Krizė. Lietuva

Atėjo galas mitui apie lietuvį, kuriam krauk nekrovęs ant nugaros sunkumus ir jis vis tiek kentės. Visų tautų istorijoje yra klasių kovos pakilimo ir nuosmukio laikotarpiai. Nuosmukis gali tęstis dešimtis metų, po ko kovai įsibėgėti prireiks dar eilės metų. Tačiau anksčiau ar vėliau jis baigiasi. Dabar jau galima pagrįstai konstatuoti, kad gyvename klasių kovos nuosmukio pabaigoje. Prasidėjusi neramumų banga Rytų Europoje pasiekė ir Lietuvą. Vakar, sausio 16 d., Vilniuje vykusi 7 tūkst. žmonių protesto akcija prieš vyriausybės „antikrizines“ priemones, kaip ir Rygoje sausio 13 d., peraugo į masines riaušes. Buvo išdaužyti seimo langai, bandyta įsiveržti į jo vidų. Seimūnai bijojo prieiti prie langų, „kad kas nenušautų“. Įsiutusi minia skandavo „Vagys“, „Seimą lauk“, „Duonos, darbo, pinigų“. Protestą rengusios profsąjungos, kurios dar prieš akciją pareiškė, jog nenori įvykių Rygoje pasikartojimo, nesugebėjo suvaldyti žmonių įsiūčio. Nuotaikų minioje buvo įvairių. Plevėsavo kelios buržuazinės trispalvės. Buvo Paleckio „Fronto“ vėliavų. Pasitaikė žmonių, kurie ieškojo paralelių su 1990-1991 m. įvykiais, esą „tėvai kovojo prieš rusų okupantą, ir jaunimas dabar kovoja prieš biurokratus“. Kiti apie tų metų įvykius net neužsiminė, tik keikė valdžią ir vadino riaušes „revoliucija“. Treti konstatavo, kad tik revoliucija gali nušluoti oligarchus, o šie įvykiai yra įspėjimas. 151 žmogus per neramumus buvo sulaikytas, 32 iš jų uždaryti į areštines, 34 sužeisti.

Pirmą kartą apie krizę išgirdau daugiau kaip prieš metus, kai finansų analitikai taip pagrindė prasidėjusį įmonių akcijų vertės kritimą. Tiesa, tuomet buvo kalbama apie krizę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau tokių kalbų vis daugėjo, akcijų kainos ir toliau krito, bet visgi... Tai juk taip toli, o ir akcijų tuo metu aš dar neturėjau. Po to buvo Islandija ir dėl krizės pirmasis nacionalizuotas bankas Europoje. Tada supratau, kad krizė persikėlė jau į Europą. Islandija – arčiau, bet vis tiek toli, o aš tuo metu atostogavau. Islandijoje. Netgi džiaugiausi, kad Islandijos kronos vertė euro atžvilgiu kritusi - viskas daug pigiau. Ir kokia dar krizė, kai man atostogos? Krizė nerūpėjo. Vėliau apie tai išgirdau, kai Vokietijos kanclerė A.Merkel informavo Vokietijos parlamentą apie krizę, kuri apima Vokietiją, tačiau ji irgi teigė, kad krizė atėjo iš JAV. Tai jau arčiau, bet... vis dar toli. Lietuvoje tuo metu vyko rinkimų kampanija į Lietuvos Respublikos Seimą. Jokios krizės apraiškų nebuvo. Rinkimų programose partijos pristatė savo pozicijas, tačiau nei viena iš jų nekalbėjo apie krizę ir jos įveikimo planą. Maža to, viešojoje erdvėje netgi buvo kalbama apie pagalbą Islandijai, taip grąžinant moralinę skolą. Griežtai - Lietuvoje nėra jokios krizės. Viskas prasidėjo po antrojo rinkimų į Seimą turo, kai preliminariai buvo susitarta dėl valdančiosios koalicijos. A.Kubilius susitiko su Finansų ministerijos specialistais ir sužinojo, kad ir Lietuvoje visgi yra krizė.

Lietuvos gyventojai numato sunkesnius finansinius laikus ir jau pradėjo ruoštis jiems mažindami išlaidas ir investicijas bei kaupdami pinigus bankų sąskaitose, terminuotuose indėliuose ir grynaisiais namuose, rodo „Swedbank“ užsakymu lapkričio pabaigoje bendrovės „Spinter“ atlikta sociologinė apklausa. Apklausos duomenimis, nuo liepos iki lapkričio beveik dvigubai išaugo šalies gyventojų, manančių, kad per artimiausius trejus metus sumažės jų turimų „laisvų“ lėšų – pinigų, liekančių po būtiniausių išlaidų, skaičius. 2008 lapkritį taip manė 34,2 proc. Lietuvos gyventojų, o liepos mėnesį šis skaičius buvo 18,4 proc. Tuo pat metu pastebimas optimistų sumažėjimas: kad „laisvų pinigų“ kiekis artimiausioje ateityje iš esmės nepasikeis, lapkritį sakė dešimtadalis apklaustųjų (10,6 proc.), kad atliekamų pinigų padaugės, teigė 4,1 proc. respondentų. Liepos mėnesį taip manančių buvo atitinkamai 19,6 ir 7,2 proc. Kaip ir vasarą, beveik pusė apklaustųjų sakė nemanantys, kad per pastaruosius trejus metus turės atliekamų lėšų (lapkritį – 47,5 proc., liepą – 48,2 proc.). „Vartotojų lūkesčiai šiuo metu prastėja. Iš dalies tai susiję su ekonomikos lėtėjimo pasekmėmis, kurias jau pajuto verslas ir gyventojai. Be to, blogėjančius lūkesčius skatina ir neužtikrintumas dėl ateities – per pastaruosius mėnesius viešojoje erdvėje daug kalbama apie sudėtingą ateitį, „diržų veržimąsi” bei augančius mokesčius, tai taip pat daro įtaką žmonių nuotaikoms“.

Pasaulyje įsisiūbavusi finansų krizė neaplenks ir Lietuvos, tačiau daugumai politikų šiuo metu tai mažai terūpi – jie pasinėrė į rinkimų karštinę ir savo oponentų juodinimą. Tokios nuomonės laikosi Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas raginantis visus politikus pradėti rimtas diskusijas dėl krizės pažabojimo, rašo „Respublika“. – Ar finansų krizė, apie kurią be paliovos kalba pasaulis, taip pat ir Lietuvos žiniasklaida, jau atėjo į Lietuvą, ar mes ją dar tik pamatysime? – Ji yra atėjusi. Tačiau blogiausia tai, kad net tokiu sudėtingu globaliai ekonomikai laikotarpiu krizę bandoma paversti politinės kovos įrankiu. Visa tai daroma su šou elementais nepagalvojus, kokios bus pasekmės. Viena vertus, žmonės yra gąsdinami. Kita vertus, Vyriausybė yra paverčiama pagrindine kaltininke. Tai visiškai nepamatuota. Tačiau kai kas siekia iš to uždirbti politinį kapitalą. Jie tvirtina, kad ateis į valdžią ir viską pakeis, bet, deja, taip nebus. Šie žmonės yra nenuoširdūs. Jie meluoja ne tik sau, bet ir piliečiams. Tai yra labai žalinga ir pavojinga valstybei. – Kokie politikai taip daro? – Tai tie, kurie laiko save teisingiausiais, tradiciniais politikais, vadina save valstybininkais. Ar kas nors girdėjo politines diskusijas apie išeities iš krizės kelius, kryptis, būdus. Ne! Iš vienos pusės yra visko neigimas, iš kitos – atsimušinėjimas, kuris irgi nėra racionalus. Blogiausia, kad tai daroma visais politiniais lygmenimis.

Krizė, pizė ir kiti pikti “Zė” žodžiai vis rėžia mūsų ausį. Labiausiai baiminamasi, kas yra natūralu visiems gyvūnams, dėl savęs. “Kaip ši krizė palies mane, ar mane atleis, ar sumažins algą?” - ne mažai kas, neturintis tvirto žinių bagažo, aukštos kvalifikacijos ar aukštesnio poreikio darbo rinkoje gali pasakyti. Bet noriu dabar pablevyzgoti apie kažką, ko neišmanau, valstybės lygyje. Valstybinė taupymo politika… Šiaip įdomūs mūsų valdžios taupymo pastebėjimai yra Ekonominės politikos bloge. O aš noriu pakalbėti apie ten mažai bepaliestą “taupymo” būdą - algų ir darbuotojų mažinimą. Medicina. Policija. Gaisrinė. Mokesčių inspekcija. Mokyklos. Ir kiti žūtbūt valstybės piliečiams (man ir tau) reikalingi dalykai yra apmokami iš pačios valstybės biudžeto, kurį valdžios žmogai ir sudarinėja. Šiuo metu - karpo, pildyt bando naujais ar padidintais mokesčiais(*1). Vat tie karpymai mane ir neramina. Sumažino bazinį algos dydį. Sumažino daugumai valdininkų (neminint tų “šventųjų” teisėjų, kurie sau algas pasikėlė… Nereikia pamiršti ir seimūnų bei kitos ala “grietinėlės”, gaunančios iš tiesų saldų pinigą - apie šį įpatumą kalbėt dabar nenoriu) algas. O tai jau yra blogai. Jeigu į EkoPizę žiūrėti tuo kampu, kad dabar būtina taupyti visur (nors yra protingų žmonių, sakančių, kad efektyvumą didinti būtina - bet algos karpymas ar atleidimas iš darbo gali tam atsiliepti neigiamai), tai prieš karpant algas ir atleidinėjant siūlau pamąstyti: ar yra ką nukirpti, ar galima atleisti?

Krizė vis labiau ir labiau įsisuka į įvairiausias gyvenimo sritis. Ne išimtis ir viešojo maitinimo sektorius: kavinės, picerijos, restoranai. Nuo pigiausių iki prabangiausių. Lankytojų mažėja, mažėja apyvartos, prastėja meniu. Kažkas išgyvens šį nelengvą laikotarpį, kažkas bankrutuos. Natūrali atranka. Išgyvens tik tie, kurie atras aukso viduriuką, sugebės pasirinkti tinkamą taktiką: nenuskriausti kliento ir nenuskriausti savęs. Jei jau vieno brangiausio restorano "Marino" savininkai planuoja greito maitinimo tinklą ir kimš skrandžius bulvėmis, tai ką planuoja kiti verslininkai? Kiti imasi primityvesnių metodų. Pvz. "Pica Jazz" vadovai nusprendė kainų ženkliai nekelti, jos ir taip ganėtinai aukštos. Jie tiesiog "apkarpė" porcijas. Gan agresyviai. "Nicos" salotose anksčiau karštas tunas buvo kone delno dydžio. Dabar gi iš jo liko tik ketvirtadalis. Didelei lėkštei skiriama ne daugiau nei vienas valgomasis šaukštas padažo. Anksčiau ten buvo pilama mažiausiai trys - keturi šaukštai. "Krevečių salotose" su padažu ta pati situacija, o krevečių ne tik kad sumažėjo, bet jos pačios sumažėjo. Anksčiau buvo vidutinio dydžio, sūryme, dabar tiekiama šaldytos, pačios mažiausios susitraukusios, t.y. pašarinės, kurios tinkamesnės žuvų šėrimui akvariume ar žvejybai. Beje, salotos blogai plaunamos ir džiovinamos, lėkštėje gausu nutekėjusio vandens, o salotos pagardintos žemėmis, kuris girgžda tarp dantų. "Čili pica" nuolat keičia kainas, tačiau tuo pačiu nuolat keičia patiekalų turinį.

Dabar vėl į kone kiekvieno namus ateina taupymo mada, tad galima į šį reiškinį pasižiūrėti su susuktu veidu, liūdnai ir be nuotaikos.. O galima tai daryti linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas, kuriame dalyvaujate jūs visi ir laimės tas, kas suras įvairiausių neįtikėtinų sprendimų. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man/mums viso šito reikia? Neįtikėtina, bet šopoholizmo sindromą turi kone kiekvienas pirkėjas, sunkia forma sergama rečiau. Kiekvienam tikriausiai pažįstamas jausmas, kai išsiruoši į parduotuvę pirkti tarkim: duonos, pieno ir kiaušinių, o parsinešame du pilnutėliausius ir sunkiausius maišus, ten palikę virš 200 Lt. Koks trečdalis pirkinių yra totalus šlamštas arba noriu - nereikia - noriu - gal pravers - imu. Jei dar kokia nuolaida ar magiškas žodis "akcija", tai šakės, rankos pačios tiesiasi, lyg nesavos. Rezultate - pinigai išplaukė ir nebesgrįš jie. Taigi, prieš einant į PC sočiai pavalgom (alkanos akys ir gurgiantis skrandis - blogi patarėjai) ir susirašom lapuke papunkčiui, ko tikrai reikia. PC elgiamės kaip normalūs neligoti žmonės ir imam tik tai, kas griežtai papunkčiui lapuke. Viskas. Jūs jau sutaupėte 🙂 Jei tam lapuke yra prekės, kurios patenka į akcijinių prekių sąrašą - puiku. Du šūviai į vieną zuikį 🙂 Jei PC vyksta kažkokia turbinė akcija: kavai, aliejui, vynui, buitinei chemijai ir pan., galima šiek tiek pažaisti.

Galima konstatuoti faktą, kad krizės pas mus kaipo tokios, kaip pučiamas devyniagalvis slibinas, tikrai nėra arba dar nėra ir viskas, kas susiję su krize tėra išpūstas "burbulas". Ketvirtadienis, pats darbo laikas, vidurdienis, visų pramogų sostinė "Akropolis", mašiną ieškoti statyti, nėra kur statyti, desperatiškai ieškoti, rasti už kažkiek šimtų metrų nuo įėjimo, įkišti, pyp pyp pyp. Ar čia tiek bedarbių suvažiavo ir trinasi po "Akropolį", ar čia visos namų šeimininkės ratuotos atakuoja? Nežinau. Bet faktas - chaosas ir atakos. "Tiketa" bilietų kasa, eilė penkiametrinė, atsistoju į galą, už manęs netrukus susidaro dar tiek pat metrų ilgis, stebiu situaciją. Vidutiniška vieno žmogaus "stavkė" kasininkei - 200 - 300 litų. Pagrindiniai pirkiniai - dovanų čekiai. Aš asmeniškai pirkau bilietus į vieną koncertą, tai mažiausia bilietų kaina "tik" 50 Lt. plius 3 Lt. "Tiketa" mokestis plius 3 Lt. "Siemens" arenos mokestis (kas čia per nesąmonė?), tad bilieto kaina išauga iki 56 Lt. Paskaičiuokit, kiek kainuoja pvz. keturių asmenų šeimai, standartiškai. Ne, prie "Tiketos" krizės požymių nerasta. Savaitgalį draugė į pramogų sostinę "Akropolį" iš viso nepateko, o dar erdvesnę sostinę (kaip patys deklaruoja) "Panoramą" apvažiavo iš tolo, nes kaip pati sakė: be šansų. Kokia krizė? Seimūnai pareiškė, kad kels akcizus alkoholiui. Vadinasi reikia nepraleisti momento. Dar tuomet, kai buvo Maximoje akcija -20% stipriesiems gėrimams užsiprekinau kaip buožė visokių ir dideliais litražais.