Gyvenimas dėl vyro veda į depresiją

Žmones, nuo kurių kenčia kiti retai pamatysime psichologo kabinete, psichologo pagalbos dažniau prireikia nukentėjusiems, nesugebėjusiems apsiginti, pasiaukojusiems dėl kitų. Mylėdami mes norime padaryti mylimą žmogų laimingą, mes įsijaučiame į jį, bandome atspėti jo norus, galime užmiršti patys save ir patirti palaimingą davimo būseną, kuri mus sulydo į vieną „mes“. Bet kas gi atsitinka, kai moteris bando gyventi tik atsiduodama ir atsisakydama savojo aš?

Viena ištekėjusi moteris pasakoja: „Mano vyras dabar dažnai susitikinėja su viena jauna mergina; aš ją taip pat pažįstu, ji yra labai patraukli, o mano vyras lengvai suvedžiojamas. Tada aš sėdžiu namuose ir žliumbiu, bet jis to neturi pastebėti. Jei aš jam imčiau priekaištauti galiu jį sunervinti ir nuvaryti nuo savęs. Jis sako, kad moderni partnerystė gali būti tokia ir jei aš jį myliu, tai jam atleisiu“.

Kaip galima vertinti tokią problemą? Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą ir pervertina konkurentę. Ji per daug reikalauja iš savęs, o vyras tuo pasinaudoja, jaučiasi pernelyg ramus ir visai nebijo prarasti žmonos. Kadangi moteris pati į save nežiūri rimtai ir vyras į ją nežiūri rimtai.

Kodėl ji taip elgiasi? Depresiškos moterys daugiau nei kitos yra priklausomos nuo partnerio, vienatvė joms sukelia sunkią depresiją ar neviltį. Kadangi jų pagrindinis poreikis yra mylėti, atsiduoti, būti kartu, joms primygtinai reikia kito žmogaus. Jos siekia kiek galint daugiau panaikinti distanciją tarp savęs ir kito, o labiausiai tokią garantiją suteikia priklausomybė. Viena galimybė –likti kiek galint labiau bejėgiškai ir priklausomai nuo kito žmogaus, kita- paversti jį vaiku ir padaryti jį priklausomą nuo savęs.

Depresiška moteris idealizuoja žmones, nepermato jų, atleidžia jų silpnybes ir nepastebi jų silpnųjų pusių. Ji nenori juose matyti nieko baisaus ar keliančio nerimą, nes tai sukeltų grėsmę begaliniam jos pasitikėjimui. Kad galėtų beprotiškai mylėti ji turi užgniaužti abejones ir kritiką. Atsisakant savo norų stengiamasi pašalinti praradimo baimę. O šioje pozicijoje labai lengva tapti išnaudojama.

Daugelį krizių santykiuose depresiška moteris išprovokuoja pati per daug rūpindamasi partneriu, o pastarasis bando išsilaisvinti iš pernelyg glaudaus apsupimo. Tai depresiškai moteriai nesuprantama, ji į tai reaguoja panika. Ji sunkiai gali įsivaizduoti, kad partnerio artumo poreikis ne toks kaip jos, kuriai to artumo niekada negana. Atsiranda praradimo baimė. Tada bandoma gyventi tarsi vien tik partnerio gyvenimą, visiškai su juo identifikuojantis. Tai iš tiesų leidžia atsirasti dideliam artumui „kur tu eini, ten ir aš noriu eiti“.

Taip tampama vis labiau priklausoma nuo partnerio ir jaučiamasi be jo vis bejėgiškesne. Sudėtingesnė yra šantažuojanti depresiškų moterų meilė: “jeigu tu manęs nebemyli, aš nebenoriu gyventi“. Liga taip pat gali būti panaudota kaip šantažo ginklas ir sukelti panašias tragedijas. Jei partneris iš partnerystės tikisi daugiau, negu tik rasti savo paties aidą ar visada paslaugią sielą, jis bus nusivylęs.

Tikroji partnerystė galima tik tarp dviejų savarankiškų individų. Žinoma depresiškų žmonių partnerystė gali neprieiti prie krizės, o tapti neuroze dviese. Toks santykis neturi perspektyvų, yra stagnaciškas ir dažniausiai yra tiesioginis vaikystės santykio pakartojimas.

Bet grįžkime prie moters, kuri pateisina vyro neištikimybę. Kodėl ji nesupyksta? Juk kur kas dažniau apgautai moteriai vyro neištikimybė tampa tarsi vėliava, kuria mojuodama ji skelbia, kad dėl jos sugadinto gyvenimo kaltas vyras, nė minutei nesusimąstydama koks jos pačios indėlis į santykius. Kaip mūsų aprašyta moteris gali būti agresyvi, įsitvirtinti ir prasimušti, jei ji kupina praradimo baimės ir negali išsiversti be meilės? Tačiau vargu, ar ji tai suvokia. Tad kaip ji pasiteisina sau?

Depresiški žmonės mėgsta taikingumo ideologiją: situacija švelninama ją saviškai interpretuojant- kitas turėjęs galvoje visai ne tai, juk neverta dėl smulkmenų tapti agresyviam, taip tik pažeminsi save. Kuo labiau leidžiama save įžeidinėti nesiginant, tuo labiau reikia kažkuo kompensuoti šias nuostatas. Paprastai tai daroma, jaučiantis moraliai pranašesnei, nesuvokiant, kad tai yra agresijos forma. Šita būsena vadinama kankinio vaidmeniu ir gali sukelti dvasinį, moralinį ar seksualinį mazochizmą. Kaip kenčianti tokia moteris jaučiasi geresnė ir manosi neesanti kalta, kaltu versdama kitą. Tačiau savo paties pykčio depresiška moteris nesuvokia- tai ją siaubingai išgąsdintų.

Nesąmoningos lieka ir kitos depresiškos agresijos formos- aimanavimas ir skundimasis, kurie gali partnerį tiesiog išsekinti. Jeigu agresija neišeina čia aptartais keliais, ji iš pradžių gali pasireikšti užuojauta sau ir galų gale nukrypti prieš save patį, tapti klinikine depresija. Dėl tapusio neišsprendžiamu konflikto tarp agresijos, kaltės jausmo ir kartu esančios baimės prarasti meilę jai tenka vyrui skirtus priekaištus nukreipti prieš save pačią. Dažniausiai taip atsitinka vaikystėje- vaikui savo atstumtumą tenka priimti kaip neapykantą sau.

Paprastai dėl to ateityje jis per vėlai ar visiškai nesupranta, kur ir kada jis turėtų būti agresyvus. Užslopinta depresiškų žmonių agresija linkusi vis didėti. Didėjimo linija būtų tokia: perdėtas rūpestingumas, kuklumo, nuolankumo ideologizavimas, toliau- aimanuojantis bėdojimas ir kankinio laikysena, galų gale savęs kaltinimas, baudimas ir naikinimas, tokiu pagrindu gali atsirasti sunkios ir nepagydomos ligos. Bejėgis įsiūtis, pavydo jausmai, kuriuos mes turime nuslopinti vėliau gyvenime mus daro depresiškus, „nusodintus“.

Dar vienas depresiško išgyvenimo pavyzdys: viena jauna mergina kavinėje susipažįsta su vyru, kuris ją užkalbina pasakodamas apie savo padėtį- skyrybas, vienatvę. Tai sužadina jos užuojautą. Jis prikimba prie jos, nuolat prašo susitikti, vis labiau pretenduoja į ją ir galų gale siekia ją vesti. Nors jis jai niekada nebuvo ypač simpatiškas, jai atrodė, kad ji neturi teisės jo nuvilti. Ji tinkamu momentu negali pasakyti jam „ne, nors jau daug anksčiau turėjo atsisakyti draugystės su juo.

Pavyzdyje matyti daug charakteringų depresiškos moters buvimo pasaulyje požymių: depresiškos moterys taip įsijaučia į situaciją, kad visiškai užmiršta savo poziciją ir interesus. Kadangi jos turi mažai savo impulsų ir norų, kuriuos galėtų priešpriešinti kitų norams, jas dar lengviau nugali kitų norai. Jos įpratę pildyti kitų lūkesčius, todėl dažnai pakliūna į padėtį, kurios nenorėjo. Jos lengviau nei kitos tampa žmonių, išnaudojančių jų silpnumą aukomis. Tada joms sunku išsivaduoti iš tokių situacijų- dėl kaltės jausmo ir dėl to, kad yra susigėdusios savo patiklumo ir nenori prisipažinti nusižeminę prieš tą, kuris juos išnaudojo.