Pirmasis pasaulio čempionas kviečia į savo prizų turnyrą
Lietuva ilgai didžiavosi pirmuoju pasaulio čempionu – 1965 m. Tamperėje (Suomija) vykusio planetos graikų ir romėnų imtynių čempionato vidutinio svorio nugalėtoju Rimantu Bagdonu. Legendinis sportininkas, dabar Lietuvos imtynių federacijos garbės prezidentas, bendros Lietuvos-JAV įmonės “Adelita” gemeralinis direktorius, kviečia į pirmąjį savo prizų imtynių turnyrą.
– Kokios tai varžybos, kada jos vyks?
– Tai bus dešimties šalių jaunių (18 m.) graikų ir romėnų imtynių turnyras. Jis penktadienį (nuo 12 val.) ir šeštadienį (nuo 10 val.) vyks Vilniaus lengvosios atletikos manieže (Žemaitės 6). Į varžybas atvyks Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio, Estijos, Latvijos, Baltarusijos ir Rusijos (dvi komandos) atletai. Lietuvai atstovaus apie 60 imtynininkų, tad iš viso tikimės per pusantro šimto dalyvių. Mūsiškiams tai bus puiki mokykla patikrinti savo jėgas ir meistriškumą, nors jie irgi jau arti Europos elito. Šiemet vasarą žemyno jaunių čempionate Odesoje Edgaras Venckaitis laimėjo sidabro, o Svajūnas Adomaitis bronzos medalius, komanda užėmė septintą vietą.
– Kaip bus apdovanoti turnyro prizininkai?
– Žinomas imtynininkas Lietuvos kolekcionierių sąjungos prezidentas Edmundas Armoška gamina puikius atminimo medalius, kiekvienas nugalėtojas gaus originalų prizą (su R.Bagdono portretu – red.), prizininkai – medalius ir diplomus. Kviečiu imtynių mėgėjus ateiti – matysite ne vieną 2008 metų olimpietį ar olimpinį čempioną.
– Dabartinis jaunimas, tarp jų ir tie, kurie rungtyniaus dėl Jūsų prizų, Rimantą Bagdoną žino tik kaip veteraną, įteikiantį apdovanojimus.
Papasakokite apie save.
– Gimiau 1938 m. lapkrišio 25 d. Biržų rajone kaimo mokytojų šeimoje. 1941 metų birżelį su mama buvau išvežtas į Sibirą, tėvas su dviem vyresnėmis seserimis suspėjo pasislėpti, karui baigiantis jis su seserimi Nijole pasitraukė į Vakarus, o paskui į JAV. Sibire, atokiame Tomsko srities kaime, išbuvau beveik 14 metų, kol mamos paskatintas, ryžausi bėgti: 1954 metų spalį be jokių dokumentų su duonos ir drabužių ryšulėliu leidausi į ilgą kelią – važiavau, ėjau pėsčiomis ir per tris mėnesius pasiekiau Kauną, kur gyveno giminės, vyresnioji sesuo Julija. Jos padedamas baigiau vidurinę mokyklą, gavau pasą. Mokydamasis Vilniuje žinomo imtynininko Vaclovo Remeikos paskatintas susidomėjau imtynėmis – iš senelio paveldėta jėga ir sibirietiškas užgrūdinimas padėjo greit pasiekti gerų rezultatų, bet tai nepadarė pilnateisiu visuomenės nariu. 1958 m. kartu su boksininku Ričardu Tamuliu nunešėme dokumentus į Kūno kultūros institutą: jį priėmė, o manšs – ne, nes naivuolis parašiau autobiografijoje tiesą, kad esu tremtinys, tėvas gyvena JAV.
Gal ir gerai, kad taip atsitiko. Kai po metų SSRS tautų spartakiadoje laimėjau sidabro medalį, pasipylė kvietimai iš Rusijos institutų. Pasirinkau Kijevą, nes buvo nuošaliau, padailinau biografiją, nutylėdamas “antitarybinius” faktus ir tapau studentu. Ukrainoje buvo labai pajėgūs imtynininkai, tai padėjo augti – tapau šios šalies čempionu, dukart SSRS komandų čempionato nugalėtoju. 1965 metais išvykau į pasaulio čempionatą Suomijoje – nugalėjau tarp kitų 1964 m. olimpinį čempioną serbą Branislavą Simičių ir būsimą 1968 metų olimpinių žaidynių nugalėtoją vokietį Lotarą Mecą, finale – lenką Boleslavą Mackevičių ir užėmiau pirmą vietą (pirmasis iš lietuvių tapo individualios sporto šakos pasaulio čempionu – red.). Pergalei prireikė dešimt treniruočių metų. Deja, “dėmėta” biografija neleido kitais metais JAV ginti čempiono vardo, dalyvauti olimpinėse ąaidynėse: toliau Suomijos neišleido. Tik 1975 metais pirmą kartą aplankiau JAV gyvenančius tėvus (mama ten persikėlė 1967 m.). Nuo 1968 metų su žmona Eugenija, dukra Inga, jojimo trenere, gyvenu Vilniuje, sūnus Algis – jau dešimt metų JAV su mano mama. Bandžiau dirbti treneriu, studijavau žurnalistiką, gyvenimas padarė verslininku, tačiau imtynėms likau ištikimas.
Vytautas SAULIS
2002.10.30
