Sapnuose užburtos svajonės

Kiekvieną naktį sapnų bangomis plau­kiame į stebuklingą šalį. Rojaus sodai, dra­matiškos gaudynės, ginčas su viršininku, paslaptinga meilužė. Esi paukštis, medis, stalčius… Kaip kuriami tokie scenarijai?

Legenda byloja, kad dievai, su dideliu vargu sukūrę žmogų, ėmė svarstyti, kaip čia neišduoti tos paslapties, kaip jis atsirado. Kai nepavyko to padaryti nei kalno viršūnėje, nei vandenyno dugne ar Žemės viduryje, vienas iš dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją ten, kur žmogus tikrai neieškos. Jame pačiame”. Taip ir padarė.

Kai kurie sapnai veikia mūsų gyvenimą. Jie pataria, įspėja apie pavojų, sugeba stulbinančiai tiksliai numatyti ateities įvykius. Suprantama, netrūksta skeptikų, kalbančių apie aplinkybių sutapimą, mūsų smegenų atmintyje saugomus vaizdinius. Tačiau tokie argumentai ne visada įtikinantys. Ar nėra taip, jog abejojame viskuo, ko nesuprantame?

Jei ne bemiegių naktų kančios, tikriausiai nesvarstytume, kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka sapnai. Šiandien nemokame paprastai paaiškinti miegojimo ir sapnavimo vyksmo – miego ir sapnų vizijų mechanizmai tiriami neseniai ir tikrai dar ilgai išliks paslaptimi. Empirizmo laikotarpiu neteikta reikšmės sapnams, kartais jie net laikomi psichikos sutrikimu ar reiškiniu, kurio neverta nagrinėti. Lūžis įvyko tik 1900 m., kai pasirodė Zigmundo Froido “Sapnų teorija”, iškėlusi sapnus kaip problemą, vertą mokslinio susidomėjimo.

Apie patį sapnų mechanizmą daugiau sužinota, atlikus elektroencefalografinius tyrimus. Buvo išanalizuotos sapnų metu smegenų siunčiamų bangų diagramos. Pastebėta, kad smegenų darbo vaizdas per naktį kelissyk keičiasi. Miegančios smegenys kas kažkiek laiko “nubunda” ir yra ne mažiau aktyvios negu dieną. Sapnuojantis žmogus judina akių obuolius, tarsi žiūrėtų į kažkokius dinamiškus vaizdus. Ši frazė vadinama REM (iš anglų k. “rapid eye movements” – greiti akių judesiai) arba paradoksaliuoju miegu. Tada sapnuojame intensyviausiai ir akimis sekame regimas detales.

Nežinia, kaip sapnuojant susidaro toie įtaigūs vaizdai, jog nubundame vidury nakties persigandę ir apsipylę prakaitu, paskui dar ilgai negalime jų užmiršti. Seniau manyta, kad sapnai gimsta akies tinklainėje, kuri ištisą dieną registruoja vaizdus, o naktį siunčia juos į smegenis. Galvota, jog būtent todėl paradoksaliojo miego metu po sapnuojančiojo vokais taip intensyviai juda akių obuoliai. Bet iš tikrųjų smegenys, o tiksliau, smegenų žievė sukelia šiuos naktinius reginius. Belieka atsakyti į klausimą, iš kur ji gauna impulsus ir kieno įsakymams paklūsta.

Tikriausiai dar ilgai nežinosime, nuo kada šie spektakliai pradeda drumsti mūsų miegą. Sprendžiant iš naujagimių reakcijos ir mimikos – jų šypsenos, grimasų, mojavimo rankytėmis – savo sapnuose jie stebisi, džiaugiasi ir pyksta. Kai kas mano, kad sapnai į naujagimio smegenis “įrašo” tam tikras įgimtas raiškos formas, instinktyvų elgesį. Tyrimai įrodė, jog daugybę šimtmečių sapnuojame pagal panašią schemą, matome panašius simbolius. Froidas tai aiškino teze apie sapnų universalumą. Babiloniečiai, kinai, egiptiečiai ir graikai sapnuodavo taip pat, kaip dabar sap­nuojame mes.

“Sapnų pasaulio universalumas, suprantama, nereiškia, jog visi sapnuojame vienodus sapnus – remdamasis tais pačiais pagrindiniais elementais, kiekvienas sapnuojantysis kuria originalius scenarijųs, atspindinčius asmenybę”, – aiškina prancūzų psichologas Džordžijus Romi, analizuojantis sapnus. Sapnai – vienas intymiausių mūsų gyvenimo elementų, jų individualią simbolių ir keistų, nesuprantamų temų kalbą visiškai gali suprasti tik tas, kuris sapnuoja.

Jungo mokinė ir viena autoritetingiausių pasaulyje analitinės psichologijos specialisčių dr. Mari-Luiza von Franz įsitikinusi, jog sapnuose esama aukštesnio lygio išminties. Sapnai dažnai ne tik nurodo mūsų klaidas, pataria ir įspėja, bet ir iškelia pasąmonėje stulbinančių sumanymų bei idėjų. Tai reikštų, jog mumyse esama kažkokios aukštesnės jėgos, daktarės von Franz pavadintos psichine matrica, kuri “gamina” sapnus, norėdama prasiskverbti į mūsų sąmonę ir suteikti jai “adaptuotą, išmintingą požiūrį į gyvenimą”. Jei kas nors dvejoja, nesiryždamas nuspręsti, matrica gerokai jį papurtys, o seniems žmonėms, bijan­tiems mirties, sapne parodys vizijas, atskleidžiančias jos prasmę. Seniau tokia matrica buvo vadinama dievu. Aukščiausiasis actekų dievas kurdavęs sapnus ir per juos vadovaudavęs žmonėms. Tuo šiandien tiki krikščionys ir budistai. Buda sakęs: kas žengia teisingu vidiniu keliu, tas sapnuoja gerus sapnus.

Nėra nesapnuojančių žmonių. Paprastai sapnams neteikiame didelės reikšmės ir nesistengiame jų prisiminti, bet tai nereiškia, jog kažkas šiuo atžvilgiu lieka nuskriaustas. Per visą gyvenimą mus aplanko daugiau kaip šimtas tūkstančių sapnų. Kasnakt nesąmoninga mūsų psichikos dalis net penkis ar šešis kartus atsispindi sapnuose. Deja, jos kalba sunkiai suprantama, nes čia gausu metaforų ir simbolių. Prabildama į mus įspūdžiais ir emocijomis, ji primena meno kalbą.

Sapnai nebūna vienodi. Jų pobūdis keičiasi per naktį, įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Užsnūsdami po truputį nugrimztame į ramų, vis gilesnį miegą, kurio metu suvienodėja pulsas ir kvėpavimas, nejuda akys. Smegenys siunčia delta bangas, prasideda NonRem fazė. Raumenys lieka aktyvūs, tad galime judėti, nors šios fazės metu geriausiai ilsimės, organizmas atsigauna fiziškai.

Elektroencefalogramoje pasirodžius alfa bangoms, paspartėja širdies ritmas, kvėpavimas ir visiškai suglemba raumenys. Vyrams įvyksta erekcija. Akių obuoliai juda, ir tai ženklas, jog sapnuojame. Organizmas maždaug dvidešimčiai minučių pereina į REM fazę. Jos metu regeneruojąs! nervų sistemos ir smegenų funkcija – kontroliuojami gebėjimai koncentruotis, spręsti, prisiminti, mokytis, kaupti gyvybinę energiją ir gerai jaustis. Abu šie etapai kelissyk per naktį keičia vienas kitą. Miegąs nejudantis žmogus tikriausiai sapnuoja savo sapnus, kurių neprisimins. Kai jis sukruta, tai reiškia, jog REM fazė ir sapnas baigėsi. REM miegas kasnakt trunka maždaug 2 valandas, tad per metus sapnuojame apie 30 parų. Naujagimiai sapnuoja net pusę laiko, kurį jie miega. Vaikui augant, sapnų mažėja. Alkoholis ir antidepresiniai vaistai slopina REM miegą.

Reikia pripažinti, jog sapnus ir tikėjimą jų kalba dažniausiai laikome prietarais. Tuo tarpu nūdienos psichoanalitikams tai ideali medžiaga pažinti vidinį pasaulį, kuriame gyvena žmogus. Sapnai leidžia suvokti to vidinio “aš” motyvus. Juose atsispindi žmogaus asmenybė, nesuvaržyta gynybos mechanizmų. Todėl dažnai miegodami elgiasi neramiai tie žmonės, kurie paprastai būna tylūs ir ramūs. Mat dienomis jie dėl kokių nors priežasčių privalo slopinti savo neigiamus ar kitų netoleruojamus jausmus – baimę, neapykantą, pyktį. Tik sapne jie gali šių nemalonių jausmų atsikratyti. Kai sapne užmušame nemalonų kaimyną, paskui lengviau jį pakęsti.

Daktaras Michalas Skalskis iš Varšuvos medicinos akademijos miego tyrimo laboratorijos pastebi, kad neįprasti, reikšmingi sapnai sudaro vos 20% visų mūsų sapnų, o mažiausiai pusė jų – tai nemalonūs vaizdai, kuriuos, deja, dažniausiai įsimename. Naktis – proga atskleisti tai, kas nustumta į pasąmonę.

Nesvarbu, tikime tuo ar ne, tačiau būna ir pranašiškų sapnų, kurie vaizduoja mūsų ateitį, teigiamą ar neigiamą problemos sprendimą, numato tautų ir viso pasaulio likimą. Jungas šiuos sapnus vadino “giluminiais”. Istorija atskleidžia sapnų svarbą žmogui nuo pat jo egzistavimo Žemėje pradžios. Tiksliai nežinoma, kaip atsirado Adomas, bet levą Dievas sukūrė iš šonkaulio, kurį išėmė iš miegančio Adomo. Vėlesni pranašiški sapnai jau nepasižymėjo tokiais dariniais, bet tai nereiškia, kad jie buvo mažiau svarbūs.

Biblijoje rašoma, jog Dievas mėgdavęs pasinaudoti sapnais, norėdamas pasiekti žmones. Todėl pranašiški sapnai nebuvo retenybė. Jaunas Juozapas iš Senojo testamento susapnavo tapsiąs didžiu valdovu, o po daugelio metų išaiškino faraono sapną, įspėdamas jį apie artėjantį badą. Žymiai vėliau kitam Juozapui Dievas sapne pranešė, kad jo išrinktoji Marija pagimdysianti sūnų ir liepė ją vesti.

Kartais sapnai liaujasi buvę nekalta dienos įvykių retrospektyva ar chaotiškų keistų simbolių deriniu. Pasitaiko, kad jie sutrikdo žmonių gyvenimo eigą ar net įvykdo perver­smą. Ypač, jei sapnuoja šio pasaulio didieji.

Kalbama, jog Napoleonui jie pranešę apie visus svarbiausius įvykius: žygio į Egiptą triumfą pranašavęs “erelis, dvikovoje nugalėjęs dykumų grifą”, o apie žlugimą Rusijoje jį įspėjusi “verkianti moteris, žengusi į baltą tolumą, kurios pėdsakus užžėręs sniegas”. Prūsijos kancleriui Otui Bismarkui toks reikšmingas sapnas prisisapnavo tada, kai jis nerimavo dėl blogėjančios situacijos šalyje. Kancleris sapnavo, kad, jodamas kalnuose ties praraja, smogęs vytele į uolą, kuri prasiskyrusi ir jis pamatęs kraštą, priklausantį Austrijai-Vengrijai, ir link jo žygiuojančią Prūsijos kariuomenę. Bismarkas suprato, jog vienintelis Prūsijos išsigelbėjimas – pergalingas karas su Austrija.

Sapnuose gimė daugybė genialių idėjų. Nemažai J.V.Getės, L.Tolstojaus, A.Strindbergo kūrinių pakuždėjo naktinės inspiracijos. Garsios apysakos “Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija” autorius Robertas Lujis Styvensonas ne sykį regėjo savo herojus sapnuose. Gi kompozitoriai sapnuoja muzikinius sapnus. Džiuzepė Tartinis, įžymus baroko muzikos kūrėjas ir smuikininkas, sapne išgirdo velnią, virtuo­ziškai smuiku griežiantį kažkokį jaudinantį kūrinį. Jei kompozitorius nebūtų nubudęs jam baigiant griežti ir išsyk neužrašęs įsimintų faktų, šiandien nežinotume garsiosios “Sonatos su velnio trelėmis”. Gana daž­nai šiuo metodu naudojosi R.Vagneris, L.van Bethovenas ir R. A. Šumanas, prie lovos laikydavę popieriaus gaidoms rašyti.

Nežinia, kaip būtų besiplėtojusios fizika ir chemija, jei ne apsireiškimas, kurį sapne išvydo danų fizikas Nilsas Boras. Jis intensyviai mąstė apie atomo sandarą ir vieną naktį susapnavo Saulę, aplink kurią skriejo planetos. Ši vizija įkvėpė Borą sukurti šiandien visiems žinomą atomo modelį.

Kitą svarbią problemą, liečiančią žiedinę benzolo molekulės sandarą, išsprendė įžymaus chemiko Frydricho Augusto Kekulės fon Štradonico sapnas. Mokslininkas žinojo, jog molekulę sudaro šeši atomai, tik nesuprato, kaip jie tarpusavyje jungiasi. Jį kamavusios mįslės atsakymą atnešė sapnas, kuriame šeši atomai (pasak kitų šaltinių – šešios beždžionės) šoko susikibę rankomis. Po to jis labai greitai padarė išvadą, kad benzolo molekulė – uždaras žiedas.

Tuo nesibaigia sapnų nuopelnai chemijai. Rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas, panašiai kaip ir jo kolegos, susido­rojo su cheminių elementų sisteminimu. Genialaus sapno paakintas jis sukūrė periodinę cheminių elementų lentelę. Biologas Olas Levis 1920 m. susapnavo sapną, už kurį vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija. Jam pavyko išspręsti tuo metu nag­rinėjamą problemą, susijusią su širdies veiklos sutrikimais.

Kas žino, koks būtų pasaulio likimas, jei žmonėms miegant intensyviai nedirbtų pasąmonė.