Pilnėja pagalbos priklausomiems horizontas

Vilniaus priklausomybės ligų centras sostinės politikams ir žiniasklaidai pristatė pirmąjį šalyje medicinos pagalbos dienos centrą priklausomiems žmonėms. Naujasis dienos centras – dar vienas Vilniaus priklausomybės ligų centro strategijos žingsnių. Norima pasiūlyti pacientams kiek įmanoma įvairesnių gydymo ir reabilitacijos paslaugų.

Į mišką visų neišveši

“Mėlynasis autobusiukas” pasiekia tuos, kurie vartoja narkotikus, bet kol kas galbūt net negalvoja apie gydymąsi. Su narkomanais užmezgamas kontaktas, jie raginami gydytis.Vilniaus priklausomybės ligų centras siūlo nemažai ambulatorinių programų, įskaitant ir pakaitinį gydymą. Nepavykus ambulatoriniam gydymui, paslaugos vartotojas gali gultis į stacionarą, detoksikuotis. Centre keturis kartus padidintas stacionarinių detoksikacijos vietų skaičius. Vilkpėdės pušynėlyje esančiame geltonajame narkomanų namelyje teikiama ilgalaikė reabilitacinė pagalba sujungta su dienos centru. Jis yra naujo Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyriaus padalinys, po reorganizacijos Vilniaus priklausomybės ligų centre įkurtas rugsėjo viduryje. Kodėl dienos centras ir stacionarinė reabilitacija narkomanų namelyje sujungti į vieną skyrių? Anot Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus doc. Emilio Subatos, Centras susiduria su norinčiųjų patekti į stacionarinę reabilitaciją eilėmis. Iš kitos pusės – stacionarine reabilitacija gydymas nesibaigia, jį tikslinga tęsti dienos centre. Net ir po metus trukusios reabilitacijos atkryčių tikimybė lieka labai didelė, todėl būtinas nuolatinis kontaktas.

Dienos centras labiausiai tinka jaunuoliams, kurie, palaikomi šeimos ar kolektyvo, turi kur gyventi. Centro credo – pirmiausia pacientus gydyti bendruomenės pastangomis – mieste, neatitraukiant nuo šeimos ir kasdienės veiklos, sudarant sąlygas patiems keistis, mokant atsispirti potraukiui psichoaktyvioms medžiagoms, tai yra dirbti atkryčių prevencijos darbą. Centre neturima iliuzijų žinomus 3777 intraveninius narkotikų vartotojus išsiųsti reabilituotis į miškus. Per daug, ir valstybei per brangu.

Maži pacientai, didelis “stažas”

Keista Priklausomybės centre matyti mažamečius. Ankstyvosios diagnostikos ir reabilitacijos skyriaus vedėja psichiatrė Vilma Andrejauskienė sako, kad 12-14 metų vaikai su dvejų-trejų metų narkomanijos stažu šiandien – kasdienybė.

Socialinės pagalbos ir prevencijos skyriaus vedėja Rita Krikščiukaitytė, koordinuojanti meno terapijos projektą vaikams, teigia, kad tuo siekiama pasiūlyti laisvalaikio leidimo alternatyvą, juolab nemokamą, kadangi vaikai yra iš rizikos grupės šeimų. Meno terapija skirta tam, kad vaikai išmoktų reikšti jausmus – iš pradžių piešiniu, paskui apie tai prabilti. Vaikai mokomi išgyventi šeimose, kuriose piktnaudžiaujama svaigalais ar narkotikais, ir kuo mažiau kaltinti save dėl tėvų gyvenimo būdo.

Studentai gavo šoką

Tai, kas pašaliniams atrodo panašu į eksperimentą, anot dienos centre dirbančios psichologės Jūratės Ulevičienės, yra tiesiog pedagoginio proceso tąsa. Teisės universitete socialiniais darbuotojais įkalinimo įstaigoms ruošiamiems studentams dėstoma penitencinė psichologija. Šie studentai gauna progą Dienos centre įgyti vertingos patirties. Čia bandoma atpažinti narkomanus. Ir studentai, ir psichologai patyrė šoką: priklausantieji nuo narkotikų – tokie patys, kaip ir jie.

Meras turi idėjų

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas atidarant centrą pripažino, kad kol kas ne kiekvienam liežuvis verčiasi sakyti, kad narkomanas ar alkoholikas yra ligonis. Meras tikino, kad miesto politikai supranta problemą ir klausė doc. E.Subatos – kiek galima žmonių įtraukti į programas, kad jie galėtų dirbti ir kituose centruose, kitose programose? A.Zuokas pasidalijo viena mintim – lankydamasis Čekijoje, buvo panašaus pobūdžio centre, kuris neprimena gydymo įstaigos, bet kuriame gydomos psichikos ligos. Įdomu, kad centras išlaiko keletą kavinių Prahos centre, kur dirba patys pacientai, beje, ir priklausantys nuo alkoholio. Kavinės gausiai lankomos, jos ir lėšų centrui uždirba, ir paslaugos vartotojai šalia pagundų nepalūžta. Mero nuomone, būtų drąsu įsteigti tokią kavinę, kur dirbtų priklausomi asmenys, bendrautų su rizikos grupėmis. A.Zuokas netgi susitarė, kad čekai priimtų grupę žmonių ir pasidalytų patirtimi, o pats sakė ilguose savivaldybės koridoriuose apsitaręs dėl patalpų, bendros programos su socialinės paramos centru – lieka tik įkurti tokią kavinę.

Stigma ir nemedicinis požiūris

Kaip viena iš Centro strategijų išlieka bandymas decentralizuoti priklausomybių psichiatrijos paslaugą Vilniuje, jau metai vykdant miesto programą: stengiamasi, kad į šį darbą įsitrauktų daugiau įstaigų. Doc. E.Subatos nuomone, nėra normalu, kad viso miesto ir jo pakraščių priklausomi pacientai koncentruojasi Gerosios Vilties rajone. Iš vienos pusės, decentralizacijai trukdo stigma – dalis gydytojų nenori dirbti su priklausomais. Kitas dalykas – medikų rengimo spragos, nes narkomanijos problema prieš trejus-ketverius metus juos užgriuvo netikėtai. Tačiau blogiausia, gyd. E.Subatos požiūriu, kad priklausomi žmonės vertinami nemedicininiu aspektu. Kaip priklausomybės nepripažinimo ligomis pasekmė iki šiol nekompensuojamas joks vaistas priklausomiems gydyti, nors alkoholizmui gydyti, specialistų nuomone, neabejotinai efektyvus disulfiramas, vyraujančiai opioidinei narkomanijai – naltreksonas ir metadonas. Ir nors įstatymais garantuojamas nemokamas gydymas ir prieinamumas gydymo programoms, iki šiol už visus vaistus, ambulatorinę detoksikaciją, už gydymą priklausomi žmonės moka patys. Metadono kompensavimo išlaidos sostinėje sudarytų vos 7 tūkst. litų per mėnesį, šalyje – du kartus daugiau. Pernai gavus labdaros iš naltreksoną gaminančios firmos, į Centrą nemokamo gydymo kreipėsi aštuoni šimtai jaunų žmonių.

Daugėja priklausomybių

Centro specialistai tikisi, kad ras kelią į dienos centrą ir nuo azartinių žaidimų priklausomi žmonės – vienas jau gydosi. Tiesa, doc.E.Subata pastebi, kad palyginti mažai kreipiasi dėl priklausomybės nikotinui, nors, jo teigimu, tai “labai stipri priklausomybė, kurią be vargo galima prilyginti priklausomybei nuo narkotikų” – nuo jos miršta daugybė žmonių, nesugebančių mesti rūkyti. Bet, matyt, ji yra socialiai priimta ir dažnai ignoruojama.

Katastrofa Estijoje

Centre lankėsi svečių iš Talino ir Narvos. Pagrindinis jų viešnagės tikslas – parsivežti į Estiją pakaitinės terapijos metadonu schemą. Ten gydymą metadonu taiko tik viena privati įstaiga, daug ką perėmę iš vilniečių. Narvoje, iš esmės rusakalbių mieste, prieš metus tarp intraveninių narkomanų ėmė plisti ŽIV: nors iki praėjusių metų rugsėjo Estijoje nebuvo nustatytas ŽIV tarp narkomanų, šiemet jau diagnozuoti 1133 nauji atvejai. Estijos sveikatos apsaugos ministerija susirūpinusi tuo, kad, jei narkomanai nebus pritraukti į sveikatos priežiūros įstaigas ir gydomi, ŽIV plis toliau. Kadangi Narvoje nebuvo gydymo metadonu ir žalos mažinimo programų, tokia katastrofa estus ir ištiko. Psichiatrai Estijoje narkomanų gydymą linkę permesti bendrosios praktikos gydytojams.

Vilniaus priklausomybės ligų centro parengtos gydymo metadonu programos įtrauktos į Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės bei AIDS programų šiemet Niujorke išleistą Geriausių praktikų kolekciją (Best Practice Collection (UNAIDS – ODCCP Studies on Drugs and Crime). Leidinyje pristatomi tik dviejų šalių – Lietuvos ir Slovėnijos – pakaitinio gydymo metadonu lyderių Centrinėje ir Rytų Europos regione – praktikos pavyzdžiai.

Saulė Čeponytė