Ekonomika

Pirmą kartą apie krizę išgirdau daugiau kaip prieš metus, kai finansų analitikai taip pagrindė prasidėjusį įmonių akcijų vertės kritimą. Tiesa, tuomet buvo kalbama apie krizę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau tokių kalbų vis daugėjo, akcijų kainos ir toliau krito, bet visgi... Tai juk taip toli, o ir akcijų tuo metu aš dar neturėjau. Po to buvo Islandija ir dėl krizės pirmasis nacionalizuotas bankas Europoje. Tada supratau, kad krizė persikėlė jau į Europą. Islandija – arčiau, bet vis tiek toli, o aš tuo metu atostogavau. Islandijoje. Netgi džiaugiausi, kad Islandijos kronos vertė euro atžvilgiu kritusi - viskas daug pigiau. Ir kokia dar krizė, kai man atostogos? Krizė nerūpėjo. Vėliau apie tai išgirdau, kai Vokietijos kanclerė A.Merkel informavo Vokietijos parlamentą apie krizę, kuri apima Vokietiją, tačiau ji irgi teigė, kad krizė atėjo iš JAV. Tai jau arčiau, bet... vis dar toli. Lietuvoje tuo metu vyko rinkimų kampanija į Lietuvos Respublikos Seimą. Jokios krizės apraiškų nebuvo. Rinkimų programose partijos pristatė savo pozicijas, tačiau nei viena iš jų nekalbėjo apie krizę ir jos įveikimo planą. Maža to, viešojoje erdvėje netgi buvo kalbama apie pagalbą Islandijai, taip grąžinant moralinę skolą. Griežtai - Lietuvoje nėra jokios krizės. Viskas prasidėjo po antrojo rinkimų į Seimą turo, kai preliminariai buvo susitarta dėl valdančiosios koalicijos. A.Kubilius susitiko su Finansų ministerijos specialistais ir sužinojo, kad ir Lietuvoje visgi yra krizė.

Šiandien žiūrėdamas pro virtuvės langą, važiuodamas automobiliu, vaikščiodamas gatve, stovėdamas parduotuvėje prie kasos, sėdėdamas prie kompo ieškojau krizės apie kurią visi kalba. Kur ta krizė? - galvojau ir klausiau savęs - ar tai, kad degalinėse litras 95-to atpigo visu litu panašu į krizę? Ar tai, kad pinga butai ir namai ir galbūt neužilgo atsiras galimybė už realią kainą įsigyti ir įsirengti svajonių namus panašu į krizę? Ar tai, kad turtingi pažįstami žmonės pradėjo sveikintis ir bendrauti panašu į krizę? Ar tai kad padaugėjo akcijų, nuolaidų, išpardavimų ir atsirado galimybė pigiau įsigyti reikalingų daiktų panašu į krizę? Galų gale ar tai, kad prie viso to dar ir atlyginimai pakilo panašu į krizę? Netgi MŪSŲ Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus pasirašydamas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio priedėlyje nustatomi didesni Seimo narių atlyginimų koeficientai savo parašu patvirtino: KRIZĖS LIETUVOJE NĖRA! P.S. Čia priėjo Kindziulis ir tarė: "tik išrinktiems tarp išrinktųjų.."... A-a-a,.. viskas aišku, o aš jau pagalvojau, kad čia tipo jau visi gerai gyvensim ir nereikės vien tik buza maitintis...

Lietuvos gyventojai numato sunkesnius finansinius laikus ir jau pradėjo ruoštis jiems mažindami išlaidas ir investicijas bei kaupdami pinigus bankų sąskaitose, terminuotuose indėliuose ir grynaisiais namuose, rodo „Swedbank“ užsakymu lapkričio pabaigoje bendrovės „Spinter“ atlikta sociologinė apklausa. Apklausos duomenimis, nuo liepos iki lapkričio beveik dvigubai išaugo šalies gyventojų, manančių, kad per artimiausius trejus metus sumažės jų turimų „laisvų“ lėšų – pinigų, liekančių po būtiniausių išlaidų, skaičius. 2008 lapkritį taip manė 34,2 proc. Lietuvos gyventojų, o liepos mėnesį šis skaičius buvo 18,4 proc. Tuo pat metu pastebimas optimistų sumažėjimas: kad „laisvų pinigų“ kiekis artimiausioje ateityje iš esmės nepasikeis, lapkritį sakė dešimtadalis apklaustųjų (10,6 proc.), kad atliekamų pinigų padaugės, teigė 4,1 proc. respondentų. Liepos mėnesį taip manančių buvo atitinkamai 19,6 ir 7,2 proc. Kaip ir vasarą, beveik pusė apklaustųjų sakė nemanantys, kad per pastaruosius trejus metus turės atliekamų lėšų (lapkritį – 47,5 proc., liepą – 48,2 proc.). „Vartotojų lūkesčiai šiuo metu prastėja. Iš dalies tai susiję su ekonomikos lėtėjimo pasekmėmis, kurias jau pajuto verslas ir gyventojai. Be to, blogėjančius lūkesčius skatina ir neužtikrintumas dėl ateities – per pastaruosius mėnesius viešojoje erdvėje daug kalbama apie sudėtingą ateitį, „diržų veržimąsi” bei augančius mokesčius, tai taip pat daro įtaką žmonių nuotaikoms“.

Užkniso. Nelabai yra ir ka nors daugiau pasakyti apie tai, užtat galiu pateikti keletą įdomybiu apie musų visų išrinktą, ir numylėta valdžią. Toks truputi aukštyn kojom. Krizė įveiksim pradėdami nuo šaknų. Atimsim po lituką iš šito gyventojo, po lituką iš ano. Štai įmonei už mašiniuką reikės mokėt daugiau, hmm, o kodėl gyventojai nemoka? Tegul moka ir jie, o kad mokėtų dar daugiau, tai ir benzo kainas pakelsim. Šaunu. Valstybei trūksta pinigėlių, vadinas atimkim iš gyventojų, ir tikėkimės gauti daugiau pajamų. PVM. Pelno mokestis etc. Labai geras sprendimas surinkti dar daugiau mokesčių, ir beje, labai efektyvus. Esu praktiškai tikras, kad surinks pinigėlių daugiau, bet klausimas, kiek ilgam? Nieko nerinkau, nebalsavau. Neišsirinkau. Juk tiek taug tų partijų, ant pirštų tikriausiai visų nesuskaičiuosi. O juk visi žadą tokį gerą gyvenimą jeigu juos išrinksim. Kaip ant mielių klotą. Absurdas, raskit antrą tokią valstybę, kurioje toks gigantiškas pasirinkimas. Gal ir rasit.. Latvijoje, Estijoje, ar kitame morališkai ir demokratiškai atsilikusiame pasaulio kampelyje. Mastau, ir vis neišmastau kiek ilgai užsitęs šitas įveikimo planas. Kiek teigia, tai bus tik keleri metukai, o poto gryš viskas į savo vėžės, ir gyvensim laimingai kaip iki šiol. Hmm, gyvensim lygiai taip pat laimingai kaip ir prieš rinkimus? Ar laimingiau? Kad pinigėlio kišenėje neturesim, tai faktas, bet visgi būsim laimingi?

Pasaulyje įsisiūbavusi finansų krizė neaplenks ir Lietuvos, tačiau daugumai politikų šiuo metu tai mažai terūpi – jie pasinėrė į rinkimų karštinę ir savo oponentų juodinimą. Tokios nuomonės laikosi Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas raginantis visus politikus pradėti rimtas diskusijas dėl krizės pažabojimo, rašo „Respublika“. – Ar finansų krizė, apie kurią be paliovos kalba pasaulis, taip pat ir Lietuvos žiniasklaida, jau atėjo į Lietuvą, ar mes ją dar tik pamatysime? – Ji yra atėjusi. Tačiau blogiausia tai, kad net tokiu sudėtingu globaliai ekonomikai laikotarpiu krizę bandoma paversti politinės kovos įrankiu. Visa tai daroma su šou elementais nepagalvojus, kokios bus pasekmės. Viena vertus, žmonės yra gąsdinami. Kita vertus, Vyriausybė yra paverčiama pagrindine kaltininke. Tai visiškai nepamatuota. Tačiau kai kas siekia iš to uždirbti politinį kapitalą. Jie tvirtina, kad ateis į valdžią ir viską pakeis, bet, deja, taip nebus. Šie žmonės yra nenuoširdūs. Jie meluoja ne tik sau, bet ir piliečiams. Tai yra labai žalinga ir pavojinga valstybei. – Kokie politikai taip daro? – Tai tie, kurie laiko save teisingiausiais, tradiciniais politikais, vadina save valstybininkais. Ar kas nors girdėjo politines diskusijas apie išeities iš krizės kelius, kryptis, būdus. Ne! Iš vienos pusės yra visko neigimas, iš kitos – atsimušinėjimas, kuris irgi nėra racionalus. Blogiausia, kad tai daroma visais politiniais lygmenimis.

Atrodo, kad ekonominė krizė palietė daugelį linksmintis mėgstančių lietuvių. Net Naujųjų metų šventei ne visi atranda laisvų pinigų ir švęsti lieka namuose. Tokios tendencijos sužlugdė Gedimino Jauniaus organizuojamą Naujųjų vakarėlį. Gruodžio 31-ąją Vilniuje turėjęs vykti Naujųjų metų renginys „Bollywood Party 2009” atšaukiamas. „Nors aš asmeniškai manau, kad vakaro mintis buvo gera ir vakaras būtų buvęs puikus – geri atlikėjai, įdomi tema ir aplinka, bet paprasčiausiai buvo parduota nepakankamai išankstinių bilietų, todėl ilgai svarstę nusprendėme atšaukti renginį“, – žlugusio Naujųjų vakarėlio priežastis vardija G. Jaunius. Gediminas sako, kad su visa komanda netgi per Kalėdas svarstė, kaip geriausiai išspręsti šią situaciją, kol galų gale nusprendė, kad mažiausia blogybė būtų renginio nebedaryti: „Juk norisi kokybės ir nenuvilti žmonių, kurie jau buvo įsigiję bilietus ir tikrai jaustųsi nejaukiai, kai žmonių būtų susirinkę nepakankamai. O taip pat mes negalėjome leisti sau tokios prabangos viską organizuoti iš savo kišenės“. Nors renginys atšaukiamas, o pinigai ir šiokios tokios kompensacijos už išankstinius bilietus bus grąžinami, G. Jaunius prisipažįsta, kad vis dėlto neišvengė finansinių nuostolių, tačiau jie nebuvo tokie dideli, kokie galėjo būti renginį suorganizavus. Be visų finansinių nesėkmių Gediminą ir jo draugus kamuoja dar viena problema – kur gi patiems teks sutikti naujuosius: „Tikrai nežinau, kur švęsiu.

Kad Boratas nėra tik šiaip atsitiktinė Lietuvai asmenybė, neseniai perskaičiau viename interneto forume. Pasirodo, jog šaunių kazacho nuotykių Amerikoje autorius, filmo „Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan“ herojus gali būti daugiau susijęs su Lietuva, nei su parodijuojama Kazachija. Mat Borato personažo Sacha Baron Cohen prosenelis yra gimęs Kaune. Kiek čia tiesos, kol kas sunku pasakyti. Mat žydų Cohen pavardė yra plačiai paplitusi po pasaulį, gali būti, kad tai yra tik sutapimas, panašiai kaip ir su S. Palin, bandžiusia kartu su McCain prasibrauti į Amerikos politikos olimpą. Netgi garsaus dainininko Bob Dylan šaknys taip pat lietuviškos – vieni proseneliai kilę kažkur nuo Kauno, o kurį laiką gyveno Ukmergėje. Galbūt prisiminęs savo šaknis tolimojoje Lietuvoje Boratas sukurptų dar vieną filmą, šį kartą apie Borato nuotykius mūsų tėvynėje. Siužetų tikrai atsirastų ne ką mažiau nei Amerikoje, būtų iš ko pasijuokti – ir iš valdžios sprendimų, iš visokiausių fobijų, keistų tradicijų, politikų veiksmų ar visuomenėje įsigalėjusių stereotipų, o gal dėl lietuviškų šaknų galėtų įsijausti į naujuosius prezidentus? Gal visuomenė šį litvaką komiką galėtų pasamdyti eiti prezidento pareigas? Panašiai kaip ir samdomi juodaodžiai krepšininkai (Lietuvos krepšinio federacijos pirmininko V. Garasto dėl prasto jų žaidimo netyčia pramintų „juodašikniais“), kurie „kelia“ Lietuvos krepšinio lygį mūsiškiams išvykstant į užsienį.

Krizė, pizė ir kiti pikti “Zė” žodžiai vis rėžia mūsų ausį. Labiausiai baiminamasi, kas yra natūralu visiems gyvūnams, dėl savęs. “Kaip ši krizė palies mane, ar mane atleis, ar sumažins algą?” - ne mažai kas, neturintis tvirto žinių bagažo, aukštos kvalifikacijos ar aukštesnio poreikio darbo rinkoje gali pasakyti. Bet noriu dabar pablevyzgoti apie kažką, ko neišmanau, valstybės lygyje. Valstybinė taupymo politika… Šiaip įdomūs mūsų valdžios taupymo pastebėjimai yra Ekonominės politikos bloge. O aš noriu pakalbėti apie ten mažai bepaliestą “taupymo” būdą - algų ir darbuotojų mažinimą. Medicina. Policija. Gaisrinė. Mokesčių inspekcija. Mokyklos. Ir kiti žūtbūt valstybės piliečiams (man ir tau) reikalingi dalykai yra apmokami iš pačios valstybės biudžeto, kurį valdžios žmogai ir sudarinėja. Šiuo metu - karpo, pildyt bando naujais ar padidintais mokesčiais(*1). Vat tie karpymai mane ir neramina. Sumažino bazinį algos dydį. Sumažino daugumai valdininkų (neminint tų “šventųjų” teisėjų, kurie sau algas pasikėlė… Nereikia pamiršti ir seimūnų bei kitos ala “grietinėlės”, gaunančios iš tiesų saldų pinigą - apie šį įpatumą kalbėt dabar nenoriu) algas. O tai jau yra blogai. Jeigu į EkoPizę žiūrėti tuo kampu, kad dabar būtina taupyti visur (nors yra protingų žmonių, sakančių, kad efektyvumą didinti būtina - bet algos karpymas ar atleidimas iš darbo gali tam atsiliepti neigiamai), tai prieš karpant algas ir atleidinėjant siūlau pamąstyti: ar yra ką nukirpti, ar galima atleisti?