Bendruomenės

Balandžio 26-29 dienomis Dubline vykusi Airijos lietuvių bendruomenės inicijuota Darbo mugė parodė, kad daugėja norinčių grįžti į Lietuvą, tačiau jims trūksta objektyvios informacijos apie šiandieninę Lietuvą, joje vykstančius pokyčius, darbo ir gyvenimo sąlygas. Mugėje dalyvavo Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas A.Šeštakauskas, UAB “Eikos statyba” direktorius R. Ivanauskas, AB “Montuotojas” direktorius V. Mamaitis, AB “YIT Kausta” personalo direktorius A. Glebauskas bei UAB “Skirnuva” gen. direktorius A. Stasiukynas. Mugėje taip pat dalyvavo UAB “Kauno energetikos remontas” specialistai bei ne asociacijos narė IĮ “Inkomsta” iš Klaipėdos. Dalyviai siekė betarpiškai suteikti išsamią, tikrovę atitinkančią informaciją apie galimybes dirbti Lietuvoje. Pagrindinė gyvenimo Airijoje priežastis išlieka darbo užmokestis. Ir nors uždirbama daugiau, tačiau pragyvenimas brangesnis, papildomų išlaidų reikalauja grįžimas namo mažiausiai du kartus per metus, o ir susitaupyti galima tik labai ribojant savo poreikius. Daugumai emigravusiųjų išlieka kalbos barjero problema. Susidomėjimas darbo muge rodo, kad svarstančių sugrįžti visam laikui yra daug, tačiau priimti galutinį sprendimą sunku dėl objektyvių priežasčių. UAB „Eikos statyba” vadovas Rytis Ivanauskas teigia, kad statybos sektorius, skirtingai nuo kitų verslo rūšių, gali pasiliūti sąlygas, kurios domina Airijos lietuvius.

Atskridau gyventi į Airiją, tai ta šalis, kurioje galima rasti daug gražių vietų. Pabuvojome prie Atlanto vandenyno, aplankėme krioklį, ežerus tarp kalnų… Visur žydi gėlės, daug žalių kampelių… Aš gyvenu pas dukrą Dubline. Čia gyvena visi keturi mano vaikai su šeimomis. Mums visiems labai smagu.
Kovo 2-ą dieną aš ir dukra su šeima išsiruošėme atostogauti. Aš į Lietuvą, o jie – į Ispaniją. Atostogoms paskyrėme savaitę. Tą dieną apie 7 val. ryto mes jau buvome Dublino oro uoste. Lėktuvas į Lietuvą turėjo išskristi 10.15 val., o į Ispaniją – anksčiau. Pirmiausia savo lagaminus pridavė dukra, nes jų lėktuvas išskrenda anksčiau. Pasėdėjome kavinėje, išgėrėme kavos, jie nuėjo į parduotuvę, o aš atsistojau prie septinto langelio priduoti savo lagaminą. Kai pridaviau savo bagažą buvo truputis po 8 val., iki skrydžio dar buvo likę apie dvi valandos. Netrukus išgirdau savo pavardę ir supratau, kad kalba apie mano lagaminą. O dukra savo telefone rado praleistą skambutį. Jai skambino oro uosto darbuotojas. Ji paskambino tuo numeriu ir išgirdo paaiškinimą, kad lagamine rasta neleistinų prasivežti daiktų. Mūsų pavardės to pačios, tik galūnės skiriasi. Dukra atsakė, kad ji skrenda ne į Lietuvą, o į Ispaniją ir kitos kompanijos lėktuvu. Dukra suprato, kad jie kalba apie mano lagaminą, paskambino man ir paklausė, ką vežu. Atsakiau, kad nieko ypatingo. Tuomet ji vėl paskambino oro uosto darbuotojams ir paaiškino, kad lagaminas yra jos mamos, kuri nekalba angliškai.

Airijoje gyvenančių užsienio piliečių skaičius 2002 – 2006 metais išaugo nuo 224 tūkstančių iki 420 tūkstančių ir dabar sudaro apie 10 proc. šalies gyventojų. Tai Immigrant Council of Ireland paskatino organizuoti tyrimą ir surinkti kuo daugiau informacijos apie imigrantus. Tyrimas pradėtas praėjusių metų spalio mėnesį, jį atlieka University College Dublin. Siekiama sužinoti, kaip gyvena imigrantai, kaip jie susiranda darbą, kokia jų buitis, išsiaiškinti, kas trukdo integruotis Airijoje, kokios problemos aktualiausios, kaip galima pagerinti gyvenimo sąlygas. Pirmą kartą vykdomame tyrime dalyvauja lietuvių, kinų, indų ir atvykėlių iš Nigerijos bendruomenės, iš viso planuojama apklausti daugiau nei 400 žmonių, o spalio mėnesį – paskelbti tyrimo rezultatus. 2006 m. visuotinio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, šioje šalyje gyvena apie 420 tūkstančių užsienio šalių piliečių, iš jų 275,8 tūkstančiai (65,7 proc.) – atvykėliai iš Europos Sąjungos šalių. Iš naujųjų šalių narių daugiausia yra Lenkijos piliečių (63,3 tūkst.), antroje vietoje – atvykėliai iš Lietuvos (24,6 tūkst.). „Lietuvių bendruomenė yra viena gausiausių iš keturių tyrime apklausiamų imigrantų bendruomenių”, – sakė tyrimo vadovė Dr. Mary Gilmartin, dirbanti Migration Citizenchip Research Initiative (MCRI) bei University College Dublin (UCD). Pasak jos, be lietuvių yra apklausiami kinų, indų bei nigeriečių bendruomenių atstovai, siekiama išsiaiškinti, ko reikia, kad jiems būtų lengviau prisitaikyti Airijoje.

Penkeri metai – po tiek laiko lietuviai Airijoje pradės pirkti bilietus namo. Visam laikui. Tokias prognozes dėsto patys emigrantai bei emigraciją tiriantis airis ekspertas. “Per penkerius metus dauguma lietuvių grįš, – Dubline susitikęs su žurnalistais iš Lietuvos tvirtino Mindaugas Maciulevičius, Airijos lietuvių verslininkų asociacijos atstovas. – Dabar Lietuvoje tas, kas Airijoje buvo prieš 10 metų”. Pats į Airiją atvykęs prieš penketą metų p. Maciulevičius turi ten savo versliuką – reklamos agentūrą “Alainn Infosystems”. Tačiau jis nesijaučia visiškai palikęs Lietuvą – per pastarąjį pusmetį joje lankėsi 10 kartų, mažiausiai aštuoni su juo emigravę draugai jau grįžo į tėvynę. Dubline gyvenantys lietuviai pajuokauja, kad šį miestą pervažiuoti užtrunka keturias valandas, o skrydis iki Lietuvos – apie tris. Net ir emigracijoje gyvenantys lietuviai, pasak p. Maciulevičiaus, veikiau kuria šeimas su lietuviais, nei su kitų tautų atstovais. Lietuviški laikraščiai, tarkime, “Lietuvis”, kupini pažinčių skelbimų lietuvių kalba, tik keli – anglų. “Trūksta propagandos, kaip gera gyventi Lietuvoje”, – kodėl lietuviai delsia grįžti į Lietuvą, paprastai aiškina p. Maciulevičius, ir tikina, kad airiškuose laikraščiuose išties daug naujienų apie tai, kaip šioje saloje gerai.

Kai kam vasara – atostogų metas, kai kam – darbymečio pikas. Airijos pietuose įsikūrusiuose braškynuose – pats derlius. Važiuojant nuo Dublino Korko link, pakelėse kas kelias dešimtis kilometrų stovinčiuose prekybos stoginėse prekiaujama čia pat, šalia esančiuose laukuose nuraškytomis braškėmis. Pusės kilogramo plastmasinis indelis kainuoja penkis eurus, didesnis aštuonis. Kaina beveik nesiskiria nuo prekybos centruose parduodamų uogų. Stabtelėjome vienoje tokių prekyviečių, norėdami iš arčiau pasidairyti po braškynus – smalsu pamatyti, kaipgi auginamos šios uogos. Airijoje saulėti orai nelepina – lietaus daug , tad kaip jas augintojai apsaugo nuo puvinio? Į šį klausimą atsakė plėvelėmis dengtų šiltnamių laukai. Diena buvo karšta, šiltnamio šonuose suvyniota ir pakelta plėvelė leido iš tolokai pamatyti, kaip viduje auginamos uogos. Nauja ir nematyta tai, kad braškės eilėmis susodintos ne ant žemės, o pakeltose nuo žemės lentynose. Į jas sudėti juodžemio maišai paskendę braškių lapuose, o ištįsę augalų ūsai driekėsi žemyn. Geras sumanymas, nes uogos visą laiką lieka švarios, ir ūsus patogu karpyti, o jau ką kalbėti apie patogumą skinant uogas… Braškės skinamos ir čia pat dedamos į plastmasines dėžutes, kurios savo ruožtu sudėliotos į didesnes. Tad uogos liečiamos tik vienąkart, kas labai svarbu, norint apsaugoti jas nuo pažeidimų. Baigiantis birželiui, ir Lietuvoje renkamas braškių derlius.

Daugelį papiktinusi frazė, jog negalima vieno susikompromitavusio veikėjo išmesti į gatvę, nėra tiksli. Kalba atsilieka nuo gyvenimo. Nūnai valstybė išmeta savo piliečius ne į gatvę, o į Airiją. Masiškai. Kas atsitiko, kad sulaukę 17-tų atkurtos valstybės metų, visi su nerimu klausiame: ar išliks lietuvių tauta? Toks klausimas buvo suprantamas Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus laikais, kai Lietuva ir valstybė buvo keliama iš kapo duobės, jis neskambėjo disonansu ir okupacijos naktyje. Bet dabar, kai Lietuva yra NATO valstybė ir Europos Sąjungos narė, kuriai nebaisūs išorės priešai? Iš tikrųjų – atsakymas teisingas – lietuvių tautai didžiausios grėsmės kyla pačioje Lietuvoje. Ir čia veltui ieškotume atpirkimo ožių, nes jų paprasčiausiai nėra. Aktualumą prarado net didžiausias carizmo laikų ir sovietų okupacijos baubas – rusifikacija. Paskutiniais sovietiniais okupacijos – 1989 metais Lietuvoje gyveno 9,4 proc. rusų – pats didžiausias skaičius XX amžiuje. 2001 m. jų teliko 6,3 proc. Palyginimui: 1989 m. lenkai Lietuvoje sudarė 7,0 proc. gyventojų, žydai – atitinkamai 0,3 ir 0,1 proc. Tad dėl lietuvių tautos nelaimių net žydų, kaip buvo įprasta Vidurio Rytų Europoje, negalėtume apkaltinti. Kalti mes esame patys. Arba mūsų pačių išrinkti politikai.

Lietuvos ambasados Dubline duomenimis, ieškančių geresnio gyvenimo srautas, lyginant su praėjusiais metais, sumažėjo perpus, bet tebėra didelis. Kas mėnesį į Airiją išvyksta mažiausiai tūkstantis lietuvių. Airijos lietuvių bendruomenės nariai sako norį grįžti į tėvynę, bet kol kas tam nematą perspektyvų. Pasak Lietuvos ambasadorės Airijoje, daugelis žada grįžti, bet ne dabar. Tai, kad po kokių penkerių metų lietuviai pradės grįžti į tėvynę, prognozuoja ir Airijos sociologai. Tačiau kol kas jie neša naudą Airijai. “Mūsų tyrimai rodo, kad į Airiją atvykstantys imigrantai turi geresnę kvalifikaciją negu vidutinis airis. Apie 40 proc. turi aukštąjį išsilavinimą, tik 5 proc. – minimalų išsilavinimą, 35 proc. – vidurinį. Mūsų šalyje padėtis kitokia negu Prancūzijoje ar Jungtinėse Valstijose, kur daug nekvalifikuotų imigrantų”, – LTV “Panoramai” sakė Ekonominių ir socialinių tyrimų instituto atstovas Džonas Fidžeraldas (John Fitzgerald). Todėl, pasak ekspertų, ir airių požiūris į imigrantus geresnis negu kitose šalyse. Be to, patys dažnai emigruojantys airiai puikiai žino, ką reiškia gyventi svetur, ir stengiasi atvykėlius įtraukti į bendruomenę.”Airijoje žmonės randa didelį dvasinį komfortą, šiltai sutinkami – toks airių nacionalinis bruožas. Jie labai atviri, draugiški, išgyvenę labai sunkią istoriją ir tam, kad išliktų kaip tauta, jie turėjo būti be galo susitelkę”, – sakė Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė.