Dieta pagal kraujo grupę. Kraujo grupė ir mityba

Visi maisto produktai vienodai tinka visų šių grupių atstovams.Pavyzdžiui, grūdų produktus geriausiai toleruoja A, B ar AB grupių atstovai, ogrupės O atstovams grūdai nerekomenduojami

ABO dietos rekomendacijos paremtos pastebėjimu, jog skirtingų kraujo grupių atstovai nevienodai toleruoja tam tikrus maisto produktus. Kodėl taip yra? Priežastis trumpai galima apibūdinti taip: imuninė sistema gamina antikūnus ir tam tikriems maisto produktams (žr. p. 10). Na, o su kokiais maisto produktais organizmo apsauginė sistema kovoja, lemia kraujo grupė.

Ką pastebėjo amerikietis gydytojas

Peterio d’Adamo tėvas Džeimsas d’Adamas, taip pat gydytojas natūropatas, per kelis darbo dešimtmečius pastebėjo įdomių dalykų. Jis nustatė, kad egzistuoja tarpusavio ryšys tarp tam tikros kraujo grupės, jos turėtojo mitybos bei polinkio sirgti tam tikromis ligomis. Kas puikiai tiko vienam, kitam visai nederėjo. Remdamasis tokiais stebėjimais, jis intuityviai priėjo išvadą, jog tokių skirtumų priežastis turėtų slypėti kraujyje — svarbiausiame visų ląstelių maisto šaltinyje. Taigi jis nustatydavo savo ligonių kraujo grupę, pasiūlydavo jiems tam tikrą mitybos būdą ir iš to darė išvadas, kurias 1980 metais paskelbė knygoje “One Man’s Food” (“Maistas kiekvienam žmogui”). Pavyzdžiui, A kraujo grupės ligoniams jis pasiūlė valgyti mažai gyvulinių baltymų, juos keisti sojomis bei tofu (sojų varške), be to, rinktis tik lengvas sporto šakas. Ir atvirkščiai, O kraujo grupės ligoniams rekomendavo valgyti mėsą ir imtis intensyvaus fizinio krūvio. Abiejų grupių atstovai jausdavosi geriau, žvaliau, turėjo daugiau energijos, nei maitindamiesi kitaip.

Į daugelį klausimų atsakė kasdienė gydytojo darbo praktika.

Atidžiai stebint ir darant išvadas buvo kurta kraujo grupių dieta.

Mokslas padeda intuicijai

Sūnus Peteris studijuodamas galvojo, kaip moksliškai pagrįsti tokią priklausomybę, ir galiausiai jam pasisekė. Jo tyrimų rezultatai patvirtino, jog daugelis maisto produktų turi tam tikrų savybių, panašių į jau minėtų kraujo grupių antigenų. Jų poveikį lemia tam tikros medžiagos, vadinamos lėktinais.

Tai baltymai, galintys specifiškai reaguoti su tam tikromis kitų ląstelių (pavyzdžiui, raudonųjų kraujo kūnelių) struktūromis ir jas sulipinti ar, sudarydami skersines jungtis, sujungti į tinklą. Pasekmės panašios: jie skatina sulipti (ag-liutinuotis) kraujo ląsteles, todėl lemia ir maisto medžiagų pasisavinimą, ir tam tikrų ligų atsiradimą. Beje, kas vienai grupei kenkia, kitai gali būti netgi naudinga. Taigi jau beveik šimto metų senumo ABO sistema pateikia aiškų atsakymą į klausimą, kodėl nėra ir negali būti idealios dietos visiems.

Maždaug 5 procentai maisto produktuose esančių lėktinų iš virškinimo sistemos patenka j kraują. Netgi mikroskopinis jų kiekis gali išprovokuoti masišką kraujo ląstelių agliutinaciją, nes lėktinai daro specifinį poveikį kiekvienai kraujo grupei.

Maisto produktuose slypintys antigenai

Lėktinai gali (jei apsauginė sistema juos pripažįsta priešais) sukelti tokias pačias reakcijas kaip ir kraujo grupių antigenai. Jie provokuoja specifinių antikūnų gamybą. Šie antikūnai tikslingai stoja į kovą su įsibrovėliais ir juos neutralizuoja. Tai reiškia, kad tam tikrų lėktinų antigenų reakcija su ati-linkamais antikūnais baigiasi kraujo ląstelių sulipimu ar suirimu, taigi neigiamomis pasekmėmis mūsų organizmui. Maislo produktuose taip pat yra tam tikrų lėktinų, vienai kraujo grupei galinčių kenkti, kitai, atvirkščiai, netgi padėti; tuo ir galima paaiškinti kraujo grupės ir mitybos ryšj. Peteris d’Ada-mas teigia, o mokslo tyrimai bei praktiniai stebėjimai patvirtina, kad žmogus, rinkdamasis maisto produktus, gali maitintis sveikai arba ne.