Pasaulio imtynių šventėje Lietuvos atletai nebuvo vien žiūrovai

Norime priminti esmingiausius momentus ir specialistų mintis.

Geras pasirodymas – prizinė vieta

Taip iš pradžių sakė Lietuvos rinktinės treneriai Grigorijus Kozovskis ir Garis Nikolajonokas, teigdami, jog tik tada gali teigti, jog kažką pasiekei. “O kai nėra medalio, nesinori ir kalbėti, nes rezultatų čia nepamatuosi metrais ar sekundėmis, guosdamas save, jog nuo medalio skyrė pusmetris ar sekundės dalis”. Vis dėlto vėliau jie atlyžo ir sutiko Įvertinti kiekvieno atleto pasirodymą.

Valdemaras Venckaitis (66 kg), palyginus su debiutu Suomijoje, Europos čempionate, pasitempė – tai liudija ir jo imčių rezultatai: pirmųjų Sidnėjaus žaidynių vicečempionui kubiečiui Chuanui Marenui pralaimėjo 0:3, antroje – 3:1 įveikė moldavą Fiodorü Gaivanü, atlikęs pradžioje du įvertintus veiksmus, po to ėmęsis aktyviai ir tik pabaigoje leidęs varžovui sušvelninti pasekmes. Tarp 33 atletų jis liko 21-as.

“Tai žingsniai į priekį, pirmiausia, kovos prasme, jis galėjo palyginti save su geriausiais ir nebuvo beviltiškas. Svarbiausia, jam pasiruošti kitų metų pasaulio jaunimo čempionatui – šioje amžiaus grupėje jis galės dalyvauti dar dvejus metus ir spės suvyriškėti, nors šiame svoryje sunku prasimušti: prizininkams – po 20-25 metus, bet jei neįveiksi favorito, nelaimėsi medalio”, – sakė G.Kozovskis, ruošęs SSRS rinktinę 1976 m. olimpinėms žaidynėms Monrealyje, kur buvo laimėti 6 aukso medaliai.

Arturas Stankevińius (74 kg) pralaimėjo abi imtis ir liko 33-as tarp 34. Po neblogo pasirodymo Europos jaunių čempionate (VI vieta) tikėtasi, kad vaikinas pagaliau panaudos neeilinę fizinę jėgą, tačiau jis kovojo pasyviai, beveik nebandė atakuoti. Trenerio nuomone, jam trūko nusiteikimo, galų gale, reikia pasirinkti: ar siekti rezultatą ant kilimo, laikinai atidedant kitus dalykus, ar imtis kitos veiklos.

Valdas Šidlauskas (84 kg) iš karto pateko Č Žios svorio kategorijos favorito Aros Abrahamiamo glėbį ir pralaimėjo, varžovui surinkus 10 balų. Nieko nuostabaus, Švedijai atstovaujančio armėno niekas neįveikė, jis apgynė pasaulio čempiono titulą, nors pernai rungtyniavo tarp 76 kg sveriančių atletų. Antroje imtyje 20-metis tokių varžybų debiutantas jautėsi drąsiau, bet prityręs prancūzas Meloninas Numoni, neblogai pažįstantis mūsiškį (jie susitiko trečią kartą) surado spragą gynyboje, laimėjęs 3:1. Valdui, kaip ir kitiems mūsičkiams, svarbiausia, įgyti patirties, jis imasi tik penkti metai, varžovų stažas – po 10-15 metų. V.Šidlauskas užėmė 23-ą vietą tarp 27 dalyvių.

Mindaugas Ežerskis (96 kg) – labiausiai iš mūsiškių prityręs: ir amžiumi (25 m.), ir stažu (dalyvavęs Europos ir pasaulio čempionatuose, Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse), todėl jau tikėtasi aukštos vietos. Treneriai mano, jog jam pakenkė “Lištvano kompleksas”: “kokios bebūtų varžybos, jam burtai pirmame etape padovanoja baltarusį, 1996 m. olimpinių žaidynių ir šių metų Europos vicečempioną – jie jau penkis kartus susitiko, tiesa, Mindaugas jį įveikė Sidnėjuje ir dabar (dėl traumos), bet psichologinis suerzinimas jam sutrukdė pirmoje imtyje”.

M.Ežerskis su Vokietijai atstovavusiu kroatu Mirko Engličiumi 4 kartus bandė atlikti veiksmus ir nė vienas nepavyko, o pergalei būtų užtekę vieno – teisėjas ne kartą varžovą statė į parterį, bet lietuvis tuo nepasinaudojo. Imties pabaigoje mūsiškiui trūko ir “kvapo”, todėl Vokietijos atletas nesunkiai blokavo bandymus atakuoti. “Nepaisant Žios nesėkmės, tikime, kad darbas, o Mindaugas per treniruotes negaili savęs, duos vaisius. Svarbiausia, kad kitais metais, kai bus atranka į olimpines žaidynes – 10 atletų iš pasaulio čempionato, penki iš turnyro Azijoje, keturi – iš turnyro Europoje ir graikas. Manau, kad mūsiškis gali tai padaryti”, – sakė G.Kozovskis. M.Ežerskis pasirodė geriausiai – 14-as tarp 28, tačiau šis rezultatas neatspindi jo pajėgumo ir netenkina paties sportininko – neveltui po pirmos imties jis rūbinėje liejo karčias vyriškas apmaudo ašaras.

Mindaugas Mizgaitis (120 kg) po sunkios traumos tik prieš porą mėnesių atnaujino treniruotes, todėl iš jo nebuvo daug tikimasi. Gal pats vaikinas bravūriškai tikėjo, “jog galėjau tą turką paguldyti, bet pabijojau”. Iš tiesų jo imtis su turku Ilmazu Guljektu vyko apylygiai: po dviejų kėlinių 2:2, tad kova pratęsiama. Mūsiškis dukart atsidūrė parteryje, ir turkas pelnė dar du taškus – 4:2. Kitoje imtyje daugkartinis pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas graikas Ksenofonas Kucubas jau pirmą kėlinį paguldė mūsiškį ant menčių. “Didelis noras laimėti ir mažos galimybės, nes traumos padariniai dar trukdo”, – įvertino treneriai ambicingą atletą, kuris liko 20-as tarp 25 dalyvių. Kad dar jam ir tėvo, 1975 m. pasaulio jaunimo čempiono, kovingumo ir atkaklumo.

Imtynės išliks olimpinės

Nors visiems svarbiausi buvo sportininkų rezultatai, bet kovas ant kilimo tarsi gaubė savotiška marška: tiek salėje, tiek užkulisiuose nuolat buvo kalbama apie Tarptautinio olimpinio komiteto norą atsisakyti vienų iš imtynių – graikų ir romėnų ar laisvųjų – jos, esą panašios, vos ne variantai, be to, yra kitų imtynių rūšių (dziudo, karatė, taekvondo), todėl reikia “pasispausti” ir užleisti vietų kitoms labiau žiūrimoms šakoms (minimas itin “žiūroviškas” golfas, regbis).

Imtynės spaudžiamos jau senokai: prieš 10 metų Barselonoje kovota dėl 10 medalių komplektų, dabar liko tik 7 svorio kategorijos, tiesa, moterų laisvosioms imtynėms skirta 4 vietos. Tuo tarpu dziudo kategorijų nemažėja, o moterys, kaip ir vyrai kovoja dėl 7 komplektų. Atsakymas paprastas: pažiūrėkite, kas laimi medalius imtynių varžybose ir kas dziudo – pirmose su nedidelėmis išimtimis – Rytų Europos atletai, ant tatamio – vakariečiai, japonai, korėjiečiai. Taip ir nustatomas sporto šakos “populiarumas”, nors Tarptautinei imtynių federacijai (FILA) priklauso net 168 Žalys.

FILA kongrese dalyvavęs Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas sakė: “IOC naujieji vadovai dar neturi patirties ir tvirtos nuomonės, todėl jais manipuliuoja televizijos ir sporto inventorių gaminančios kompanijos. Kita vertus, pernelyg užsitęsusi Milano Ercegano era (FILA generaliniu sekretoriumi ir prezidentu jis išdirbo net 47 metus) irgi pakenkė – imtynės nepajuto naujovių, yra kažkiek konservatyvios, todėl būtina keisti taisykles, skatinti aktyvumą. Gerai, kad svorio riba tapo 125 kilogramai, nes ankstesni sunkiasvoriai, sveriantys arti 200 kilogramų, tik stumdėsi pilvais, atlikdavo vieną veiksmą. O šio čempionato sunkiausias čempionas amerikietis Dermielas Bajersas judrumu ir aktyvumu nenusileido lengvasvoriams”.

Panašiai kalbėjo ir naujasis FILA prezidentas Šveicaras Rafaelis Martinetis: “Bandysime naujoves: Žalis skirstysim Č dvi grupes, kad į čempionatą tūkstančius kilometrų keliavęs imtynininkas turėtų ne dvi ar net vieną imtį (taip atsitiko Maskvoje mūsiškiam M.Ežerskiui, kai po minutės ėmimosi susižeidė jo antrasis varžovas baltarusis S.Lištvanas), o daugiau. Sieksime, kad į pasaulio čempionatus atvyktų ne trečdalis (50 iš 168), o bent pusė FILA narių sportininkų. Keisime ir taisykles: kas tinka “laisvūnams”, ne visada gražu ir įdomu “graikams” – jau artimiausiose tarptautinėse varžybose patikrinsime naujus varžybų variantus”.

Imtynių legendos triskart olimpiniai čempionai Aleksandras Medvedis ir Aleksandras Karelinas nė kiek neabejoja, jog imtynės išliks olimpinės: “Žaidynių programoje jos nuo 1904 metų, jas šalinti būtų absurdas, olimpinis judėjimas nuskurstų be sporto šakų – veteranių. Juk kiekvienas berniukas pirmiausia siekia išmėginti jėgą su draugais, susigrumti. netikime, kad olimpinės žaidynės taps kompiuterių žaidynėmis, be imtynių, lengvosios atletikos ar kitų populiarių šakų”.

2002.10.1
Vytautas SAULIS