Taip ir nesupratau, kodėl tądien taip šaltai pasitikau jį akimis, kurios iki šiol jo labai laukė. Jis suklydo. Taip. Bet suklydau ir aš. Vis bandau paklausti savęs, ar galėjo viskas baigtis kitaip? O atsakymas vis blaškosi šaltame rudens prisiminimų vėjuje. Galėjo… bet… Aš jau seniai jo nematau. Ir taip geriau, kas kartą sau kartoju tuos žodžius ir kartais man atrodo, jog ir pati jau nelabai jais tikiu. Aš nežinau, ar tikrai jį mylėjau, greičiausiai tik labai norėjau, kad viskas būtų gerai. Aš taip stengiausi – dėjau visas pastangas, kad turėtume kur gyventi, kad turėtume geresnius darbus, kad turėtume už ką išmokinti ateityje taip laukiamus vaikus. Bet aš stengiausi, planavau, o jis… Aš atsimenu jo skambutį: “žinai, jinai grįžo iš Anglijos, mes susitikom, aš nebežinau su kuria noriu būti”. Ir viskas… trys dienos per kurias bandžiau jį įtikinti, kad daro klaidą. Bet jis nesiklausė. Ji išvažiavo atgal į užsienį ir greitai ištekėjo už to, dėl kurio paliko Darių dar prieš trejus metus. O jis kvailiukas, turbūt tikėjosi, kad ji su visam grįžo pas jį. Nežinau, kaip jis jautėsi sužinojęs, kad ji išteka, nežinau, ar jis nepasijuto eilinį kartą jos apgautas. Tikriausiai pasijuto, bet man to niekada nepasakys. Kai ji išvyko, jis grįžo pas mane, sakė, jog suprato, kad nori būti su manim, kad viskas bus gerai, kad čia tik klaida. Bet nors širdis ir daužėsi be proto, aš žinojau, kad tai ne šiaip klaida, tai klaida, kuri reiškia pabaigą. Mūsų draugystės pabaigą.