Žaidimas meile internetu

Šis rašinys buvo sumanytas daugiau nei prieš metus būtent kaip žurnalistinis tyrimas turint išankstinę nuostatą ir susikurtus stereotipus žmonių, ieškančių jausmų elektroniniu būdu. Turiu prisipažinti, kad daugelis dalykų man dabar atrodo kitaip. Dar daugiau – vienu metu beveik įklimpau pati ir dabar esu labai dėkinga likimui, kad viskas baigėsi taip, kaip yra. Kita vertus, keletas naujų pažįstamų tapo draugais, su jais, beje, susirašinėjame ir toliau. Bet apie viską iš eilės.

Išankstinės nuostatos

Visada maniau, kad elektroninių pokalbių svetainėse bendrauja jaunimas – žalias, neturintis patirties ir neturintis ką veikti. Teisybė, tokių ten daugiausia. Bet ne visi. Yra ir subrendusių žmonių, kurie kaifuoja nuo neįpareigojančio, simbolių ir žargonų prikimšto pokalbio. Taip jie pasijunta jaunesni, laisvesni. Yra ir kitas bendravimo būdas – elektroniniais laiškais. Prieš tai reikia anonimiškai pasiskelbti kokiame nors pažinčių skelbimų puslapyje. Autorių amžius įvairus – nuo 25- erių iki 35-erių ir vyresni.

Maniau, kad naudotis kompiuteriu ir internetu turi galimybę išsilavinę, gana aukštas pareigas einantys žmonės. Be to, dirbantys biudžetinėse įstaigose (kokioje dar darbo vietoje galima rasti tiek laisvo laiko bendrauti elektroniniu paštu?). Sprendžiant iš skelbimuose, o vėliau laiškuose mirgančių gramatinių klaidų, primityvaus stiliaus – dėl išsilavinimo ir pareigų klydau. O privataus verslo atstovai ir net tarptautinėse kompanijose dirbantys žmonės taip pat mėgina užmegzti pažintis virtualiame pasaulyje.

Mechanizmas

Visų pirma noriu pasakyti, kad nesistengiau patikrinti, ar galima taip susirasti gyvenimo partnerį. Dar kartą suveikė išankstinė nuostata, jos net nebandžiau paneigti. Ir nors esu girdėjusi virtualios pažinties istoriją (net ne vieną) su ilga ir laiminga pabaiga, vis dėlto manau, kad tai tik išimtys. Norėjau pasidairyti, kokie žmonės ieško partnerių internetu, kaip vyksta pats susipažinimo ir bendravimo procesas. Todėl peržiūrėjau kelias svetaines, kuriose skelbiasi pažinčių ieškotojai. Nusprendžiau, kad pasiskelbsiu pati, kadangi taip bus greičiau ir patogiau. Vienoje užpildžiau anketą, kitoje parašiau tiesiog trumpą tekstą, kad ieškau meilužio, geriau – vedusio. Neslėpiau, kad ir pati esu ištekėjusi ir neieškau ilgalaikių santykių.

Beje, taip pasielgti paskatino ir pastebėjimas, jog į netekėjusių ir išsiskyrusių moterų, rašančių, jog ieško draugo, anketas dėmesį atkreipia tik vienas kitas. Moterys, atvirkščiai, dažniausiai užkimba už žodžių „ieškau bendramintės, draugės, noriu ilgalaikių santykių”. Derėtų prisiminti, kad visa tai dažniausiai būna melas, tačiau moteriškių naivumas kartais net pribloškia. Štai vienas skelbimas, kurio autorius – 39-erių metų vyrukas – teigia ieškąs draugės: „Esu negeras, grubus, nepatikimas, nedraugiškas ir savanaudis, senas niurzgalius, nepajutęs vienatvės jausmo, bjauraus charakterio, tinginys ir nemokantis džiaugtis gyvenimu… Esu asilo ir arklio hibridas, baksnojantis kanopomis klaviatūros mygtukus (žinai, kaip sunku pataikyti, ypač, jei neišsilavinęs ir žemo intelekto). Bet, nežiūrint viso to, ieškau moters absoliučiai be jokių trūkumų – absoliučios moters! Ar aš tau tikčiau? Jei taip – bakstelk lakuotais nagučiais į kelis klaviatūros mygtukus ir duok šią džiugią ir nuostabią žinią. Draugė turėtų būti normaliai sugedusi, bet ne kokia nors psichinė pasaulio „bamba”, aišku, nesudribusi, protinga ir galinti išklausyti argumentų, ne Izmailo tvirtovė lovoje, kurią paimti reikia ilgu manevru.„ Šis šmaikštuolis sulaukė daugybės „absoliučių” moterų dėmesio.

Taigi ir į manuosius skelbimus atsakymų buvo lavina. Tikrai. Vienu metu net susinervinau, tryniau kone visus iš eilės, nes tiesiog pavargau skaityti vienodus, primityvius tekstus. Atsakiau dvidešimčiai, vėliau dar keletas nubyrėjo.

Dalyviai

Šie pastebėjimai tinka abiem lytims.

Mylimųjų palikti. Tokie žmonės stengiasi nuslopinti skausmą, kabinasi už bet kokios galimybės rasti naują partnerį. Jų netenkina vien bendravimas laiškais, jau pirmuose kviečia susitikti. Pasakoja apie savo buvusįjį ir naujo pažįstamo ieško kaip pakaitalo.
Kompiuteriniai kazanovos – patys nemaloniausi, sakyčiau, net iškrypę virtualaus pasaulio gyventojai. Ekrane jie protingi, stiprūs, gražūs, o gyvenime – kvailoki, neturintys, ką pasakyti, išskyrus tai, kiek suviliojo asmenų. Dažnai tiesiog negražūs, todėl turintys bendravimo realiame pasaulyje problemų.
Norintys pasišaipyti, net pasityčioti iš kitų. Tai dažniausiai paaugliai, apsimetę suaugusiais, vyrai – moterimis ir atvirkščiai. Todėl verta perskaityti daug skelbimų, palyginti juos ir, prieš atsakant į kurį nors, pasikliauti nuojauta.
Pasiskelbę vietoj kito asmens: rašo laiškus vienas, o į pasimatymus ateina kitas. Tokios apgavystės atsiskleidžia labai greitai.
Dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti savo sutuoktiniu ir ieškantys prasiblaškymo kitur. Beje, sakoma, kad šeimyninė krizė ištinka 7-ais bendro gyvenimo metais. Nieko panašaus, gausu skelbimų: „Man 22 (23, 24, 25…), esu vedęs, ieškau meilužės…” Su tokiais jaunuoliais nebendravau, o vyresni pramogų su kitomis moterimis ieško, nes žmona pastorėjo (!), serga (!!!!) ar yra abejinga seksui. Nejauku, tiesa?
Vieniši žmonės, ieškantys paguodos, norintys bendrauti. Šiems paprastai užtenka tik laiškų, bet kai kurie jų būna tiesiog įkyrūs. Vienas ilgai, kasdien po kelis kartus pasakojęs apie savo sumautą gyvenimą ir nuolat prašęs užuojautos mane už bandymą (tiesa, gal kiek cinišką) pakelti ūpą išplūdo paskutiniais žodžiais. Bet, laimė, po to – dingo.
Moterys, kurios, apsimetusios gražuolėmis (beje, ne vienas mano naujas pažįstamas sakė, kad damos dažnai pasigražina ir pasilieknina), skiria pasimatymus restoranuose ir taip susiorganizuoja nemokamus pietus. Turint galvoje, kad besiskelbiančių yra tūkstančiai, taip gyventi galima ilgai.
Žinoma, yra ir tokių, kurių negalima priskirti nė vienai grupei. Tačiau tokių mažai, jų paieškos tikrai prilygsta aukso ieškojimui. O kai kurie tinka net kelioms grupėms. Žinau vieną, kuriam pabodo šalta žmona, bet dabar jis baisiai išgyvena dėl to, kad paliko virtuali meilužė. Dar vienas egzempliorius, išsiskyręs su žmona, tiesiog ieškojo auklės vaikui ir meilužės sau (vieno asmens). Tarp mano naujų pažįstamų buvo 7 valstybinių institucijų tarnautojai, 5 dirbantys privataus verslo įmonėse, 1 bankininkas (ne direktorius), 1 apsaugos darbuotojas, 1 direktoriumi bandęs apsimesti tiekėjas, 1 stambios įmonės vadovas. Tiesą sakant, pastarasis, priešingai nei visi kiti, kurie afišavo arba, atvirkščiai, slėpė savo kompleksus, problemas ir mėgino kalbėti apie gyvenimo prasmę, vertybes ir t.t (nors tikroji mintis aiški nuo pat pradžių), buvo tiesus ir konkretus: jam reikia tiesiog gana protingos ir dailios meilužės, kai darbo reikalais atvyksta į Vilnių. Buvo ir tokių, kurių darbo vietos taip ir liko nežinomos, nes pasirodė esą tiesiog visiškai neįdomūs.

Buvau nusistačiusi nesusirašinėti su jaunesniais už save. Todėl visiems mano naujiems pažįstamiems – nuo 35-erių iki 42-ejų metų. Tiesa, buvo labai sunku atsikratyti vieno 23-ejų metų jaunuolio, kuris tiesiog „labai vertina vyresnes moteris, mano, jog jos – protingesnės, žavisi jų moteriškumu ir t.t.”

Šviesioji medalio pusė

Negaliu paneigti – žaidimas buvo smagus. Visų pirma dėl bendravimo ir įdomios, su niekuo nepalyginamos patirties. Juk kur dar gali apsimesti tuo, kuo niekada netaptum? Užsidėti kokią tik nori kaukę. Be to, visada gali dingti ir pasislėpti, o vėliau vėl atsirasti arba atsirasti su nauja kauke. Galima rasti ir tikrų bendraminčių, net draugų, kuriems pasakosi savo slapčiausias svajones, dalysiesi rūpesčiais ir problemomis. Ypač, jei niekada nesusitiksi realiai.

Yra ir dar vienas tokio bendravimo malonumas – erotika. Ir dar darbo metu! Gaila, tačiau šeimai skirtame žurnale nenorėtume spausdinti ištraukų iš ant pornografijos ribos balansuojančių tekstų, tačiau patikėkit – yra labai neblogų. Tokių, kuriuos skaitant tikrai drėksta kelnaitės.

Istorija su nelaiminga pabaiga

Vienas į mano pašto dėželę atėjęs laiškas buvo visai kitoks. Žmogus tiesiog kalbino, nesiūlė susitikti, nesiguodė pabodusiu šeimyniniu gyvenimu. Iš pradžių mes tarsi rungtyniavome, kuris kandesnis, šmaikštesnis, labiau išsilavinęs, ir net patys nepastebėjome, kaip nekaltas ir net juokingas flirtas peraugo į… nežinau net kaip įvardyti tolesnę beprotybę. Nuotaika subjurdavo, jei laiško nebūdavo, o ką jau kalbėti apie tiesioginį darbą. Sėdėjimai prie kompiuterio naktim ir savaitgaliais su pakeliu cigarečių ir taure vyno… Ir visa tai aiškiai suvokiant, kad abu turime šeimas, vaikų. Mus tiesiog patologiškai traukė vienas prie kito. Po poros mėnesių tokio bendravimo ryžomės pasimatyti. Ilgai derindami (tragiškai abu bijojome realybės) vietą ir laiką, staiga išsiaiškinome, kad esame… seniai pažįstami (tiesa, neartimai). Liko tik draugiškai pasišaipant išgerti kavos ir išsiskirti. Sutarėm ir toliau retkarčiais susirašinėti. Taip ir yra, tik širdies kertelėje abiem liko nuojauta, kad jei prieš dešimt–penkiolika metų keliai būtų susikirtę, jei…

Na, o moralas šios istorijos galėtų būti ir toks: kiek besistengtum iššokti iš natūraliai, dėl socialinės, profesinės ir t.t. padėties susibūrusių pažįstamų rato, artimiausi sielai žmonės sukasi būtent ten.

Tamsioji medalio pusė

Net jei labai saugositės ir bendrausite tik virtualiai, sukrėtimų išvengti bus sunku, kadangi, kaip sako žymus amerikiečių sociologas V. Tomas, tai, kas priimama kaip realybė, realu savo padariniais. Todėl net pati virtuališkiausia meilė gali priversti visiškai realiai kentėti ir išgyventi.

Todėl primygtinai rekomenduoju: kad nesusirgtumėte (o kitaip nei liga to nepavadinsi) „netlove” virusu, ribokite naršymo po internetą laiką. Neduok Dieve, užklysite į pažinčių puslapį, o tada ir prasidės… Neleistina instaliuoti ICQ ar panašių programų, nes šios tiesiog sukurtos intymiems jausmams puoselėti ir susirašinėti. Elektroninis paštas turi būti naudojamas tik darbo reikalais. Jei vis dėlto negalite be elektroninių pokalbių, pasistenkite, kad tekstai būtų paviršutiniški, be asmeniškumų ir dvasinių problemų nagrinėjimo.

Na, ir svarbiausia: niekada nepereikite prie realaus bendravimo. Geriausiu atveju tapsite draugais, blogiausiu – didelis klaustukas, tai gali nesmagiai pakeisti jūsų gyvenimą.

Patarimai toms, kurios vis dar tikisi

Visų pirma susikurkite tris anonimines pašto dėžutes. Kam tris? Tam, kad parašytumėte tris skirtingus laiškus ir patalpintumėte kokioje nors skelbimų svetainėje arba iš visų trijų parašytumėte skirtingus laiškus sudominusiam asmeniui. Visi tekstai turi būti skirtingi: vienas – nuo savęs, kitas – nuo pačio blogiausio charakterio žmogaus, trečias – nuo tobulybės. Tokios suktos procedūros reikia tam, kad būtų lengviau atsijoti užplūdusius laiškus. Juk nemanote, kad žmogus, atsakęs į visus tris (bus ir tokių, ir dar vienodais žodžiais), turi kokių nors rimtų ketinimų. Na, o toliau bandykite kuo daugiau išsiaiškinti apie jus sudominusį asmenį. Bet neužsižaiskite laiškais. Vėliau priskirsite naujam pažįstamam pačios įsivaizduotas savybes, o realiai susitikę nusivilsite. Geriau pasimatyti anksčiau ir išsiskirti neskaudžiai. Epistolinis žanras tuo ir žavus, kad čia žmogus rašo tai, ką nori, ir pateikia savo asmenybę kuo gražiau. Ir dar. Nepulkite per pirmąjį realų pasimatymą kviesti naujo pažįstamo į namus ir siūlyti šlepečių. Vyrukai tuoj pat išsigąsta.

Paskutinė rekomendacija.

Perrašykite šį straipsnį penkis kartus ir išsiuntinėkite penkiems draugams. Po trijų dienų jūsų laukia laimė!

Virginija K