euforiją sutiko Euro-skepticizmas Vakaruose. Nors reikia pripažinti, kad Euro-skepticizmo priepuoliai nuolat pasikartoja Europos integracijos kelyje. Pavyzdžiui, prisiminkime šešiasdešimtųjų pabaigą, kuriuos, kaip politinę nuotaiką, tinkamai iliustravo J. J. Servan Schreiber knygoje „Le Defi Americain” (The American Challenge); arba vėliau, aštuoniasdešimtaisiais, Japonijos firmų ir Azijos tigrų baimė. Kita ironija ta, kad pertvarkos pradžioje Centrinėje ir Rytų Europoje kai kas paskleidė „dritter Weg” („trečiojo kelio”) idėją (prisiminkime Zdenek Mlynar), kurią, pateisintai, daugelis politikų atmetė, tuo tarpu dabar daugelis socialdemokratinių vyriausybių Vakaruose ieško „trečiojo kelio”; pastarasis čia skirtas išlaikyti „kontinentinio modelio” pranašumus ir padėti susidoroti su globalizacijos bei informacijos technologijų įtaka. Ar šios paieškos turėtų įtakos Išplėtimui? Tikra tai, kad daugelyje postkomunistinių šalių didžioji rinka grįstų sistemų pamatų gana trapūs. Ir dar reikia atlikti daugybę darbų.

Augantis Vakarų europiečių nenoras greitai įsileisti naujokus į ES arba apibrėžtas kalendorius atspindi didėjantį neatitikimą tarp Išplėtimo retorikos ir to, kas vyksta realybėje, pragmatinių svarstymų įtakoje. Kadangi politikos formuotojai skaičiuoja išlaidas ir pelną ir tam jiems reikia tvirtų duomenų; savaime suprantama, kad jiems sunku įtraukti švelniuosius Išplėtimo kintamuosius, tokius kaip neplėtimo kaštai. Todėl tos išvados ir sprendimai, kuriuos jie priima, yra iškreipti, paliekant tai, kas neaišku ar sunku įvertinti, kaip politinės ar geopolitinės integracijos pasekmės, kurios ilgainiui tikrai daro ekonominę įtaką. Prie viso šio galvosūkio dar reikia pridurti keblią Balkanų padėtį, kuri atspindi praeities ir dabarties šmėklas ir taip pat europiečių nesugebėjimą nustatyti išeities būtent tuo metu, kai bandoma suvienyti Europą.

Europa turi įsijungti į pasaulio varomųjų jėgų ratą. Ir šiuo aspektu aš noriu pabrėžti didėjantį pasaulio, pasaulio ekonomikos sudėtingumą. Pabrėžiu sudėtingumo sąvoką, nes manau, kad čia slypi psichologinė ir pažinimo problema. Mes, ko gero, buvome pripratę prie tam tikro tipo stabilumo, kuris laikėsi atremtas į dvipusio pasaulio struktūras ir pagrįstas paprasta ideologine konfrontacija, bet taip pat tam tikros rūšies aiškia technologinės pažangos tiese. Dabar gyvename skirtingoje aplinkoje; kryptis yra link daugiapusio pasaulio, link naujų informacinių technologijų, kurios didina globalizaciją, link konflikto tarp integracijos ir susiskaldymo, link kartais smurtinių”civilizacijų konflikto” momentų (jei vartosime garsiąją Samuelio Huntington'o sintagmą) ir t.t. Šie reiškiniai – tai kažkas, ką mums sunku analitiškai „suvirškinti” ir veiksmingai reaguoti. Šiame kontekste reikia paminėti finansų rinkų globalizavimą ir po to sekusią labai rimtą finansų krizę, kuri prarijo daug besiformuojančių rinkų Rytų Azijoje, Rusijoje ir kitur. Tačiau priminčiau, kad pirmesnius finansų „El Nino” požymius išreiškė Meksikos krizė 1994 metų pabaigoje ir gana aiškiai, su Valiutų Kurso mechanizmu susiję neramumai 1992-1993 metais.

Daugelis akylų stebėtojų ir rimtų profesionalų apstulbinti įvykių skubos ir maišaties paplitimo. Nuo „iracionalaus gyvumo” iki „iracionalaus paniško skubėjimo” – tai būdas iliustruoti stambių apimčių nepastovaus kapitalo funkcionavimą, kai lieka daug neatsakytų klausimų ir supainioti politikos formuotojai. Dar labiau neramina tai, kad galima prieiti iki socialinių ir ekonominių sutrikimų, kurie dėl savo proporcijų primena Didžiąją depresiją. Pagalvokite apie sunkią dešimčių milijonų žmonių būklę Indonezijoje ir kitur. Arba prieš keletą metų Meksikoje, po dramatiško peso kritimo. Štai kodėl mums reikia nerimauti, formuluoti teisingus klausimus (apie tai, kas nepavyko) ir pabandyti surasti politiškai teisingus atsakymus.

Reikia daugiau kuklumo, kai nagrinėjama ši reikalų būklė, įskaitant daugiau intelektualinio savęs nagrinėjimo ir sąžiningumo dialoge, kadangi politikos formavime reikia daugiau doro vadovavimo. Kai kas sako, kad vadovavime susidarė vakuumas, o tai paaiškina, kodėl nėra parengtų politinių sprendimų po ranka. Tačiau kur kas pirmiau už dabartinę pasaulio finansų krizę, devyniasdešimtųjų pradžioje, šį vakuumą paminėjo Londone esantis Tarptautinis Strateginių studijų institutas. Tai rodytų vadovybės trūkumą, kaip požymį rūpesčių, su kuriais susiduria vyriausybės mūsų kintančiame pasaulyje, sunkumus suprasti ir valdyti kitimą.

Įstojimas į ES didžia dalimi sutampa su tuo, ką postkomunistinės šalys privalo padaryti bet kuriomis aplinkybėmis, kad sukurtų rinka pagrįstas ekonomikas ir demokratines valstybes arba ką Karlas Popperis pavadino atviromis visuomenėmis; tai reiškia, nepaisant ar postkomunistinė šalis nuspręs stoti į ES ar ne. Sukurti atvirą visuomenę – kur kas sudėtingesnis ir labiau komplikuotas procesas, negu tai, kas suprantama kaip kainų liberalizavimas, privatizacija ir ekonomikos atvėrimas. Šie antraštiniai žodžiai negali aprėpti institucinio ir kultūrinio pasikeitimo esmės, įtampos sistemose, kurias kamuoja baisiai neteisingas išteklių paskirstymas. Štai kodėl makroekonominė stabilizacija yra tik laikina, o skaičiai gali labai suklaidinti, nebent ji būtų pagrįsta pasikeitimais tikroje ekonomikoje ir institucijų veikloje. Prieš ketverius metus Albaniją visi sveikino kaip stebuklą su 4% metine infliacija. Maždaug prieš metus Rusijoje metinė infliacija sudarė apytikriai 10%. Ir visi matėme, kas įvyko institucinės betvarkės ir sunkiai palaikomos politikos fone. Visada laikiausi nuomonės, kad nepakankamai dėmesio buvo skirta, teoriškai ir politiškai išmintingai, į reikalingų išteklių perskirstymo mastus postkomunistinėse šalyse. Panašiai manau, kad būtent instituciniai pakeitimai galiausiai yra svarbūs ir kad negalima praktikuoti būrimo ar krėsti fokusų ekonomikoje; netgi restruktūrizacija priklauso nuo būdo, kaip institucijos iš tikro veikia.

Leiskite pabrėžti tezę, kuri, tikiuosi, suras pritarėjų. Be politikos nuoseklumo ir krypties pojūčio, geresnių rezultatų pasiekę šalys tai padarė geresnių išankstinių sąlygų (į praeities palikimą įeina dalinių reformų istorija) ir geografinio artumo ES dėka. Ar nestebina, kad „rimčiausių pretendenčių” grupė egzistuoja labai arti ES? Investicijas, užsienio kapitalą, tekėjusius į šias šalis, patraukė vyriausybių vykdoma politika. Bet aišku, kad buvo taip pat ir pradinės aplinkybės, palankios geriems rezultatams. Labiausiai mane neramina tai, kad daugelyje atsiliekančių šalių, esančių Europos periferijoje, vystosi blogas priklausomybės kelias, kuris daužys jas ilgą laiką. Buvusį ideologinį ir politinį susiskirstymą, egzistavusį Europoje iki 1989 metų, pakeitė naujas susiskirstymas, iš esmės pagal ekonominę dimensiją. Nebent politiniai Europos suvienijimo lyderiai priims protingus sprendimus „ekonominio įjungimo” prasme – vartojant dabar tarp Europos politikų madingą terminą – antraip, daugeliui postkomunistinių šalių tai liks labai tolimu tikslu. Šitaip plėtojantis įvykiams, dera pagalvoti apie poveikį atsiliekančių šalių piliečių jausmams, kad jie iš esmės nepriklauso Europos klubams, atitinkamai institucinei Europai, o tai gali tik padidinti nusivylimą ir asmenybės krizę.

Tam, kad tokio naujo „did˛iojo susiskirstymo” problemą būtų galima išspręsti, įžvalgumą turi lydėti strategija, kuri turėtų jungti kur kas daugiau Briuselio įsipareigojimų (ES vyriausybių) su šalių kandidačių pastangomis vykdyti vidaus reformas. ES vyriausybės turi darbuotis trimis frontais: namuose; reformuoti ES (bendra žemės ūkio politika, regioninė plėtra ir t.t.); ir tarptautinis dialogas, sprendžiantis, be kita ko, pasaulinės finansų krizės problemą. Visi šie frontai tikrai daro poveikį, tiesiogiai ar netiesiogiai, Išplėtimui.

Vyriausybės Centrinėje ir Rytų Europoje turi nuosekliai vykdyti struktūrines reformas, kurdamos institucijas, stiprindamos finansines sistemas. Aš pabrėžiu poreikį puoselėti stiprios viduriniosios klasės, solidžios pilietinės visuomenės, kaip gerai veikiančios rinkos ekonomikos ir demokratijos pagrindo, vystymą. Ten, kur piliečiai nesijaučia įgalioti ekonomiškai ir politiškai, neišvengiama trintis, ir energija nepereina į nuolatos geresnę bendrą ekonomikos veiklą. Štai kodėl verta pagalvoti apie kapitalizmo įvairovę besiformuojančiame postkomunistiniame pasaulyje, Europoje. Bandymas atsakyti į šį klausimą taip pat susijęs su Išplėtimu.

Dialogas apie Išplėtimą kelia svarbų klausimą iš proceso politinės ekonomikos perspektyvos. Kaip žmonės Vakaruose gali gauti tam tikrą komforto lygį su šiuo procesu, kuris turėtų jam padėti? Todėl, kad, galiausiai, ne Briuselis spręs apie greitį, priėmimo tempą, o būtent nacionalinės vyriausybės – vyriausybės, kurios atsiskaito savo elektoratui. Jei Vakarų piliečiai gerai nesijaus dėl priėmimo, jei jie galvos, kad dėl priėmimo padidės struktūrinis užimtumas, politiškai suformuluoti interesai nesulėtės, kad atspindėtų šį susirūpinimą. Ir tikėtina, kad ši politiškai išreikšta opozicija sukels priėmimo proceso uždelsimą. Aš nesu vienas tų, kurie pasisako už labai greitą priėmimą, nepaisant kaštų iš abiejų pusių. Aš pasisakau už realizmą, informacinį pragmatizmą, pripažįstantį įvairius greito Išplėtimo suvaržymus, bet taip pat perspėjantį, kad neprapultų iš akiračio tikslas ir varomoji jėga. Visi mes suinteresuoti sudaryti tikrą veikiančią partnerystę.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad Europos dinamikos negalima atskirti nuo įvykių pasaulio ekonomikoje. Ten tiek daug sumaišties, kad daugelis gerai nusimanančių žmonių prašo peržiūrėti tarptautinės ekonominės sistemos architektūrą, kuri turėtų pakeisti Bretton Woods struktūras. Kokie bebūtų dabartinių veiksmų padariniai, aišku, kad tarptautinė sistema turės susidurti su padidėjusiu pažeidžiamumu tų, kurie mažiau atsparūs išorės šokams. O čia slypi paradoksas ir ironija kartu. Labiau tikėtina, kad tie, kas priversti susiimti, tvarkantis su didelio kapitalo judėjimo nepastovumu, turės mažiau galimybių tai padaryti dėl savo trapių institucijų ir struktūrų; todėl, kad tvirtos institucijos negali būti sukurtos per naktį.

Bendresnėje plotmėje, jei pasaulio ekonomika neturės tos dinamikos, kuri sulaikytų ES nuo pavirtimo protekcionistine, nuo tapimo izoliuota tvirtove, nukreipiančia prekybą („prekybos blokų” pasaulyje), tai sklandus priėmimas vargu ar įvyks netrukus.

Dr. Daniel Daianu


Literatūros sąrašas

Amsden, A. (1989), ‘The Next Asia's Giant', Oxford University Press, New York.

Arrow, J. K. (1974), ‘The Limits of Organisation', Norton, New York.

Arthur, B. (1994), ‘Increasing Returns and the Path Dependency in the Economy', Ann Arbor, The University of Michigan Press.

Barro, R. (1991), ‘Economic Growth in a Cross-section of Countries', Quarterly Journal of Economics, vol. I, 106, no. 2, pp. 407-443.

Barro, R. (1996), ‘Getting it Right. Markets & Choices in a Free Society', MIT Press, Cambridge.

Blanchard, O. (May 1996), ‘Theoretical Aspects of Transition', American Economic Review, vol. 86, no. 2, pp. 117-123.

Blanchard, O. (1997), ‘The Economics of Post-Communist Transition', Oxford, Clarendon Press

Berend, I. (Winter 1994), ‘Annus Mirabilis. Anni Mirabiles', Contention, no.8.

Brzezinsky, Z. (1993), ‘Out of Control', Charles Scribner's Sons, New York.

Castaneda, J. (1995), „The Mexican Shock”

Chirot, D. (1989), ‘The Origins of Backwardness in Eastern Europe', University of California Press, Berkeley.

Cohen, D. (1995), ‘The Misfortunes of Prosperity', MIT Press, Boston.

Daianu. D. (1992), ‘Transformation and the Legacy of Backwardness', Economies et Societes, no.44, May, pp.181-206

Daianu. D. (1994), ‘The Changing Mix of Disequilibria during Transition. A Romanian background', IMF Working Paper no.73/1994,

Daianu, D. (1997), „An Economic Explanation of Strain: Explaining Shocks in Post-command Economies” in J.G.Backhaus(ed.),'Issues in Transformation Theory', Metropol, Marburg

David, P. (1985), ‘Clio and the Economics of QWERTY', American Economic Review, vol. 75.

Davidson, J.D. and Rees-Mogg, W. (1997), ‘The Sovereign Individual. The Coming Economic Revolution', Macmillan, London.

Fukuyama, F. (1995), ‘Trust. The Social Virtues and the Creation of Prosperity', Simon & Schuster, New York.

Gelb, A. (1996), ‘From Plan to Market: a Twentyeight Country Adventure', Transition, vol. 7, no. 5-6.

Gellner, E. (1983), ‘Nations and Nationalism', Blackwell, Oxford.

Giddens, A. (1998), ‘The Third Way', Cambridge (UK), Polity Press

Gilpin, R. (1987), ‘The Political Economy of International Relations', Princeton University Press, Princeton.

Granovetter, M. (1985), ‘Economic Action and Social Structure: The Problem of Embeddedness', American Journal of Sociology, 19 (3), pp. 481-510.

Greider, W. (1997), ‘One World. Ready or Not. The Manic Logic of Capitalism', Simon and Schuster, New York.

Haggard, S. and Kaufman, R. R. (1995), ‘The Political Economy of Democratic Transitions', Princeton University Press, Princeton.

Hayek, F. (1972), ‘The Use of Knowledge in Society' (1948) reprinted in Individualism and Economic Order, Henry Regnery Co, Chicago.

Holmes, S. (July-August 1997), ‘What Russia Teaches us Now?', The American Prospect, pp. 30-39.

Huntington, S. (1991), ‘The Third Wave. Democratisation in the Twentieth Century', Oklahoma University Press, Norman.

Hutton, W. (second edition 1996), ‘The State We're In', Random House, London.

Kornai, J. (1994), ‘Lasting Growth as a Top Priority', Discussion paper no.7, Institute for Advanced Study, Budapest.

Kornai, J. (May-June 1995), ‘Painful Trade-offs in Postsocialism', Transition, vol. 5.

Krugman, P. (1994), ‘The Age of Diminished Expectations', MIT Press, Cambridge.

Joffe, J. (1994), „After Bipolarity: Germany and European Security”, in the „European Security after the Cold War”, proceedings of the 35th Annual Conference of the IISS, Adelphi Paper, no.285

Lucas, R. (1988), ‘On the Mechanics of Economic Development', Journal of Monetary Economics, vol.22, pp. 3-42.

Lucas, R. (1990), ‘Why Doesn't Capital Flow from Rich to Poor Countries', American Economic Review, vol. 80, pp. 92-96.

Madrick, J. (1995), ‘The End of Affluence', Random House, New York.

Mishkin, F. (1996), ‘Understanding Financial Crises. A Developing Country Perspective', National Bureau of Economic Research, Working Paper Series, no. 500.

Mulgan, G. (1997), ‘Connexity. How to Live in a Connected World', Chatto and Windus, London.

North, D. (1981), ‘Structure and Change in Economic History', Norton, New York.

Noetzold, J. (1995), „European Union and Eastern Central Europe: Expectations and Uncertainties”, Aussenpolitik, 1, pp.14-23

Ohmae, K. (1995), ‘The End of the Nation-State – The Rise of Regional Economies', Free Press, New York.

Okun, A. (1975), ‘Equality and Efficiency. The Big Trade-off', Brookings Institution, Washington DC.

Olson, M. Jr. (1996), ‘Big Bills Left on the Sidewalk: Why some Nations are Rich, and Others Poor?', Journal of Economic Perspectives, vol. 10, no.2.

Perroux, F. (1969), ‘Independence de la Nation', Aubier-Montaigne, Paris.

Pfaff, W. (1996), ‘The Voter isn't Getting a Chance to Choose', International Herald Tribune, August 6th.

Porter, M. (1990), ‘The Competitive Advantage of Nations', Free Press, New York.

Przeworsky, A. (1991), ‘Democracy and the Market. Political and Economic Reforms in Eastern Europe and Latin America', Cambridge University Press, New York.

Putnam, R. (1993), ‘Making Democracy Work', Princeton University Press, Princeton.

Rodrik, D. (March 1996), ‘Understanding Economic Policy Reform', Journal of Economic Literature, vol. XXXIV, pp. 9-41.

Romer, P. (1986), ‘Increasing Returns and Long Run Growth', Journal of Political Economy, vol. 94, pp. 1002-1037.

Rutland, P. (1994-1995), ‘Has Democracy Failed Russia?', The National Interest, Winter.

Sachs, J. (May 1996), ‘The Transition at Mid Decade', American Economic Review, vol. 86, no.2, pp. 128-133.

Schumacher, E. F. (1973), ‘Small is Beautiful. Economics as if People Mattered', Harper and Row, New York.

Schumpeter, J. (1934), ‘Theory of Economic Development', Harvard University Press, Cambridge.

Stern, N. and Stiglitz, J. (April 1997), ‘A Framework for a Development Strategy in a Market Economy: Objectives, Scope, Institutions, and Instruments', London, EBRD Working Paper, no. 20.

Stiglitz, J. (1995), ‘Whither Socialism', MIT Press, Cambridge.

Stiglitz, J. (1999), „Whither Reform. Ten Years of Transition”, keynote address at the Annual World Bank Conference on Development Economics, April 28-30, 1999

Summers, L. (1999), Remarks made at the Annual World Bank Conference on Development Economics, April 28-30, 1999 in World Bank Policy and Research Bulletin, April-June 1999

Thurow, L. (1996), ‘The Future of Capitalism', Morrow, New York.

Williamson, J. (1994), ‘The Political Economy of Policy Reform', Institute of International Economics, Washington DC.

Wolfenson, J. (1999), „The New Development Approach and the Transition Economies”, Transition, June 1999

Views All Time
Views All Time
3955
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

52 + = 55