Žmogaus dvasia

Gaila, bet daugelis žmonių painioja sielą su dvasia. Be to padėtį dar apsunkina tai, kad kai kuriose kalbose, taigi ir Biblijos vertimuose į jas, žodžiai “siela” bei “dvasia” teturi tik vieną atitikmenį. Sielos sąvoka iš esmės apima visas asmens sudedamasias dalis, taigi kai kada ji gali reikšti ir dvasią. Tačiau Biblijoje varojami žodžiai “siela” ir “dvasia” paprastai skiriasi savo reikšme; sielą nuo dvasios galima atkirsti (Žyd 4:12).

Hebrajiškas ir graikiškas žodžiai, verčiami žodžiu “dvasia” (atitinkamai “ruach” ir “pneuma”), dar verčiami ir kitai žodžiai, kaip antai:

Kvapas, alsavimas, kvėpavimas
Vėjas
Širdis
Mintys
“Dvasios” sąvoką esame išnagrinėję 2.1 poskyryje. Dievas per Savo Dvasią palaiko materialiąją kūriniją, taip pat ir žmogų. Taigi žmoguje esanti Dievo Dvasia – tai jį palaikanti gyvybinė jėga. “Kūnas be dvasios miręs” (Jok 2:26). “Dievas… įkvėpė į jo (žmogaus) veidą (šnerves) gyvybės kvapą (dvasią), ir žmogus pasidarė gyva esybė (siela)” (Pr 2:7). Jobas sako, jog jo nosyje yra “Dievo kvapas (dvasia)” (Job 27:3 plg. Iz 2:22). Taigi mūsų viduje esanti gyvybės dvasia duodama mums gimimo metu ir ji išlieka mumyse, kol gyvas mūsų kūnas. Kai Dievo Dvasia iš ko nors atimama, tas dalykas tuoj pat žūna, nes Dvasia yra gyvybinė jėga. Jei Dievas “patrauktų prie savęs jo (savo) dvasią ir kvapą, kiekvienas kūnas žūtų vienu kartu ir žmogus vėl pavirstų į pelenus. Jei tat turi proto, klausyk, kas sakoma” (Job 34:14-16). Pastararsis išsireiškimas dar kartą primena, jog žmogui labai sunku priimti tokį jo tikrosios prigimties išaiškinimą.

Mums mirštant Dievas paima iš mūsų Savo dvasią, ir tada ne tik miršta kūnas, bet taip pat nutrūksta visa mūsų sąmonės veikla. Dovydas suvokė tai, todėl jis pasitikėjo Dievu, o ne tokiais silpnais sutvėrimais, kaip žmonės. Ps 146:3-5 suduoda smūgį humanizmo pretenzijoms: “Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę (iš kurios mes visi esame padaryti); tuomet dings visi jo sumanymai. Palaimintas, kieno padėjėjas yra Jokūbo Dievas”.

Po mirties “dulkės sugrįš į žemę, iš kurios yra, ir dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė” (Koh 12:7). Jau esame išsiaiškinę, jog per savo Dvasią Dievas yra visur. Šia prasme “Dievas yra Dvasia” (Jn 4:24). Kai mirštame, mes “išleidžiame kvapą” ta prasme, kad mumyse esanti Dievo Dvasia pasitraukia iš mūsų. Ta Dvasia susilieja su Dievo Dvasia, kuri yra aplink mus; taigi po mirties “dvasia grįš atgal pas Dievą”.

Kadangi Dievo Dvasia palaiko visą kūriniją, tai ir gyvūnai miršta taip pat. Žmonės ir gyvūnai turi savyje tą pačią Dvasią, ar gyvybinę jėgą. “Nes tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams: kaip miršta vieni, taip miršta ir kiti. Visų yra toks pat alsavimas (dvasia), ir žmogus neviršija gyvulio” (Koh 3:19). Rašytojas tęsia toliau ir sako, kad tiek žmonių, tiek gyvūnų dvasia (kvėpavimas) eina į tą pačią vietą (Koh 3:21). Ko gero kalbant apie tokią pačią žmonių ir gyvūnų dvasią bei mirtį prisimenama, kaip tvano metu vienodai buvo sunaikinti ir žmonės, ir gyvūnai, kurie visi turėjo iš Dievo gautą (Pr 2:7; 7:15) gyvybės dvasią (kvapą): “Ir pražuvo kiekvienas kūnas, kurs judėjo ant žemės, paukščiai, gyvuliai, žvėrys, visokie kirminai, kurie šliaužoja ant žemės, ir visi žmonės: visa, kas turi gyvybės kvapą (dvasią) ant žemės, išmirė… visa buvo išgaišinta žemėje” (Pr 7:21-23). Pradžios knygos 7 skyriaus aprašymas aiškiai parodo, kad pagal savo esmę žmogus priklaso tai pačiai grupei, kaip ir “kiekvienas kūnas… visa, kas turi gyvybės kvapą”. Taip yra būtent dėl šios gyvybės dvasios, kuri yra visiems vienoda.