Įvairios depresijos formos diagnozuojamos vis daugiau klaipėdiečių. Tačiau psichiatrai tikina, jog sergančiųjų depresija yra žymiai daugiau, nei žinoma. Kai kurių sergant šia liga neįtaria netgi gydytojai. Klastinga laikmečio liga slepiasi po įprastiniais somatiniais sutrikimais, rašo dienraštis „Klaipėda“. Beveik pusė Klaipėdos psichikos sveikatos centre apsilankančių pacientų serga įvairiomis depresijos formomis. Kaip praneša „Klaipėda“, per pastaruosius trejus metus pacientų, kuriems diagnozuota depresija, centre apsilankė daugiau. 2003 m. nustatyta beveik 400 atvejų, o štai 2005 m. pabaigoje – 536. Šie skaičiai leidžia teigti, kad vis daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Sumažėjęs darbingumas, apetito ir miego sutrikimai, bejėgiškumo jausmas, sumažėjęs seksualinis potraukis, mintys apie mirtį ar savižudybę – tai depresijos požymiai. Panašūs į depresijos simptomus gali kamuoti tuos, kurie tiesiog yra pervargę, nervingi, juos kamuoja nemiga ar slogi nuotaika. Tai nebūtinai reiškia, kad užklupo liga. Tačiau jei išvardinti požymiai paaštrėja ir užsitęsia kelias savaites ar mėnesius, būtina sunerimti. Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichiatrė Svetlana Babaš tikino, kad depresija – rimtas psichikos sutrikimas, jokiu būdu ne užgaida ar kaprizas ar juo labiau tinginystė, rašo dienraštis „Klaipėda“. Depresija dažnai ji slepiasi po kitais somatiniais sutrikimais: bronchine astma, artritu, skrandžio opalige.

Ar ilgai reikia gydyti depresiją? Paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai stipriai pakeitė požiūrį į depresijos eigą ir gydymą. Ima vyrauti nuomonė, kad depresija bent jau didesnei daliai pacientų yra lėtinė pasikartojanti liga. Depresiją galima būtų palyginti su kitomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar hipertonine liga. Juk per trumpą laiką sureguliavus cukraus kiekį kraujyje ar arterinį kraujospūdį, dar nėra išgydomos pačios ligos. Šiuolaikinis depresijos gydymas skirstomas į 3 fazes: pirmoji – ūminė gydymo fazė, kuri trunka 6-12 savaičių. Šios fazės tikslas – susilpninti depresijos simptomus, o geriausiu atveju – pasiekti, kad jie visiškai išnyktų. Antroji – tai tęstinio gydymo fazė, jos trukmė – 3-9 mėn. Nustatyta, kad ligos atkrytis daug dažniau gali pasireikšti būtent per pirmuosius keturis mėnesius nutraukus gydymą. Todėl suprantama, kaip svarbu gydyti toliau, net ir susilpnėjus depresijos simptomams. Trečioji – tai palaikomojo ir profilaktinio gydymo fazė. Jos trukmė – ne mažiau nei vieneri metai, o kartais ir ilgiau. Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą? Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį – vienerių metų trukmės laikotarpį).

Remiantis naujo plataus masto tyrimu Švedijoje, žmonės, kuriems buvo diagnozuota depresija, ypač pacientai nuo 25 iki 50 metų amžiaus, turi padidintą riziką koronarinės širdies ligos išsivystymo riziką vėlesniame amžiuje. Šis tyrimas aprašytas straipsnyje, publikuotame gruodžio mėn. Amerikos prevencinės medicinos žurnale. Mokslininkai iš Karolinska instituto Švedijoje tyrinėjo įrašus apie visų pacientų išrašymą iš ligoninės Švedijoje nuo 1987 iki 2001 metų. Iš viso rasta 44826 įrašai apie išrašymą iš ligoninės dėl depresijos (19620 vyrų ir 25206 moterų), ir 1916 šių pacientų vėliau išsivystė koronarinė širdies liga. Buvo įvertinta ir amžiaus, lyties, geografinės padėties ir socialinės būklės įtaka. Visų amžiaus ir lyties grupių pacientams, kuriems buvo diagnozuota depresija, apie 1,5 karto daugiau išsivystė koronarinė širdies liga negu pacientams, kurie nesirgo depresija. Med. dr. Kristina Sundquist rašo: “Atliktas tyrimas rodo, kad jauno ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie hospitalizuojami dėl depresijos, turi didesnę riziką sirgti koronarine širdies liga. Svarbu, kad pirminės sveikatos priežiūros specialistai, kurie rūpinasi depresija sergančiais pacientais, gydytų depresiją, kaip papildomą ir nepriklausomą koronarinės širdies ligos rizikos faktorių. Pacientai, sergantys klinikine depresija, turėtų būti gydomi ne trumpą laiką, bet turėtų gauti ir palaikomąją terapiją, kad galėtų apsisaugoti nuo depresijos atsinaujinimo.”

Nors iki šiol depresijos priežastys nėra visai aiškios, tyrimai patvirtina, kad depresiją sukelia specialių cheminių medžiagų neuromediatorių pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse. Nustatyta, kad depresija dažniau prasideda po reikšmingo žmogui stresinio įvykio (skyrybos, darbo netekimas), kaip ir aprašytai pacientei. Depresijos gydymą dažnai komplikuoja tai, kad kartu būna ir kitų psichikos sutrikimų, pvz., asmenybės sutrikimų, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir kt. Buvo akivaizdu, kad ir šiuo atveju vien tik depresiją gydyti nepakaks, nes asmenybės bruožai bei bendravimo problemos liks ir trukdys toliau. Tačiau pacientei neatrodė, kad nepasitenkinimas bei nerimas galėjo būti susijęs su jos vidinėmis problemomis, kad impulsyvus elgesys yra jos charakterio bruožas. Jos nuomone, dėl visko buvo kaltas nedėmesingas, nerūpestingas, neištikimas vyras, nors pati matė, kad šiems savo kaltinimams įrodymų neturi. Pasiūlymą apsvarstyti savo griežtus įsitikinimus atmetė, bandymą pažvelgti į problemą iš kitos pusės įvertino kaip gydytojos siekimą palaikyti vyriškąją pusę ir individualios psichoterapijos atsisakė. Šeimos terapijos idėja ją sudomino, tikėjosi atvesti vyrą, kad terapeutė jam išaiškintų, kaip reikia gyventi, tačiau vyras ateiti atsisakė. Esant nestabiliai pacientės būsenai, priminus, kad kartą ankstesnis gydymas jai padėjo, vėl pasiūlyta gydyti medikamentais.